„Santaka“ / Mūsų kraštiečiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-20 06:50

Dalinkitės:  


Kazys Karuža su brangiais žmonėmis – anūke Daiva Venckute ir žmona Jadvyga – savo namuose Los Andžele 2001 metų rudenį.

Nuotr. iš šeimos ar­chy­vo


Mūsų kraštiečiai

Birutė NENĖNIENĖ

Lie­tu­va bu­vo vi­sas K. Karužos gy­ve­ni­mas

Spa­lio 22 die­ną su­kan­ka pen­ke­ri me­tai, kai Los An­dže­le (Ka­li­for­ni­jos vals­ti­ja, JAV) mi­rė vi­suo­me­nės vei­kė­jas, šau­lys, žur­na­lis­tas, mū­sų kraš­tie­tis, Vil­ka­viš­kio ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis Ka­zys Ka­ru­ža.

Ry­toj, 18 val., Vil­ka­viš­kio ka­ted­ro­je bus au­ko­ja­mos šv. Mi­šios už šį tau­rų žmo­gų. Kar­tu bus pri­si­me­na­mas Vil­ka­viš­kio ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas jo bro­lis poe­tas Pet­ras Ka­ru­ža, ku­rio var­du pa­va­din­ta Vil­ka­viš­kio šau­lių kuo­pa, taip pat bus mel­džia­ma­si už šei­mos ka­pe Vil­ka­viš­ky­je be­siil­sin­čius Ka­zio ir Pet­ro tė­vus. Kaip šio at­mi­ni­mo są­šau­ka nu­si­drieks at­mi­ni­mo gi­jos ir į Los An­dže­lą, kur lie­tu­vių ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas Ka­zys Ka­ru­ža ir jo iš­ti­ki­mo­ji gy­ve­ni­mo drau­gė Jad­vy­ga. Duk­ros Gied­rės Venc­kie­nės rū­pes­čiu šeš­ta­die­nį Los An­dže­le nu­skam­bės pa­reng­ta ra­di­jo lai­da apie Ka­zio Ka­ru­žos gy­ve­ni­mo ke­lią ir jo veik­lą Lie­tu­vos išei­vi­jos bend­ruo­me­nė­je. Sek­ma­die­nį Los An­dže­lo šv. Ka­zi­mie­ro lie­tu­vių pa­ra­pi­jo­je bus au­ko­ja­mos šv. Mi­šios.

1944 me­tų va­sa­rą ar­tė­jan­ti ka­ro fron­to aud­ra Ka­zio Ka­ru­žos šei­mą su ma­ža­me­čiais vai­kais nu­bloš­kė į Va­ka­rus, vė­liau – į Ame­ri­kos že­my­ną.

Sun­kiai dirb­da­mas ir siek­da­mas su­kur­ti pa­lan­kias gy­ve­ni­mo są­ly­gas sa­vo šei­mai, mū­sų kraš­tie­tis nuė­jo sun­kius gy­ve­ni­mo ke­lius. Dar gy­ven­da­mas Lie­tu­vo­je, Ka­zys kar­tu su anks­ti mi­ru­siu bro­liu li­te­ra­tu Pet­ru įsi­trau­kė į vi­suo­me­ni­nę, kul­tū­ri­nę, li­te­ra­tū­ri­nę veik­lą, vi­so to neat­si­sa­kė ir įsi­kū­ręs Ame­ri­ko­je. Jis la­bai my­lė­jo Lie­tu­vą, sa­vo vai­kys­tės ir jau­nys­tės kraš­tą Su­val­ki­ją. Šis žmo­gus iš­sau­go­jo daug prieš­ka­riu su­kaup­tų do­ku­men­tų, nuo­trau­kų, pri­si­mi­ni­mų, pa­ren­gė ke­lias kny­gas apie bro­lį Pet­rą Ka­ru­žą, žy­mius Vil­ka­viš­kio kraš­to žmo­nes, sa­vo ke­lio­nes po įvai­rias pa­sau­lio ša­lis.

Gy­ven­da­mas Ame­ri­ko­je, Ka­zys Ka­ru­ža daug me­tų va­do­va­vo Los An­dže­lo Juo­zo Dau­man­to šau­lių kuo­pai, dar spė­jo pri­si­dė­ti ­ren­giant en­cik­lo­pe­di­nį lei­di­nį „Los An­ge­les Juo­zo Dau­man­to šau­lių kuo­pos is­to­ri­ja. 1964–2004“, iš­leis­tą 2006 me­tais.

K. Ka­ru­ža nu­gy­ve­no 97 me­tus. Jis pir­ma­sis iš už­sie­nio šau­lių už­mez­gė ry­šius su Lie­tu­vo­je at­si­ku­rian­čia šau­lių są­jun­ga, pa­dė­jo at­si­kur­ti Vil­ka­viš­kio šau­liams, su­tei­kė fi­nan­si­nę pa­ra­mą, rė­mė jau­nuo­sius šau­lius, do­mė­jo­si jų veik­la.

Dau­ge­lį Lie­tu­vos mu­zie­jų jis pa­pil­dė sa­vo su­kaup­tais eks­po­na­tais, bet gau­siau­siai – Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jų, ku­riam at­siun­tė sa­vo kny­gų, pa­što ženk­lų ko­lek­ci­jas, ste­bė­ti­nai kruopš­čiai iš­sau­go­tų nuo­trau­kų, do­ku­men­tų.

Kraš­tie­tis vi­są lai­ką sa­vo vai­kus ir anū­kus ug­dė lie­tu­viš­ka dva­sia, to­dėl jie su­kū­rė lie­tu­viš­kas šei­mas, ne­pa­mir­šo lie­tu­viš­kos šne­kos. K. Ka­ru­ža kiek­vie­na pro­ga di­džia­vo­si sa­vo anū­ke, ku­rią jis pa­grįs­tai va­di­no pa­trio­te. Kri­tiš­kų 1991 me­tų sau­sio įvy­kių die­no­mis Dai­va Venc­ku­tė sa­vo no­ru at­vy­ko į Vil­nių dirb­ti ver­tė­ja Sei­me. Šiuo me­tu ji bai­gia pa­reng­ti to lai­ko­tar­pio pri­si­mi­ni­mų kny­gą ang­lų kal­ba.

Su Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­ju­mi K. Ka­ru­ža ry­šius už­mez­gė 1989 me­tais. Ta­da jis pir­mą kar­tą po dau­ge­lio me­tų lan­kė­si Lie­tu­vo­je turėdamas vie­ną iš šven­čiau­sių tiks­lų – Vil­ka­viš­kio ka­pi­nė­se ap­lan­kyti bro­lio ir tė­vų ka­pus.

Pir­mą­jį po­kal­bį „San­ta­kai“ su gar­biu kraš­tie­čiu te­ko pa­reng­ti 1994-ųjų va­sa­rą, kai į Al­vi­to šv. Onos at­lai­dus jis at­vy­ko kar­tu su bro­lio Pet­ro jau­nys­tės me­tų drau­gu poe­tu Ber­nar­du Braz­džio­niu. Ta­da jie abu da­li­jo­si uni­ka­liais pri­si­mi­ni­mais.

K. Ka­ru­ža bu­vo iš tų žmo­nių, ku­rie ne­pa­sens­ta. Sa­vo 90 me­tų su­kak­tį pa­no­ręs at­švęs­ti Vil­ka­viš­ky­je, šį sa­vo am­bi­cin­gą pla­ną įvyk­dė su kau­pu: mū­sų mies­te ir Kraš­to mu­zie­ju­je su­ren­gė įsi­min­ti­ną šven­tę.

Tai bu­vo be ga­lo darbš­tus, ge­ros orien­ta­ci­jos ir pui­kios at­min­ties, vis­kuo be­si­do­min­tis ir pil­nas idė­jų žmo­gus. Dar ir pa­sku­ti­niai­siais tau­tie­čio gy­ve­ni­mo me­tais daž­ną pa­žįs­ta­mą Lie­tu­vo­je pri­kel­da­vo žva­lus jo bal­sas te­le­fo­nu iš Los An­dže­lo.

K. Karužai rū­pė­jo Lie­tu­vos, ra­jo­no, pa­žįs­ta­mų šei­mų gy­ve­ni­mo nau­jie­nos. Pats vi­sa­da rū­pi­no­si sa­vo iš­vaiz­da, jau­di­no­si dėl ne­ga­ty­vių da­ly­kų ir ne­tgi su­lau­kęs bran­daus am­žiaus iš­li­ko orus, sa­ve ir ki­tus ger­bian­tis žmo­gus.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas