„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-29 09:24

Dalinkitės:  


Atodangos

Apie tuos, ku­rie išė­jo...

Spa­lio pa­bai­ga, lapk­ri­čio pra­džia... Die­nos to­kios tam­sios ir niū­rios. Ir me­džiai sto­vi be la­pų, iš­si­gan­dę, tar­si apa­kę. Taip, ro­dos, kaž­ku­rio­je dai­ne­lė­je dai­nuo­ja­ma. Dan­gus ap­niu­kęs, vė­jas ri­de­na de­be­sų drais­ka­lus per me­džius, per na­mus, per žmo­nių min­tis... Ir pri­si­me­na­me ta­da, koks trum­pas tas žmo­gaus gy­ve­ni­mas. Kar­tais – tik brūkš­nys tarp dvie­jų da­tų. Pri­si­me­na­me tuos, ku­rie išė­jo ne­grįž­ta­mai, ku­riuos gy­vus gal ir ne­la­bai my­lė­jo­me. Bent jau ne taip, kaip pri­va­lė­tų. O gal tik ne­mo­kė­jo­me jiems pa­ro­dy­ti sa­vo mei­lės, ko­kie jie mums bran­gūs?.. Juk vis­ko gy­ve­ni­me bū­na.

Kaip sa­kė ži­no­mas ru­sų poe­tas E. Jev­tu­šen­ka, neį­do­mių žmo­nių pa­sau­ly­je nė­ra. Kiek­vie­nas žmo­gus – tar­si pa­slap­tin­ga, dar neat­ras­ta pla­ne­ta. Mi­rus žmo­gui, mirš­ta ir jo ne­pa­kar­to­ja­mas vi­daus pa­sau­lis, nes išei­da­mas jis vis­ką, kas svar­biau­sia, iš­si­ne­ša su sa­vi­mi: pir­mus žings­nius, pir­mą­jį snie­gą, pir­mą bu­či­nį... Tie­sa, kaž­kas gal ir lie­ka: jo už­baig­ti ir neuž­baig­ti dar­bai, vai­kai, sta­ty­ti na­mai ir pa­so­din­ti me­džiai... Daug kas pa­si­lie­ka, bet dar dau­giau ne­ten­ka­me.

Liūd­ni ar links­mi pri­si­mi­ni­mai kas­met per Vė­li­nes mus ve­da prie bran­gių že­mės kau­bu­rė­lių ka­pi­nė­se. Tar­si pa­vė­luo­tą at­gai­lą ne­ša­me glė­bius gra­žiau­sių gė­lių ir žva­kių. Ryš­ki žva­ke­lių švie­sos ban­ga už­lie­ja puoš­nius pa­mink­lus, gė­lių gro­žy­bes, su­si­kau­pu­sius ar­ti­mų­jų vei­dus. Bet kar­tais gal­vo­je šmės­te­li švent­va­giš­ka min­tis: o gal tai vel­tui? Gal mes la­bai pa­vė­la­vo­me?

Juk sa­ko­ma, kad nė vie­nas iš mū­sų ne­ga­li­me at­si­pirk­ti nuo sa­vo praei­ties. Ne­ga­li­me tiems, po že­mių kau­bu­rė­liais gu­lin­tiems, žmo­nėms grą­žin­ti se­nų sko­lų. Kas gi jų ne­tu­ri? To­dėl ir sto­vi­me ty­liai prie ka­pų kal­tai nu­lei­dę gal­vas su kar­tė­liu šir­dy­je.

Ku­ni­gas pa­sa­ky­tų, jog rei­kia pa­kel­ti gal­vas į dan­gų, – juk jų sie­los Te­nai, o čia tik sui­rę kū­nai. Ge­rai bū­tų, kad pa­kė­lęs gal­vą į ap­niu­ku­sį dan­gų pa­ma­ty­tu­me tą, ku­rio ne­te­ko­me, ku­rio taip il­gi­mės... Bet vel­tui mes ti­ki­mės – nei Ten, nei čia jo nė­ra. Li­ko tik pri­si­mi­ni­mas. Bet ir at­min­tis ne am­ži­na, nes nė­ra at­min­ties sar­go. Lai­kui bė­gant, iš­dy­la iš at­min­ties mo­ti­nos šyp­se­na, jos ran­kų švel­nu­mas, bal­sas...

Mes pa­mirš­ta­me išėjusius į Am­ži­ny­bę drau­gus, o nau­jų – to­kių drau­gų! – neį­gy­ja­me. Ir mū­sų gy­ve­ni­mas nuo to tam­pa tik skur­des­nis. Mū­sų pa­čių pa­sau­lis lai­kui bė­gant vis siau­rė­ja ir siau­rė­ja. Ga­liau­siai jis vi­siš­kai už­si­da­ro tarp ke­tu­rių kam­ba­rio sie­nų. O ta­da pa­jun­ti, kad ne­nu­mal­do­mai ar­tė­ja Ta die­na. Toks gam­tos dės­nis. Ir nie­ko čia, bro­lau, ne­pa­kei­si.

Gar­sus se­no­vės Ro­mos iš­min­čius Liu­ci­jus Anė­jus Se­ne­ka kal­ti­na mus, kad mes ne­ver­ti­na­me to, ką šian­dien tu­ri­me. Gir­di, mes ne gau­na­me trum­pą gy­ve­ni­mą, bet pa­da­ro­me jį to­kį. „Ar ga­lė­tum nu­ro­dy­ti man žmo­gų, ku­ris bran­gin­tų lai­ką, ku­ris ver­tin­tų die­ną, ku­ris su­vok­tų, jog kas­dien mirš­ta? Juk klys­ta­me lauk­da­mi mir­ties atei­ty­je: di­džią­ja da­li­mi ji jau yra mus iš­ti­ku­si...“

Tei­sin­gi, bet ašt­rūs iš­min­čiaus žo­džiai žei­džia mū­sų bai­lią sie­lą. O kaip­gi? Kaip­gi gy­ven­ti kas­dien su­vo­kiant, kad mir­tis, kaip sa­kė To­mas Venc­lo­va, „užė­mus di­džią da­lį bu­to“ (eil. „Paš­ne­ke­siai žie­mą“), yra vi­są lai­ką gre­ta mū­sų.

Kar­tą keis­tas, liūd­nas žmo­gus, pri­žiū­rė­da­mas jam pa­ti­kė­tą ma­žą mer­gy­tę, su­si­grau­di­no:

– Ir aš tu­rė­jau to­kią mer­gai­tę kaip tu...

– O kur ji da­bar?

– Dan­gu­je...

– Dan­gu­je?.. – nu­ste­bo ma­žo­ji pa­šne­ko­vė. – O aš tu­rė­jau ka­ti­nė­lį, bet jis nu­mi­rė. Tai ir jis dan­gu­je?

– Tik­riau­siai, – at­si­du­so keis­tas, liūd­nas žmo­gus. – Gal ma­no mer­gy­tė dan­gu­je su­ti­ko ta­vo ka­ti­nė­lį ir abu sau žai­džia...

Tad gal ir mes be rei­ka­lo taip krem­ta­mės dėl sa­vo išė­ju­sių į Am­ži­ny­bę ar­ti­mų­jų? Gal jie te­nai, dan­gu­je, sau links­mai plie­kia kor­to­mis? Gal jiems te­nai links­miau nei mums čia?.. Bet kad ta ka­pų že­mė po mū­sų ko­jo­mis to­kia šal­ta ir bau­gi, o dan­gus taip to­li...



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas