„Santaka“ / Konkurso prizininkė laiškų rašyti nemėgta

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-20 06:38

Dalinkitės:  


Mo­ky­to­ja Ja­nu­tė Mai­lai­tė – su tarp­tau­ti­nio epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­so na­cio­na­li­nio eta­po pri­zi­nin­ke Gied­re Ku­bi­liū­te.

Autorės nuotr.


Konkurso prizininkė laiškų rašyti nemėgta

Birutė NENĖNIENĖ

Mi­nint Pa­sau­li­nę pa­što die­ną jau 39 kar­tą bu­vo ap­do­va­no­ja­mi tarp­tau­ti­nio epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­so nu­ga­lė­to­jai. Na­cio­na­li­nia­me epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­so eta­pe pri­zi­nin­ke ta­po Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries pa­grin­di­nės mo­kyk­los moks­lei­vė Gied­rė Ku­bi­liū­tė (mo­ky­to­ja Ja­nu­tė Mai­lai­tė).

Ant­ros vie­tos lai­mė­to­ja sėk­min­gai iš­plė­to­jo ga­na su­dė­tin­gą kon­kur­so te­mą „Pa­ra­šyk laiš­ką ir paaiš­kink, ko­dėl svar­bu kal­bė­ti apie AIDS ir nuo jo sau­go­tis“.

Šie­met Gied­rė mo­ko­si aš­tun­to­je kla­sė­je ir jau svars­to, jog įgi­jo pa­tir­ties, to­dėl ga­lė­tų da­ly­vau­ti ir šių me­tų epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­se te­ma „Įsi­vaiz­duok, kad esi miš­ke au­gan­tis me­dis. Pa­ra­šyk laiš­ką ir paaiš­kink, ko­dėl svar­bu sau­go­ti miš­kus“. Mer­gai­tei ši pro­ble­ma at­ro­do ak­tua­li, be to, moks­lei­vė dar ati­tin­ka ir pa­grin­di­nį kon­kur­so rei­ka­la­vi­mą – nė­ra su­lau­ku­si pen­kio­li­kos me­tų.

G. Ku­bi­liū­tė su ki­tų mo­ko­mų­jų da­ly­kų kon­kur­sų pri­zi­nin­kais bu­vo pa­kvies­ta da­ly­vau­ti Sei­mo na­rio A. But­ke­vi­čiaus pa­ra­mos ir lab­da­ros fon­do ren­gi­ny­je, skir­ta­me ga­biems mo­ki­niams pa­gerb­ti. Mo­ky­to­jai Ja­nu­tei Mai­lai­tei, kaip ir ki­tiems pe­da­go­gams, ku­rių pa­reng­ti mo­ki­niai ta­po res­pub­li­ki­nių olim­pia­dų, kon­kur­sų pri­zi­nin­kais bei lau­rea­tais, ra­jo­no mo­ky­to­jų pa­ger­bi­mo šven­tė­je įteik­ta me­ro A. Ba­gu­šins­ko pa­dė­ka.

Per il­gus dar­bo me­tus mo­ky­to­ja J. Mai­lai­tė ruo­šė mo­ki­nius įvai­riems kon­kur­sams, išug­dė ne vie­ną pri­zi­nin­ką. Pas­ta­ra­sis įver­ti­ni­mas ma­lo­nus ir tuo, kad pa­si­se­kė „įveik­ti“ su­dė­tin­gą te­mą, ku­ri ki­tus at­gra­sė da­ly­vau­ti to­kio po­bū­džio kon­kur­se.

Per­nai pir­mus me­tus šio­je kla­sė­je lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą dės­čiu­si mo­ky­to­ja J. Mai­lai­tė at­krei­pė dė­me­sį, jog moks­lei­vė Gied­rė pa­ra­šė la­bai šil­tą ra­ši­nį apie sa­vo ma­mą, tad pa­siū­lė pa­ban­dy­ti jė­gas epis­to­li­nio ra­ši­nio kon­kur­se. Ži­no­da­ma, kad Gied­rės ma­ma dir­ba gy­dy­to­ja, pe­da­go­gė mer­gai­tei pa­ta­rė su ja pa­si­kon­sul­tuo­ti kon­kur­so te­ma. Ka­dan­gi gruo­džio mė­ne­sį mi­ni­ma Pa­sau­li­nė AIDS die­na, su mo­ky­to­ja pa­si­ta­ru­si moks­lei­vė ak­cen­ta­vo šią ak­tua­lią te­mą. Sep­tin­to­kės ra­ši­niui „svo­rio“ su­tei­kė ir vy­ku­siai įterp­ti kai ku­rie me­di­ci­ni­niai ter­mi­nai.

Griež­tus kon­kur­so rei­ka­la­vi­mus, anot mo­ky­to­jos, įvei­kė Gied­rės kū­ry­biš­ku­mas, nuo­šir­du­mas ir raš­tin­gu­mas.

Pa­ti mer­gai­tė sa­kė, jog iš tik­rų­jų, ruoš­da­ma­si ra­šy­ti laiš­ką, daug kal­bė­jo­si su li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riu­je dir­ban­čia ma­ma. Be to, nuo ma­žų die­nų lan­ky­da­ma­si ma­mos dar­bo vie­to­je Gied­rė per­pra­to, kaip jau­čia­si, ką iš­gy­ve­na tė­vų at­stum­tas ar jų ne­tu­rin­tis vai­kas. „Ats­tum­to­jo“ – ma­žo­jo žmo­gaus – pro­ble­ma gi­liai pa­lie­tė jos šir­dį. Gied­rė ra­ši­ny­je sa­ve su­ta­pa­ti­no su ser­gan­čią­ja AIDS, o epis­to­li­nio ra­ši­nio ad­re­sa­tu pa­si­rin­ko bend­raam­žius. Į juos kreip­da­ma­si aiš­ki­no, kaip jau­čia­si toks li­go­nis, drą­si­no ne­bi­jo­ti ser­gan­čio­jo, ver­čiau pa­si­steng­ti jį su­pras­ti ir jam pa­dė­ti.

Gied­rė pri­si­pa­ži­no, jog ran­ka ra­šy­ti laiš­kų ne­mėgs­ta. Daug ša­lių kar­tu su tė­vais ap­lan­kiu­si mer­gai­tė pri­si­mi­nė, kad tik vie­ną­kart pa­tik­ri­no, kaip laiš­kai at­ke­liau­ja iš už­sie­nio. Iš Te­ne­ri­fės sa­los pa­siun­tė mo­čiu­tei at­vir­laiš­kį su trum­pu­čiu teks­tu: „Svei­ka, kaip gy­ve­ni?“ Ta­čiau at­vi­ru­kas ad­re­sa­tę pa­sie­kė jau su­grį­žus iš ke­lio­nės. Mer­gai­tės nuo­mo­ne, daug pa­pras­čiau ir grei­čiau bend­rau­ti internetu, elekt­ro­ni­niu pa­štu ar mo­bi­lio­jo te­le­fo­no ži­nu­tė­mis.

Mo­ky­to­ja pri­si­mi­nė, jog pa­ti, bū­da­ma to­kio am­žiaus kaip jos mo­ki­nė, pa­skel­bė sa­vo ad­re­są žur­na­le „Moks­lei­vis“. Ga­vo gau­sy­bę laiš­kų, su­si­ra­ši­nė­jo su dau­ge­liu bend­raam­žių. Su vie­na mer­gai­te už­si­mez­gu­si pa­žin­tis pe­rau­go į bi­čiu­lys­tę, pa­lai­ko­mą iki šių die­nų.

Aš­tun­to­kei Gied­rei toks su­si­pa­ži­ni­mo ir bend­ra­vi­mo bū­das at­ro­do įdo­mus, ta­čiau, jos nuo­mo­ne, ne­pa­to­gus. Juk elekt­ro­ni­niu pa­štu ga­li­ma tą pa­čią aki­mir­ką su­si­siek­ti ir bend­rau­ti su bet ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te gy­ve­nan­čiu žmo­gu­mi. Ta­čiau pa­šne­ko­vė pri­ta­rė mo­ky­to­jos nuo­mo­nei, jog vis dėlto sma­gu gau­ti ran­ka ra­šy­tą laiš­ką, jaus­ti ra­šiu­sio­jo žmo­gaus ši­lu­mą.

Mo­ky­to­ja J. Mai­lai­tė sa­kė, jog praė­ju­siais moks­lo me­tais jos pa­mo­ko­se mo­ki­niai mo­kė­si ra­šy­ti as­me­ni­nį laiš­ką, o šie­met pa­ban­dys pa­ra­šy­ti da­ly­ki­nį laiš­ką.

Tarp­tau­ti­nio kon­kur­so na­cio­na­li­nio eta­po pri­zi­nin­kė Gied­rė drau­gų trū­ku­mu tvir­ti­no ne­si­skun­džian­ti – tu­ri ke­le­tą ar­ti­miau­sių, iš­ti­ki­mų, to­dėl nau­jų pa­žin­čių in­ter­ne­ti­nė­se sve­tai­nė­se neieš­ko. Jos ma­ny­mu, lais­vą lai­ką ga­li­ma pa­nau­do­ti kur kas nau­din­giau.

Mer­gai­tė daug skai­to, mėgs­ta šiuo­lai­ki­nius šo­kius, o sta­lo te­ni­so tre­ni­ruo­tes pa­sta­ruo­ju me­tu iš­kei­tė į pa­pil­do­mas pran­cū­zų kal­bos pa­mo­kas. Gied­rė džiau­gė­si, kad pran­cū­zų kal­bos ži­nio­mis jau te­ko pa­si­nau­do­ti Pa­ry­žiu­je. Nuo sep­ty­ne­rių me­tų ke­liau­jan­ti vil­ka­viš­kie­tė pa­ste­bė­jo, jog ke­lio­nės ją la­bai pra­tur­ti­na, mer­gai­tei pa­tin­ka ste­bė­ti žmo­nes įvai­rio­se si­tua­ci­jo­se, jų el­ge­sį, pa­si­da­ry­ti iš­va­das apie kul­tū­rų skir­tu­mus.



Svei­ki, bend­raam­žiai!

Ne­ken­čiu ši­to nuo­bo­daus pa­sau­lio. Dar žmo­nių pla­ne­ta va­di­na­mas... Esa­me tik­ri be­ždžio­nės. Ir ki­lę iš be­ždžio­nių, ir el­gia­mės kaip be­ždžio­nės, ir net ser­ga­me iš be­ždžio­nių ki­lu­sia li­ga. Tik jų imu­ni­nė sis­te­ma jau su­ra­do bū­dą, kaip ko­vo­ti su tuo imu­no­pa­ra­zi­tu, ir ma­ka­kos jau ne­be­ser­ga. O mū­sų žmo­ni­jos švie­sūs pro­tai, ku­rian­tys klo­nus, į Mė­nu­lį skrai­di­nan­tys kos­mi­nes ra­ke­tas, slap­čiau­sias už­duo­tis pa­ti­kin­tys po­van­de­ni­niams lai­vams, vis dar ne­su­ran­da bū­dų įveik­ti tą mik­ros­ko­pi­nį mu­tan­tą.

Esa­me pa­sku­ti­niai bai­liai. Kas sa­vai­tę skai­čiuo­ja­me nau­jas kiau­lių gri­po au­kas ir bi­jo­me, kad mes pa­tys ne­tap­tu­me jo au­ko­mis. Ir net ne­ži­no­me, jog kaž­ku­ria­me pa­sau­lio kam­pe ar už­kam­py­je nuo AIDS kas trys mi­nu­tės mirš­ta po žmo­gų...

Ne­ken­čiu pa­čių di­džiau­sių pa­ra­zi­tų – žmo­nių, do­va­no­jan­čių sa­vo or­ga­niz­mo skys­čius – krau­ją, sei­les ir vi­sas ki­tas iš­sky­ras – tam šlykš­čiam mu­tan­tui skam­biu ŽIV var­du.

Ne­ken­čiu net sa­vo ma­mos, ku­ri gau­dy­da­ma ke­lių mi­nu­čių „kai­fą“ – ba­dy­da­ma­si sa­ve – ir ap­krė­tė ma­ne, tuo­met dar ne­gi­mu­sią...

Ne­rei­kia man da­bar tų gai­les­tin­gų žvilgs­nių ir bai­mės ku­pi­nų akių. Vi­si bi­jo prie ma­nęs priei­ti, svei­kin­tis, kal­bė­tis, ap­ka­bin­ti... O juk aš to­kia pat, kaip ir vi­si vai­kai, tik gal daž­niau ser­gan­ti ir ne­lai­min­ga. Li­go­ni­nė jau ta­po ant­rai­siais ma­no na­mais. Pir­mie­ji – vai­kų glo­bos na­mai, nes ma­mą jau se­niai Ana­pi­lin pa­siė­mė „drau­ge­lis“ ŽIV...

Ne­ken­čiu sa­vo kas­die­ny­bės. Kai sa­vi­jau­ta pa­blo­gė­ja, sei­les ir mais­tą ry­ti išo­pė­ju­sia gerk­le man rei­kia ga­liū­no pa­stan­gų. Tuo­met at­ro­dau lyg pa­siu­tęs šuo: upe­liais, ne, tie­siog kriok­liais te­ka sei­lės, o iš ma­no akių šau­do tik­rų tik­riau­sios pyk­čio ug­nys. Jei tuo­met kam nors krims­te­lė­čiau, bū­čiau lyg vam­py­ras, nes sa­vo kas­die­nį pa­ly­do­vą ŽIV per­duo­čiau bet ku­riai au­kai. Va, to­dėl ir bi­jo vi­si prie ma­nęs pri­siar­tin­ti. Sė­li­na lyg gil­ti­nės nuo gal­vos iki ko­jų bei ran­kų pirš­tų ga­liu­kų įsi­su­pę į bal­tas marš­kas. Tik dal­gio ne­pa­sii­ma. O ga­lė­tų... Nes vis­kas man nu­si­bo­do. Esu vie­ni­ša ne­su­sip­ra­tė­lių vi­suo­me­nė­je, nes ser­gu AIDS.

Da­bar kos­čiu ir plau­čių už­de­gi­mu ser­gu jau tre­čias mė­nuo. Tu­riu daug lai­ko pa­mąs­ty­mams. Ma­no gy­dy­to­ja – ačiū jai – vi­sai ne­slėp­da­ma at­ne­šė ke­le­tą kny­ge­lių ir su­tei­kė ver­tin­gų ži­nių apie šį am­žiaus „ma­rą“. Su­ži­no­jau tik­rai la­bai daug. Ir net vil­tis pa­sveik­ti jau bu­vo kaž­kur to­lu­mo­je su­ži­bu­si... Gai­la, re­gist­ruo­tų Lie­tu­vo­je vais­tų be­veik ne­li­ko to mu­tan­to „drau­gams“ pri­dob­ti... O jis, vi­sai ne­si­gai­lė­da­mas, ve­da­si vis nau­jas au­kas, ka­muo­ja­mas nau­jų li­gų su­kė­lė­jų, vis įmant­res­niais, vis gra­žes­niais var­dais va­di­na­mų – Her­pe­sas, Ci­to­me­ga­las, Mi­ko­bak­te­ri­ja, Pneu­mo­cys­tis...

Šian­dien esu pra­ra­du­si vil­tį ir ne­be­si­ti­kiu pa­sveik­ti. Tu­riu sa­vo „drau­gus“... Tik su jais ge­riau­siai su­ta­riu. O tarp žmo­nių – drau­gų ma­žai. Li­kę tik tie, ku­rie neiš­si­gan­do: ne­bi­jo ma­nęs, mo­ka bend­rau­ti ir trokš­ta pa­dė­ti. Be ga­lo dė­kin­ga jiems... Sup­ran­tu, daug žmo­gus tu­ri gy­ve­ni­me iš­tver­ti, kad iš­lik­tų toks drą­sus, tvir­tas, ryž­tin­gas.

Džiau­giuo­si šia die­na, nes ji išau­šo be skaus­mo. Bet tai – dar ne per­ga­lė. Tai tik ato­kvė­pis prieš mū­šį... Kol mu­tan­tai mie­ga, ga­liu pa­si­džiaug­ti už lan­go krin­tan­čio­mis pir­mo­mis snai­gė­mis, ste­bė­ti, kaip bal­tai jos už­klo­ja ne­se­niai pa­lik­tas praei­vių pė­das... Vi­sur taip bal­ta ir taip ne­kal­ta... Lyg bū­tų vis­ko pra­džia... Tik gai­la, kad pė­dų snie­ge man šie­met ne­pa­vyks pa­lik­ti... Li­ki­te svei­ki!



Gied­rė







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas