„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-29 09:24

Dalinkitės:  


Atodangos

Apie tuos, ku­rie išė­jo...

Spa­lio pa­bai­ga, lapk­ri­čio pra­džia... Die­nos to­kios tam­sios ir niū­rios. Ir me­džiai sto­vi be la­pų, iš­si­gan­dę, tar­si apa­kę. Taip, ro­dos, kaž­ku­rio­je dai­ne­lė­je dai­nuo­ja­ma. Dan­gus ap­niu­kęs, vė­jas ri­de­na de­be­sų drais­ka­lus per me­džius, per na­mus, per žmo­nių min­tis... Ir pri­si­me­na­me ta­da, koks trum­pas tas žmo­gaus gy­ve­ni­mas. Kar­tais – tik brūkš­nys tarp dvie­jų da­tų. Pri­si­me­na­me tuos, ku­rie išė­jo ne­grįž­ta­mai, ku­riuos gy­vus gal ir ne­la­bai my­lė­jo­me. Bent jau ne taip, kaip pri­va­lė­tų. O gal tik ne­mo­kė­jo­me jiems pa­ro­dy­ti sa­vo mei­lės, ko­kie jie mums bran­gūs?.. Juk vis­ko gy­ve­ni­me bū­na.

Kaip sa­kė ži­no­mas ru­sų poe­tas E. Jev­tu­šen­ka, neį­do­mių žmo­nių pa­sau­ly­je nė­ra. Kiek­vie­nas žmo­gus – tar­si pa­slap­tin­ga, dar neat­ras­ta pla­ne­ta. Mi­rus žmo­gui, mirš­ta ir jo ne­pa­kar­to­ja­mas vi­daus pa­sau­lis, nes išei­da­mas jis vis­ką, kas svar­biau­sia, iš­si­ne­ša su sa­vi­mi: pir­mus žings­nius, pir­mą­jį snie­gą, pir­mą bu­či­nį... Tie­sa, kaž­kas gal ir lie­ka: jo už­baig­ti ir neuž­baig­ti dar­bai, vai­kai, sta­ty­ti na­mai ir pa­so­din­ti me­džiai... Daug kas pa­si­lie­ka, bet dar dau­giau ne­ten­ka­me.

Liūd­ni ar links­mi pri­si­mi­ni­mai kas­met per Vė­li­nes mus ve­da prie bran­gių že­mės kau­bu­rė­lių ka­pi­nė­se. Tar­si pa­vė­luo­tą at­gai­lą ne­ša­me glė­bius gra­žiau­sių gė­lių ir žva­kių. Ryš­ki žva­ke­lių švie­sos ban­ga už­lie­ja puoš­nius pa­mink­lus, gė­lių gro­žy­bes, su­si­kau­pu­sius ar­ti­mų­jų vei­dus. Bet kar­tais gal­vo­je šmės­te­li švent­va­giš­ka min­tis: o gal tai vel­tui? Gal mes la­bai pa­vė­la­vo­me?

Juk sa­ko­ma, kad nė vie­nas iš mū­sų ne­ga­li­me at­si­pirk­ti nuo sa­vo praei­ties. Ne­ga­li­me tiems, po že­mių kau­bu­rė­liais gu­lin­tiems, žmo­nėms grą­žin­ti se­nų sko­lų. Kas gi jų ne­tu­ri? To­dėl ir sto­vi­me ty­liai prie ka­pų kal­tai nu­lei­dę gal­vas su kar­tė­liu šir­dy­je.

Ku­ni­gas pa­sa­ky­tų, jog rei­kia pa­kel­ti gal­vas į dan­gų, – juk jų sie­los Te­nai, o čia tik sui­rę kū­nai. Ge­rai bū­tų, kad pa­kė­lęs gal­vą į ap­niu­ku­sį dan­gų pa­ma­ty­tu­me tą, ku­rio ne­te­ko­me, ku­rio taip il­gi­mės... Bet vel­tui mes ti­ki­mės – nei Ten, nei čia jo nė­ra. Li­ko tik pri­si­mi­ni­mas. Bet ir at­min­tis ne am­ži­na, nes nė­ra at­min­ties sar­go. Lai­kui bė­gant, iš­dy­la iš at­min­ties mo­ti­nos šyp­se­na, jos ran­kų švel­nu­mas, bal­sas...

Mes pa­mirš­ta­me išėjusius į Am­ži­ny­bę drau­gus, o nau­jų – to­kių drau­gų! – neį­gy­ja­me. Ir mū­sų gy­ve­ni­mas nuo to tam­pa tik skur­des­nis. Mū­sų pa­čių pa­sau­lis lai­kui bė­gant vis siau­rė­ja ir siau­rė­ja. Ga­liau­siai jis vi­siš­kai už­si­da­ro tarp ke­tu­rių kam­ba­rio sie­nų. O ta­da pa­jun­ti, kad ne­nu­mal­do­mai ar­tė­ja Ta die­na. Toks gam­tos dės­nis. Ir nie­ko čia, bro­lau, ne­pa­kei­si.

Gar­sus se­no­vės Ro­mos iš­min­čius Liu­ci­jus Anė­jus Se­ne­ka kal­ti­na mus, kad mes ne­ver­ti­na­me to, ką šian­dien tu­ri­me. Gir­di, mes ne gau­na­me trum­pą gy­ve­ni­mą, bet pa­da­ro­me jį to­kį. „Ar ga­lė­tum nu­ro­dy­ti man žmo­gų, ku­ris bran­gin­tų lai­ką, ku­ris ver­tin­tų die­ną, ku­ris su­vok­tų, jog kas­dien mirš­ta? Juk klys­ta­me lauk­da­mi mir­ties atei­ty­je: di­džią­ja da­li­mi ji jau yra mus iš­ti­ku­si...“

Tei­sin­gi, bet ašt­rūs iš­min­čiaus žo­džiai žei­džia mū­sų bai­lią sie­lą. O kaip­gi? Kaip­gi gy­ven­ti kas­dien su­vo­kiant, kad mir­tis, kaip sa­kė To­mas Venc­lo­va, „užė­mus di­džią da­lį bu­to“ (eil. „Paš­ne­ke­siai žie­mą“), yra vi­są lai­ką gre­ta mū­sų.

Kar­tą keis­tas, liūd­nas žmo­gus, pri­žiū­rė­da­mas jam pa­ti­kė­tą ma­žą mer­gy­tę, su­si­grau­di­no:

– Ir aš tu­rė­jau to­kią mer­gai­tę kaip tu...

– O kur ji da­bar?

– Dan­gu­je...

– Dan­gu­je?.. – nu­ste­bo ma­žo­ji pa­šne­ko­vė. – O aš tu­rė­jau ka­ti­nė­lį, bet jis nu­mi­rė. Tai ir jis dan­gu­je?

– Tik­riau­siai, – at­si­du­so keis­tas, liūd­nas žmo­gus. – Gal ma­no mer­gy­tė dan­gu­je su­ti­ko ta­vo ka­ti­nė­lį ir abu sau žai­džia...

Tad gal ir mes be rei­ka­lo taip krem­ta­mės dėl sa­vo išė­ju­sių į Am­ži­ny­bę ar­ti­mų­jų? Gal jie te­nai, dan­gu­je, sau links­mai plie­kia kor­to­mis? Gal jiems te­nai links­miau nei mums čia?.. Bet kad ta ka­pų že­mė po mū­sų ko­jo­mis to­kia šal­ta ir bau­gi, o dan­gus taip to­li...



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas