„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-29 09:24

Dalinkitės:  


Atodangos

Apie tuos, ku­rie išė­jo...

Spa­lio pa­bai­ga, lapk­ri­čio pra­džia... Die­nos to­kios tam­sios ir niū­rios. Ir me­džiai sto­vi be la­pų, iš­si­gan­dę, tar­si apa­kę. Taip, ro­dos, kaž­ku­rio­je dai­ne­lė­je dai­nuo­ja­ma. Dan­gus ap­niu­kęs, vė­jas ri­de­na de­be­sų drais­ka­lus per me­džius, per na­mus, per žmo­nių min­tis... Ir pri­si­me­na­me ta­da, koks trum­pas tas žmo­gaus gy­ve­ni­mas. Kar­tais – tik brūkš­nys tarp dvie­jų da­tų. Pri­si­me­na­me tuos, ku­rie išė­jo ne­grįž­ta­mai, ku­riuos gy­vus gal ir ne­la­bai my­lė­jo­me. Bent jau ne taip, kaip pri­va­lė­tų. O gal tik ne­mo­kė­jo­me jiems pa­ro­dy­ti sa­vo mei­lės, ko­kie jie mums bran­gūs?.. Juk vis­ko gy­ve­ni­me bū­na.

Kaip sa­kė ži­no­mas ru­sų poe­tas E. Jev­tu­šen­ka, neį­do­mių žmo­nių pa­sau­ly­je nė­ra. Kiek­vie­nas žmo­gus – tar­si pa­slap­tin­ga, dar neat­ras­ta pla­ne­ta. Mi­rus žmo­gui, mirš­ta ir jo ne­pa­kar­to­ja­mas vi­daus pa­sau­lis, nes išei­da­mas jis vis­ką, kas svar­biau­sia, iš­si­ne­ša su sa­vi­mi: pir­mus žings­nius, pir­mą­jį snie­gą, pir­mą bu­či­nį... Tie­sa, kaž­kas gal ir lie­ka: jo už­baig­ti ir neuž­baig­ti dar­bai, vai­kai, sta­ty­ti na­mai ir pa­so­din­ti me­džiai... Daug kas pa­si­lie­ka, bet dar dau­giau ne­ten­ka­me.

Liūd­ni ar links­mi pri­si­mi­ni­mai kas­met per Vė­li­nes mus ve­da prie bran­gių že­mės kau­bu­rė­lių ka­pi­nė­se. Tar­si pa­vė­luo­tą at­gai­lą ne­ša­me glė­bius gra­žiau­sių gė­lių ir žva­kių. Ryš­ki žva­ke­lių švie­sos ban­ga už­lie­ja puoš­nius pa­mink­lus, gė­lių gro­žy­bes, su­si­kau­pu­sius ar­ti­mų­jų vei­dus. Bet kar­tais gal­vo­je šmės­te­li švent­va­giš­ka min­tis: o gal tai vel­tui? Gal mes la­bai pa­vė­la­vo­me?

Juk sa­ko­ma, kad nė vie­nas iš mū­sų ne­ga­li­me at­si­pirk­ti nuo sa­vo praei­ties. Ne­ga­li­me tiems, po že­mių kau­bu­rė­liais gu­lin­tiems, žmo­nėms grą­žin­ti se­nų sko­lų. Kas gi jų ne­tu­ri? To­dėl ir sto­vi­me ty­liai prie ka­pų kal­tai nu­lei­dę gal­vas su kar­tė­liu šir­dy­je.

Ku­ni­gas pa­sa­ky­tų, jog rei­kia pa­kel­ti gal­vas į dan­gų, – juk jų sie­los Te­nai, o čia tik sui­rę kū­nai. Ge­rai bū­tų, kad pa­kė­lęs gal­vą į ap­niu­ku­sį dan­gų pa­ma­ty­tu­me tą, ku­rio ne­te­ko­me, ku­rio taip il­gi­mės... Bet vel­tui mes ti­ki­mės – nei Ten, nei čia jo nė­ra. Li­ko tik pri­si­mi­ni­mas. Bet ir at­min­tis ne am­ži­na, nes nė­ra at­min­ties sar­go. Lai­kui bė­gant, iš­dy­la iš at­min­ties mo­ti­nos šyp­se­na, jos ran­kų švel­nu­mas, bal­sas...

Mes pa­mirš­ta­me išėjusius į Am­ži­ny­bę drau­gus, o nau­jų – to­kių drau­gų! – neį­gy­ja­me. Ir mū­sų gy­ve­ni­mas nuo to tam­pa tik skur­des­nis. Mū­sų pa­čių pa­sau­lis lai­kui bė­gant vis siau­rė­ja ir siau­rė­ja. Ga­liau­siai jis vi­siš­kai už­si­da­ro tarp ke­tu­rių kam­ba­rio sie­nų. O ta­da pa­jun­ti, kad ne­nu­mal­do­mai ar­tė­ja Ta die­na. Toks gam­tos dės­nis. Ir nie­ko čia, bro­lau, ne­pa­kei­si.

Gar­sus se­no­vės Ro­mos iš­min­čius Liu­ci­jus Anė­jus Se­ne­ka kal­ti­na mus, kad mes ne­ver­ti­na­me to, ką šian­dien tu­ri­me. Gir­di, mes ne gau­na­me trum­pą gy­ve­ni­mą, bet pa­da­ro­me jį to­kį. „Ar ga­lė­tum nu­ro­dy­ti man žmo­gų, ku­ris bran­gin­tų lai­ką, ku­ris ver­tin­tų die­ną, ku­ris su­vok­tų, jog kas­dien mirš­ta? Juk klys­ta­me lauk­da­mi mir­ties atei­ty­je: di­džią­ja da­li­mi ji jau yra mus iš­ti­ku­si...“

Tei­sin­gi, bet ašt­rūs iš­min­čiaus žo­džiai žei­džia mū­sų bai­lią sie­lą. O kaip­gi? Kaip­gi gy­ven­ti kas­dien su­vo­kiant, kad mir­tis, kaip sa­kė To­mas Venc­lo­va, „užė­mus di­džią da­lį bu­to“ (eil. „Paš­ne­ke­siai žie­mą“), yra vi­są lai­ką gre­ta mū­sų.

Kar­tą keis­tas, liūd­nas žmo­gus, pri­žiū­rė­da­mas jam pa­ti­kė­tą ma­žą mer­gy­tę, su­si­grau­di­no:

– Ir aš tu­rė­jau to­kią mer­gai­tę kaip tu...

– O kur ji da­bar?

– Dan­gu­je...

– Dan­gu­je?.. – nu­ste­bo ma­žo­ji pa­šne­ko­vė. – O aš tu­rė­jau ka­ti­nė­lį, bet jis nu­mi­rė. Tai ir jis dan­gu­je?

– Tik­riau­siai, – at­si­du­so keis­tas, liūd­nas žmo­gus. – Gal ma­no mer­gy­tė dan­gu­je su­ti­ko ta­vo ka­ti­nė­lį ir abu sau žai­džia...

Tad gal ir mes be rei­ka­lo taip krem­ta­mės dėl sa­vo išė­ju­sių į Am­ži­ny­bę ar­ti­mų­jų? Gal jie te­nai, dan­gu­je, sau links­mai plie­kia kor­to­mis? Gal jiems te­nai links­miau nei mums čia?.. Bet kad ta ka­pų že­mė po mū­sų ko­jo­mis to­kia šal­ta ir bau­gi, o dan­gus taip to­li...



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas