„Santaka“ / Miesto fone – avys, dekoratyviniai medžiai ir buvusi kolūkio pirtis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-20 05:57

Dalinkitės:  


G. Navickas medelių skiepijimu ir auginimu užsiima nuo pat vaikystės, tad jo rankose apšalęs krūmelis gali tapti neįtikėtinų formų puošmena.

Autorės nuotr.


Miesto fone – avys, dekoratyviniai medžiai ir buvusi kolūkio pirtis

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Kiek­vie­ną kar­tą nu­ste­bi­na ne­ti­kė­tai at­ras­tas jau­kus kam­pe­lis. Ypač kai jis – už ke­lių ki­lo­met­rų nuo mies­to, vi­siems nuo se­no ge­rai ži­no­mas, ta­čiau už­mirš­tas ir smar­kiai pa­si­kei­tęs.

Pag­ram­dų kai­me (Šei­me­nos sen.) ūki­nin­kau­jan­tis Gin­tau­tas Na­vic­kas ne­sle­pia, kad jam ir šei­my­nai ši vie­ta – tik­ra sie­los at­gai­va. Čia jis pra­lei­džia gra­žiau­sias die­nas tu­pi­nė­da­mas ap­link pa­mėg­tus au­ga­lus, kur­da­mas de­ko­ra­ty­vi­nių me­de­lių ir krū­mų for­mas bei gė­rė­da­ma­sis mies­to fo­ne be­si­ga­nan­čio­mis sa­vo avi­mis.

– Me­de­lių skie­pi­ji­mu su­si­do­mė­jau bū­da­mas gal 10–12 me­tų, – at­vi­rai apie sa­vo po­mė­gį pa­sa­ko­jo ūki­nin­kas. – Kai­my­nas pa­ro­dė, kaip tai da­ro­ma, ir nuo to lai­ko, kur tik tė­vai lei­do, vi­sur bu­vo įskie­py­ti ma­no skie­pai, su­for­muo­tos gy­vat­vo­rės, ap­kar­py­ti krū­mai. Net gė­ly­nai na­muo­se bū­da­vo ma­no rei­ka­las, o ma­mai leis­da­vau už­siim­ti ki­tais dar­bais. Au­go­me trys bro­liai (la­bai no­rė­jo­me tu­rė­ti se­se­rį, bet jos ne­tu­rė­jo­me), tad gė­ly­nais rei­kė­jo kaž­kam rū­pin­tis.

Gin­tau­tas pri­si­pa­ži­no, jog nuo ma­žens sva­jo­jo bū­ti gi­ri­nin­ku. Ta­čiau jo go­doms ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti. Griež­tas tė­vo žo­dis ir nuo­sta­ta, kad sū­nus į miš­ką dirb­ti neis, nes dar­bas pa­vo­jin­gas ir sun­kus, bu­vo ne­gin­či­ja­mi. Gin­tau­tas pri­va­lė­jo tap­ti ger­bia­mu ir rei­ka­lin­gu žmo­gu­mi – ve­te­ri­na­ru. Te­ko pil­dy­ti tė­vo va­lią – taip šei­mo­je bu­vo įpras­ta.

Bai­gęs moks­lus, G. Na­vic­kas dir­bo pa­gal spe­cia­ly­bę ko­lū­ky­je „Į ko­mu­niz­mą“, tad kai vy­ras ap­si­spren­dė įkur­ti sa­vo ūkį ir au­gin­ti gy­vu­lius, pa­tir­ties tik­rai už­te­ko. Tuo la­biau kad juos au­gi­no bei rea­li­za­vo net ir so­vie­ti­niais lai­kais, ri­zi­kuo­da­mas bū­ti ap­kal­tin­tas „spe­ku­lia­ci­ja“.

Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, atū­žus pri­va­ti­za­ci­jos ban­gai, G. Na­vic­kas iš­pir­ko bu­vu­sią ko­lū­kio pir­tį. Sut­var­kė ir gre­ta au­gu­sį miš­ke­lį, ku­rį, kaip pa­ts sa­kė, tie­siog klups­čias „iš­pe­šė iš žo­lių“. Ta­čiau neaiš­kiu bū­du miš­ke­lis ati­te­ko ki­tiems žmo­nėms. Te­ko iš nau­jų­jų sa­vi­nin­kų jį iš­pirk­ti at­ski­rai.

– Tik­rai ne­no­rė­jau, kad kas nors mai­šy­tų­si po lan­gais. Už ra­my­bę ne to­kia ir di­de­lė kai­na bu­vo... – tvir­ti­no pa­šne­ko­vas.

Ke­le­tą me­tų sėk­min­gai dir­bu­si pir­tis prieš de­šimt­me­tį nu­ken­tė­jo nuo gais­ro. Mat žie­mą ją iš­si­nuo­mo­ju­si kom­pa­ni­ja ne­pak­lau­sė šei­mi­nin­ko ir ant­ra­ja­me aukš­te įsi­jun­gė ga­lin­gus elekt­ri­nius prie­tai­sus. Tam ne­pri­tai­ky­ti lai­dai neat­lai­kė. Nu­de­gė vi­sas me­di­nis vir­šus, nu­ken­tė­jo ir ki­tos pa­tal­pos.

Šei­mi­nin­kas at­sta­tė ug­nies su­nio­ko­tą tur­tą. Da­bar ant­ra­sis aukš­tas – mū­ri­nis. Ta­čiau vi­dus dar kaip rei­kiant neį­reng­tas ir pa­tal­pos ne­nuo­mo­ja­mos. Gin­tau­tas ruo­šia­si pa­si­nau­do­ti pa­ra­ma, ta­čiau pir­miau dėl to ke­ti­na pa­si­tar­ti su spe­cia­lis­tais, mat vi­daus įren­gi­mas kai­nuo­ja ne­pi­giai.

Vis dėl­to ap­lin­ką ga­li­ma su­si­tvar­ky­ti pa­čiam be di­de­lių iš­lai­dų. Kie­me akį džiu­gi­na su­so­din­ti de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai, gra­žiai nuo miš­ko ak­me­nų sie­ne­le ati­tver­tas įva­žia­vi­mas, telk­šo su­si­sie­kian­tys tven­ki­niai, ku­riuo­se ga­li­ma plau­kio­ti val­ti­mi.

Gin­tau­tas juo­ka­vo, kad iš­si­ka­sė trum­piau­sią pa­sau­ly­je upę. Tven­ki­niai taip pat pa­puoš­ti pa­ties au­gin­tais de­ko­ra­ty­vi­niais au­ga­lais, van­dens tel­ki­nių kran­tus jun­gia til­tas, ku­rio vi­du­ry­je su­ręs­ta pa­vė­si­nė su suo­lais. Gied­rą ru­dens die­ną ra­mus van­duo gra­žiai at­spin­di sau­lę ir ru­dens nuauk­sin­tus me­džius.

Pla­nų atei­čiai Gin­tau­tas ne­sto­ko­ja. Kie­me iš­kas­ta duo­bė bū­si­mam fon­ta­nui, pa­sta­ty­ta mo­der­ni ka­ti­li­nė, pir­ties pa­tal­po­se iš­plės­ta vir­tu­vės erd­vė. Kai čia vėl ga­lės lan­ky­tis ir švęs­ti žmo­nės, šei­mi­nin­kas jiems pa­siū­lys ir jo­di­nė­ji­mo pa­slau­gas, ir ap­švies­tą ta­ką ap­link tven­ki­nius, ir au­ku­rą sa­lo­je, ir daug ki­to­kių da­ly­kų.

Kol kas šei­mi­nin­kas la­biau­siai už­siė­męs me­de­liais, ku­riais pa­ts pre­kiau­ja tur­gu­je, ir avi­mis. Gre­ta ply­tin­čio­se ga­nyk­lo­se šiuo me­tu dar ne­nu­ša­lu­sią žo­lę rupš­no­ja 34 ėria­ve­dės. Pap­ras­tai avių bū­na dau­giau, ta­čiau žie­mai pa­si­lie­ka­mos tik tin­ka­mos veis­lei. Ūki­nin­kas ne­se­niai bai­gė sker­di­mo se­zo­ną ir da­bar rū­pi­na­si ki­tais su avi­nin­kys­te su­si­ju­siais rei­ka­lais. Gin­tau­tas avis lai­ko tik mė­sai. Jos – ne­gry­na­veis­lės ir ne­ker­pa­mos, mat par­duo­ti vil­nas nė­ra taip pel­nin­ga, kad bū­tų ver­ta tuo už­siim­ti. Šei­mi­nin­kas au­gin­ti­nes ker­pa tik ta­da, kai ma­to, jog vil­nos joms truk­do.

– Tu­riu sa­vo pir­kė­jus, ku­rie nuo­lat skam­bi­na ir už­si­sa­ko švie­žios avie­nos, – pa­sa­ko­jo G. Na­vic­kas. – Daž­niau­siai tai bū­na žmo­nės, ku­rie no­ri kaž­ko neįp­ras­to: šian­dien avies, ry­toj – stru­čio ar kro­ko­di­lo.

Gin­tau­tas sa­kė, jog avis au­gi­na jau apie 30 me­tų, ta­čiau šei­ma per tą lai­ką nė­ra su­val­giu­si nė vie­nos sa­vo au­gin­ti­nės. Jiems tai ne­priim­ti­na.

Avys Na­vic­kams – lyg sa­vai­me su­pran­ta­mas už­siė­mi­mas. Nors tai – ne „auk­so ka­syk­los“ ir di­de­lių iš­mo­kų neat­ne­ša, ta­čiau šios au­gin­ti­nės yra ne­reik­lios, nau­din­gos ir mielos širdžiai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas