„Santaka“ / Konkurso prizininkė laiškų rašyti nemėgta

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-20 06:38

Dalinkitės:  


Mo­ky­to­ja Ja­nu­tė Mai­lai­tė – su tarp­tau­ti­nio epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­so na­cio­na­li­nio eta­po pri­zi­nin­ke Gied­re Ku­bi­liū­te.

Autorės nuotr.


Konkurso prizininkė laiškų rašyti nemėgta

Birutė NENĖNIENĖ

Mi­nint Pa­sau­li­nę pa­što die­ną jau 39 kar­tą bu­vo ap­do­va­no­ja­mi tarp­tau­ti­nio epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­so nu­ga­lė­to­jai. Na­cio­na­li­nia­me epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­so eta­pe pri­zi­nin­ke ta­po Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries pa­grin­di­nės mo­kyk­los moks­lei­vė Gied­rė Ku­bi­liū­tė (mo­ky­to­ja Ja­nu­tė Mai­lai­tė).

Ant­ros vie­tos lai­mė­to­ja sėk­min­gai iš­plė­to­jo ga­na su­dė­tin­gą kon­kur­so te­mą „Pa­ra­šyk laiš­ką ir paaiš­kink, ko­dėl svar­bu kal­bė­ti apie AIDS ir nuo jo sau­go­tis“.

Šie­met Gied­rė mo­ko­si aš­tun­to­je kla­sė­je ir jau svars­to, jog įgi­jo pa­tir­ties, to­dėl ga­lė­tų da­ly­vau­ti ir šių me­tų epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­se te­ma „Įsi­vaiz­duok, kad esi miš­ke au­gan­tis me­dis. Pa­ra­šyk laiš­ką ir paaiš­kink, ko­dėl svar­bu sau­go­ti miš­kus“. Mer­gai­tei ši pro­ble­ma at­ro­do ak­tua­li, be to, moks­lei­vė dar ati­tin­ka ir pa­grin­di­nį kon­kur­so rei­ka­la­vi­mą – nė­ra su­lau­ku­si pen­kio­li­kos me­tų.

G. Ku­bi­liū­tė su ki­tų mo­ko­mų­jų da­ly­kų kon­kur­sų pri­zi­nin­kais bu­vo pa­kvies­ta da­ly­vau­ti Sei­mo na­rio A. But­ke­vi­čiaus pa­ra­mos ir lab­da­ros fon­do ren­gi­ny­je, skir­ta­me ga­biems mo­ki­niams pa­gerb­ti. Mo­ky­to­jai Ja­nu­tei Mai­lai­tei, kaip ir ki­tiems pe­da­go­gams, ku­rių pa­reng­ti mo­ki­niai ta­po res­pub­li­ki­nių olim­pia­dų, kon­kur­sų pri­zi­nin­kais bei lau­rea­tais, ra­jo­no mo­ky­to­jų pa­ger­bi­mo šven­tė­je įteik­ta me­ro A. Ba­gu­šins­ko pa­dė­ka.

Per il­gus dar­bo me­tus mo­ky­to­ja J. Mai­lai­tė ruo­šė mo­ki­nius įvai­riems kon­kur­sams, išug­dė ne vie­ną pri­zi­nin­ką. Pas­ta­ra­sis įver­ti­ni­mas ma­lo­nus ir tuo, kad pa­si­se­kė „įveik­ti“ su­dė­tin­gą te­mą, ku­ri ki­tus at­gra­sė da­ly­vau­ti to­kio po­bū­džio kon­kur­se.

Per­nai pir­mus me­tus šio­je kla­sė­je lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą dės­čiu­si mo­ky­to­ja J. Mai­lai­tė at­krei­pė dė­me­sį, jog moks­lei­vė Gied­rė pa­ra­šė la­bai šil­tą ra­ši­nį apie sa­vo ma­mą, tad pa­siū­lė pa­ban­dy­ti jė­gas epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­se. Ži­no­da­ma, kad Gied­rės ma­ma dir­ba gy­dy­to­ja, pe­da­go­gė mer­gai­tei pa­ta­rė su ja pa­si­kon­sul­tuo­ti kon­kur­so te­ma. Ka­dan­gi gruo­džio mė­ne­sį mi­ni­ma Pa­sau­li­nė AIDS die­na, su mo­ky­to­ja pa­si­ta­ru­si moks­lei­vė ak­cen­ta­vo šią ak­tua­lią te­mą. Sep­tin­to­kės ra­ši­niui „svo­rio“ su­tei­kė ir vy­ku­siai įterp­ti kai ku­rie me­di­ci­ni­niai ter­mi­nai.

Griež­tus kon­kur­so rei­ka­la­vi­mus, anot mo­ky­to­jos, įvei­kė Gied­rės kū­ry­biš­ku­mas, nuo­šir­du­mas ir raš­tin­gu­mas.

Pa­ti mer­gai­tė sa­kė, jog iš tik­rų­jų, ruoš­da­ma­si ra­šy­ti laiš­ką, daug kal­bė­jo­si su li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riu­je dir­ban­čia ma­ma. Be to, nuo ma­žų die­nų lan­ky­da­ma­si ma­mos dar­bo vie­to­je Gied­rė per­pra­to, kaip jau­čia­si, ką iš­gy­ve­na tė­vų at­stum­tas ar jų ne­tu­rin­tis vai­kas. „Ats­tum­to­jo“ – ma­žo­jo žmo­gaus – pro­ble­ma gi­liai pa­lie­tė jos šir­dį. Gied­rė ra­ši­ny­je sa­ve su­ta­pa­ti­no su ser­gan­čią­ja AIDS, o epis­to­li­nio ra­ši­nio ad­re­sa­tu pa­si­rin­ko bend­raam­žius. Į juos kreip­da­ma­si aiš­ki­no, kaip jau­čia­si toks li­go­nis, drą­si­no ne­bi­jo­ti ser­gan­čio­jo, ver­čiau pa­si­steng­ti jį su­pras­ti ir jam pa­dė­ti.

Gied­rė pri­si­pa­ži­no, jog ran­ka ra­šy­ti laiš­kų ne­mėgs­ta. Daug ša­lių kar­tu su tė­vais ap­lan­kiu­si mer­gai­tė pri­si­mi­nė, kad tik vie­ną­kart pa­tik­ri­no, kaip laiš­kai at­ke­liau­ja iš už­sie­nio. Iš Te­ne­ri­fės sa­los pa­siun­tė mo­čiu­tei at­vir­laiš­kį su trum­pu­čiu teks­tu: „Svei­ka, kaip gy­ve­ni?“ Ta­čiau at­vi­ru­kas ad­re­sa­tę pa­sie­kė jau su­grį­žus iš ke­lio­nės. Mer­gai­tės nuo­mo­ne, daug pa­pras­čiau ir grei­čiau bend­rau­ti internetu, elekt­ro­ni­niu pa­štu ar mo­bi­lio­jo te­le­fo­no ži­nu­tė­mis.

Mo­ky­to­ja pri­si­mi­nė, jog pa­ti, bū­da­ma to­kio am­žiaus kaip jos mo­ki­nė, pa­skel­bė sa­vo ad­re­są žur­na­le „Moks­lei­vis“. Ga­vo gau­sy­bę laiš­kų, su­si­ra­ši­nė­jo su dau­ge­liu bend­raam­žių. Su vie­na mer­gai­te už­si­mez­gu­si pa­žin­tis pe­rau­go į bi­čiu­lys­tę, pa­lai­ko­mą iki šių die­nų.

Aš­tun­to­kei Gied­rei toks su­si­pa­ži­ni­mo ir bend­ra­vi­mo bū­das at­ro­do įdo­mus, ta­čiau, jos nuo­mo­ne, ne­pa­to­gus. Juk elekt­ro­ni­niu pa­štu ga­li­ma tą pa­čią aki­mir­ką su­si­siek­ti ir bend­rau­ti su bet ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te gy­ve­nan­čiu žmo­gu­mi. Ta­čiau pa­šne­ko­vė pri­ta­rė mo­ky­to­jos nuo­mo­nei, jog vis dėlto sma­gu gau­ti ran­ka ra­šy­tą laiš­ką, jaus­ti ra­šiu­sio­jo žmo­gaus ši­lu­mą.

Mo­ky­to­ja J. Mai­lai­tė sa­kė, jog praė­ju­siais moks­lo me­tais jos pa­mo­ko­se mo­ki­niai mo­kė­si ra­šy­ti as­me­ni­nį laiš­ką, o šie­met pa­ban­dys pa­ra­šy­ti da­ly­ki­nį laiš­ką.

Tarp­tau­ti­nio kon­kur­so na­cio­na­li­nio eta­po pri­zi­nin­kė Gied­rė drau­gų trū­ku­mu tvir­ti­no ne­si­skun­džian­ti – tu­ri ke­le­tą ar­ti­miau­sių, iš­ti­ki­mų, to­dėl nau­jų pa­žin­čių in­ter­ne­ti­nė­se sve­tai­nė­se neieš­ko. Jos ma­ny­mu, lais­vą lai­ką ga­li­ma pa­nau­do­ti kur kas nau­din­giau.

Mer­gai­tė daug skai­to, mėgs­ta šiuo­lai­ki­nius šo­kius, o sta­lo te­ni­so tre­ni­ruo­tes pa­sta­ruo­ju me­tu iš­kei­tė į pa­pil­do­mas pran­cū­zų kal­bos pa­mo­kas. Gied­rė džiau­gė­si, kad pran­cū­zų kal­bos ži­nio­mis jau te­ko pa­si­nau­do­ti Pa­ry­žiu­je. Nuo sep­ty­ne­rių me­tų ke­liau­jan­ti vil­ka­viš­kie­tė pa­ste­bė­jo, jog ke­lio­nės ją la­bai pra­tur­ti­na, mer­gai­tei pa­tin­ka ste­bė­ti žmo­nes įvai­rio­se si­tua­ci­jo­se, jų el­ge­sį, pa­si­da­ry­ti iš­va­das apie kul­tū­rų skir­tu­mus.



Svei­ki, bend­raam­žiai!

Ne­ken­čiu ši­to nuo­bo­daus pa­sau­lio. Dar žmo­nių pla­ne­ta va­di­na­mas... Esa­me tik­ri be­ždžio­nės. Ir ki­lę iš be­ždžio­nių, ir el­gia­mės kaip be­ždžio­nės, ir net ser­ga­me iš be­ždžio­nių ki­lu­sia li­ga. Tik jų imu­ni­nė sis­te­ma jau su­ra­do bū­dą, kaip ko­vo­ti su tuo imu­no­pa­ra­zi­tu, ir ma­ka­kos jau ne­be­ser­ga. O mū­sų žmo­ni­jos švie­sūs pro­tai, ku­rian­tys klo­nus, į Mė­nu­lį skrai­di­nan­tys kos­mi­nes ra­ke­tas, slap­čiau­sias už­duo­tis pa­ti­kin­tys po­van­de­ni­niams lai­vams, vis dar ne­su­ran­da bū­dų įveik­ti tą mik­ros­ko­pi­nį mu­tan­tą.

Esa­me pa­sku­ti­niai bai­liai. Kas sa­vai­tę skai­čiuo­ja­me nau­jas kiau­lių gri­po au­kas ir bi­jo­me, kad mes pa­tys ne­tap­tu­me jo au­ko­mis. Ir net ne­ži­no­me, jog kaž­ku­ria­me pa­sau­lio kam­pe ar už­kam­py­je nuo AIDS kas trys mi­nu­tės mirš­ta po žmo­gų...

Ne­ken­čiu pa­čių di­džiau­sių pa­ra­zi­tų – žmo­nių, do­va­no­jan­čių sa­vo or­ga­niz­mo skys­čius – krau­ją, sei­les ir vi­sas ki­tas iš­sky­ras – tam šlykš­čiam mu­tan­tui skam­biu ŽIV var­du.

Ne­ken­čiu net sa­vo ma­mos, ku­ri gau­dy­da­ma ke­lių mi­nu­čių „kai­fą“ – ba­dy­da­ma­si sa­ve – ir ap­krė­tė ma­ne, tuo­met dar ne­gi­mu­sią...

Ne­rei­kia man da­bar tų gai­les­tin­gų žvilgs­nių ir bai­mės ku­pi­nų akių. Vi­si bi­jo prie ma­nęs priei­ti, svei­kin­tis, kal­bė­tis, ap­ka­bin­ti... O juk aš to­kia pat, kaip ir vi­si vai­kai, tik gal daž­niau ser­gan­ti ir ne­lai­min­ga. Li­go­ni­nė jau ta­po ant­rai­siais ma­no na­mais. Pir­mie­ji – vai­kų glo­bos na­mai, nes ma­mą jau se­niai Ana­pi­lin pa­siė­mė „drau­ge­lis“ ŽIV...

Ne­ken­čiu sa­vo kas­die­ny­bės. Kai sa­vi­jau­ta pa­blo­gė­ja, sei­les ir mais­tą ry­ti išo­pė­ju­sia gerk­le man rei­kia ga­liū­no pa­stan­gų. Tuo­met at­ro­dau lyg pa­siu­tęs šuo: upe­liais, ne, tie­siog kriok­liais te­ka sei­lės, o iš ma­no akių šau­do tik­rų tik­riau­sios pyk­čio ug­nys. Jei tuo­met kam nors krims­te­lė­čiau, bū­čiau lyg vam­py­ras, nes sa­vo kas­die­nį pa­ly­do­vą ŽIV per­duo­čiau bet ku­riai au­kai. Va, to­dėl ir bi­jo vi­si prie ma­nęs pri­siar­tin­ti. Sė­li­na lyg gil­ti­nės nuo gal­vos iki ko­jų bei ran­kų pirš­tų ga­liu­kų įsi­su­pę į bal­tas marš­kas. Tik dal­gio ne­pa­sii­ma. O ga­lė­tų... Nes vis­kas man nu­si­bo­do. Esu vie­ni­ša ne­su­sip­ra­tė­lių vi­suo­me­nė­je, nes ser­gu AIDS.

Da­bar kos­čiu ir plau­čių už­de­gi­mu ser­gu jau tre­čias mė­nuo. Tu­riu daug lai­ko pa­mąs­ty­mams. Ma­no gy­dy­to­ja – ačiū jai – vi­sai ne­slėp­da­ma at­ne­šė ke­le­tą kny­ge­lių ir su­tei­kė ver­tin­gų ži­nių apie šį am­žiaus „ma­rą“. Su­ži­no­jau tik­rai la­bai daug. Ir net vil­tis pa­sveik­ti jau bu­vo kaž­kur to­lu­mo­je su­ži­bu­si... Gai­la, re­gist­ruo­tų Lie­tu­vo­je vais­tų be­veik ne­li­ko to mu­tan­to „drau­gams“ pri­dob­ti... O jis, vi­sai ne­si­gai­lė­da­mas, ve­da­si vis nau­jas au­kas, ka­muo­ja­mas nau­jų li­gų su­kė­lė­jų, vis įmant­res­niais, vis gra­žes­niais var­dais va­di­na­mų – Her­pe­sas, Ci­to­me­ga­las, Mi­ko­bak­te­ri­ja, Pneu­mo­cys­tis...

Šian­dien esu pra­ra­du­si vil­tį ir ne­be­si­ti­kiu pa­sveik­ti. Tu­riu sa­vo „drau­gus“... Tik su jais ge­riau­siai su­ta­riu. O tarp žmo­nių – drau­gų ma­žai. Li­kę tik tie, ku­rie neiš­si­gan­do: ne­bi­jo ma­nęs, mo­ka bend­rau­ti ir trokš­ta pa­dė­ti. Be ga­lo dė­kin­ga jiems... Sup­ran­tu, daug žmo­gus tu­ri gy­ve­ni­me iš­tver­ti, kad iš­lik­tų toks drą­sus, tvir­tas, ryž­tin­gas.

Džiau­giuo­si šia die­na, nes ji išau­šo be skaus­mo. Bet tai – dar ne per­ga­lė. Tai tik ato­kvė­pis prieš mū­šį... Kol mu­tan­tai mie­ga, ga­liu pa­si­džiaug­ti už lan­go krin­tan­čio­mis pir­mo­mis snai­gė­mis, ste­bė­ti, kaip bal­tai jos už­klo­ja ne­se­niai pa­lik­tas praei­vių pė­das... Vi­sur taip bal­ta ir taip ne­kal­ta... Lyg bū­tų vis­ko pra­džia... Tik gai­la, kad pė­dų snie­ge man šie­met ne­pa­vyks pa­lik­ti... Li­ki­te svei­ki!



Gied­rė







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas