„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-15 06:01

Dalinkitės:  


Atodangos

Jū­ros so­na­ta. M. K. Čiur­lio­nis

Prieš 125 me­tus rug­sė­jo mė­ne­sį gi­mė gar­sus lie­tu­vių kom­po­zi­to­rius ir dai­li­nin­kas M. K. Čiur­lio­nis. Prieš­ka­rio Lie­tu­vo­je gar­bin­tas, po ka­ro so­vie­tų val­džios že­min­tas jo kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas at­lai­kė vi­sus iš­ban­dy­mus ir šian­dien sa­vo iš­skir­ti­nu­mu ste­bi­na tik­rus me­no ger­bė­jus.

Kiek­vie­ną, kas ži­no M. K. Čiur­lio­nio var­dą, lan­kan­tis Drus­ki­nin­kuo­se trau­kia už­suk­ti į kom­po­zi­to­riaus me­mo­ria­li­nį mu­zie­jų, jo gim­tą­ją so­dy­bą ant Drus­ko­nio eže­rė­lio kran­to. Kai ten bu­vau prieš ge­rą de­šimt­me­tį, per pa­tį vi­dur­žie­mį, ma­tė­si, kad sve­čiai vi­suo­met lau­kia­mi: per gi­lų snie­gą nu­kas­ti ta­kai nuo var­te­lių į vie­ną na­mą, to­liau, per se­ną so­dą, – į ki­tą pa­sta­tą. Vi­są se­no­viš­ką so­dy­bą gau­bė mis­tiš­ka Čiur­lio­nio kū­ry­bos dva­sia. Dai­ran­tis po am­žių pa­ženk­lin­tą tro­bą, ne­ju­čio­mis ki­lo min­tis: ir kaip jie čia vi­si su­til­po? Juk Čiur­lio­nių šei­ma bu­vo gau­si: tė­vai Ade­lė ir Kons­tan­ti­nas, vai­kai Jad­vy­ga, Ju­zė, Va­le­ri­ja, Sta­sys, Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas, Pet­ras, Jo­nas, Po­vi­las, Va­lė. Šio­je šei­mo­je nuo se­no iš lū­pų į lū­pas bu­vo per­pa­sa­ko­ja­ma is­to­ri­ja apie jų gi­mi­nės kil­mę. Esą Čiur­lio­nių gi­mi­nės pra­di­nin­kas ki­lęs iš Veng­ri­jos, Čac­kių gi­mi­nės. Mi­ka­lo­jaus se­ne­lis, bėg­da­mas nuo pi­lie­ti­nio ka­ro ne­gan­dų, ap­si­sto­jo Dzū­ki­jo­je, pas vie­ti­nius Čiur­lio­nius. Vė­liau pa­si­va­di­no jų pa­var­de.

Ne vi­si mėgs­ta ir su­pran­ta rim­tą kla­si­ki­nę mu­zi­ką, bet žiū­rint į M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­lus ne­ga­li lik­ti abe­jin­gas. Žiū­ro­vo žvilgs­nį pri­kaus­to ne­re­gė­ti vaiz­dai ir spal­vos. Dai­li­nin­kas sa­vo kū­ry­bo­je su­dva­si­no gam­tą, tei­gė gam­tos ir žmo­gaus vie­no­vę, pa­sau­lio har­mo­ni­ją. Sa­vo kū­ry­bai pe­no jis ieš­ko­jo nuo­sta­biuo­se Drus­ki­nin­kų apy­lin­kių vaiz­duo­se. Me­ni­nin­ką kū­ry­bai įkvė­pė Drus­ki­nin­kų dan­gus, iš­la­kūs pu­šy­nai, srau­nūs upe­liu­kai ir skaid­rios eže­rė­lių akys.

Dar be­si­mo­ky­da­mas Leip­ci­go kon­ser­va­to­ri­jo­je, M. K. Čiur­lio­nis ban­dė iš at­min­ties ta­py­ti Drus­ko­nio eže­rė­lį, bet pa­veiks­las ne­pa­vy­ko, nes „dan­gus pa­si­da­rė kaž­koks vo­kiš­kas“. Il­gė­da­ma­sis tė­viš­kės dan­gaus ir pu­šy­nų, dai­li­nin­kas bu­vo pa­si­ry­žęs net pės­čio­mis iš Vo­kie­ti­jos į na­mus pa­rei­ti.

„Kar­tais atei­na į gal­vą, kad gal bū­tų ge­rai taip sau be­si­vaikš­čio­jant leis­tis Ne­mu­no kryp­ti­mi, link mū­sų kal­ne­lių, smė­ly­nų, pu­šų. Juk tam rei­kė­tų ne dau­giau kaip vie­no mė­ne­sio <...> Ech, Ge­niuk, gai­la, kad tu ne­ži­nai, kas yra su­grįž­ti į gim­tą­jį kai­mą. Jau tik vars­tas iki na­mų. Štai tuoj už miš­ke­lio. Vėl gir­di pu­šų šnibž­de­sį, to­kį rim­tą, tar­tum tau kaž­ką sa­ky­tų. Nie­ko taip ge­rai ne­sup­ran­ti, kaip tą šla­me­sį. Miš­ke­lis iš­re­tė­jęs, jau spin­di pro ša­kas eže­ras. Su­si­kūp­ri­nęs And­riu­kas tem­pia iš šal­ti­nio van­de­nį; o to­liau ir na­mai, gand­ro liz­das, baž­ny­tė­lė. Vis­kas tas pa­ts, ir taip nie­kas ne­pa­si­kei­tė, kad va­lan­dė­lę ir tau at­ro­do, jog grįž­ti iš kan­ko­rė­žių ka­ro su ber­niu­kais miš­ke“ (iš 1902 m. Leip­ci­ge dai­li­nin­ko ra­šy­to laiš­ko E. Mo­ravs­kiui).

Gra­žiau­si M. K. Čiur­lio­nio gim­ti­nės vaiz­dai, jo fan­ta­zi­jos re­gė­ji­mai per­si­kė­lė į pa­veiks­lus. Di­džiu­lį įspū­dį žiū­ro­vui da­ro Rai­gar­do slė­nio pa­no­ra­ma iš vir­šaus. „Lai­do­tu­vių sim­fo­ni­ja“ – be­si­lei­džian­čios sau­lės ap­švies­tos aukš­tų me­džių vir­šū­nės, iš­si­ri­kia­vu­sios tar­si lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja. Ir vėl – pa­sa­kiš­kas miš­kas: di­din­gi me­džiai pa­si­puo­šę ka­rū­no­mis, o virš jų žė­ri ryš­kios žvaigž­dės. „Ka­ra­lių pa­sa­ka“ – ka­ra­liai pa­sa­kiš­ka­me miš­ke ant del­no lai­ko pa­sau­lį, ap­švies­tą sau­lės.

Vi­sai ki­ta nuo­tai­ka dvel­kia švie­sūs, džiaugs­min­gi „Pa­va­sa­rio mo­ty­vai“: var­pi­nė, be­si­su­pan­tys var­pai ir dan­gu­mi plau­kian­tys pa­va­sa­ri­niai de­be­sys, su­ski­lę tar­si le­do ly­tys. Ir, ži­no­ma, „Jū­ros so­na­ta“ („So­na­ta Nr. 5“) – vir­šu­je lūž­tan­čios ban­gos svai­do ma­žus lai­ve­lius, o dug­ne – nu­sken­dę lai­vai ir mies­tai. Vis­ką per­švie­čia sau­lės spin­du­lių srau­tai. Mis­ti­ka dvel­kia pa­veiks­las „Pa­sa­ka“ – pie­vo­je sė­din­tis vai­ku­tis sie­kia pie­nės pū­ko, o virš jo tar­si ne­lai­mės pra­na­šas sklen­džia juo­das paukš­tis.

Kad su­pras­tum M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­lus, rei­kia pa­čiam pa­sė­dė­ti ant di­džiu­lio pu­šies kel­mo dai­li­nin­ko mėg­to­je ka­da­gių kal­ve­lė­je, žiū­rė­ti už­ver­tus gal­vą į ga­lin­gų pu­šų vir­šū­nes, klau­sy­tis, kaip čiur­le­na srau­nūs upe­liai to­kiais mei­liais var­dais, kaip an­tai: Rat­ny­čė­lė, Vi­jū­nė­lis, Mel­ny­čė­lė. Pa­ga­liau – pa­žiū­rė­ti, kaip spin­di eže­riu­kai – Mer­ge­lių Akys... O nuo­sta­bi Rai­gar­do ir Šven­dub­rės slė­nių pa­no­ra­ma ne­pa­lie­ka abe­jin­gų žiū­ro­vų. Ir dai­li­nin­kas ne­ga­lė­jo at­si­gė­rė­ti sa­vo gim­ti­nės gro­žiu.

Vie­na­me laiš­ke bro­liui Po­vi­lui 1908 m. jis iš Drus­ki­nin­kų ra­šė: „... kad tu, bro­le­li, ži­no­tu­mei, kaip ge­ra pas mus na­muo­se. Kaž­ko­kia nuo­sta­bi har­mo­ni­ja, ku­rios nie­kas ne­su­ge­ba su­drums­ti, – vi­si tar­pu­sa­vy­je gy­ve­na kaip pui­kaus akor­do skam­be­sys: ir mū­sų se­na­sis na­mas, ir me­džiai, vai­sių sle­gia­mi, ir re­gi­nys į pie­vas, į mū­sų ka­da­gių kal­ve­lę, ir miš­ką, už ku­rio kas­dien lei­džia­si sau­lė...“

Da­bar Drus­ki­nin­kai pra­ra­do čiur­lio­niš­ką dva­sią, spar­čiai vyks­ta mies­to plėt­ra, ker­ta­mos iš­la­kios pu­šys. Šiuo­lai­ki­nė ur­ba­nis­ti­ka sun­kiai de­ra prie uni­ka­lios gam­tos. Vers­lo in­te­re­sai ima vir­šų prieš M. K. Čiur­lio­nio dva­sin­gu­mą, jo kū­ri­nių mi­tus. Na ir kas, kad F. Dos­to­jevs­kis dar ka­dai­se tei­gė, kad mi­tas – tai gro­žis, ku­ris ga­li iš­gel­bė­ti pra­žū­tin žen­gian­tį pa­sau­lį. Bet da­bar ta­po mo­der­nu mi­tus griau­ti. Gal to­dėl ir ap­si­blau­sė kaž­ka­da bu­vu­sios to­kios skaid­rios Mer­ge­lių Akys. Liūd­nai žvel­gia į Ne­mu­ną pa­tam­sė­ju­si nuo lai­ko, o gal nuo žmo­nių abe­jin­gu­mo mer­gai­tės Rat­ny­čė­lės skulp­tū­ra prie upių san­ta­kos.

Tik dan­gus iš­li­ko toks pat, koks ir bu­vo – čiur­lio­niš­kas. Ir de­be­sys – pa­va­sa­ri­nės le­do ly­tys sau plau­kia. Nes ne­ga­li žmo­gus pri­va­ti­zuo­ti dan­gaus. Kol skam­ba M. K. Čiur­lio­nio pa­va­sa­ri­niai var­pai.



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas