„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-15 06:01

Dalinkitės:  


Atodangos

Jū­ros so­na­ta. M. K. Čiur­lio­nis

Prieš 125 me­tus rug­sė­jo mė­ne­sį gi­mė gar­sus lie­tu­vių kom­po­zi­to­rius ir dai­li­nin­kas M. K. Čiur­lio­nis. Prieš­ka­rio Lie­tu­vo­je gar­bin­tas, po ka­ro so­vie­tų val­džios že­min­tas jo kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas at­lai­kė vi­sus iš­ban­dy­mus ir šian­dien sa­vo iš­skir­ti­nu­mu ste­bi­na tik­rus me­no ger­bė­jus.

Kiek­vie­ną, kas ži­no M. K. Čiur­lio­nio var­dą, lan­kan­tis Drus­ki­nin­kuo­se trau­kia už­suk­ti į kom­po­zi­to­riaus me­mo­ria­li­nį mu­zie­jų, jo gim­tą­ją so­dy­bą ant Drus­ko­nio eže­rė­lio kran­to. Kai ten bu­vau prieš ge­rą de­šimt­me­tį, per pa­tį vi­dur­žie­mį, ma­tė­si, kad sve­čiai vi­suo­met lau­kia­mi: per gi­lų snie­gą nu­kas­ti ta­kai nuo var­te­lių į vie­ną na­mą, to­liau, per se­ną so­dą, – į ki­tą pa­sta­tą. Vi­są se­no­viš­ką so­dy­bą gau­bė mis­tiš­ka Čiur­lio­nio kū­ry­bos dva­sia. Dai­ran­tis po am­žių pa­ženk­lin­tą tro­bą, ne­ju­čio­mis ki­lo min­tis: ir kaip jie čia vi­si su­til­po? Juk Čiur­lio­nių šei­ma bu­vo gau­si: tė­vai Ade­lė ir Kons­tan­ti­nas, vai­kai Jad­vy­ga, Ju­zė, Va­le­ri­ja, Sta­sys, Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas, Pet­ras, Jo­nas, Po­vi­las, Va­lė. Šio­je šei­mo­je nuo se­no iš lū­pų į lū­pas bu­vo per­pa­sa­ko­ja­ma is­to­ri­ja apie jų gi­mi­nės kil­mę. Esą Čiur­lio­nių gi­mi­nės pra­di­nin­kas ki­lęs iš Veng­ri­jos, Čac­kių gi­mi­nės. Mi­ka­lo­jaus se­ne­lis, bėg­da­mas nuo pi­lie­ti­nio ka­ro ne­gan­dų, ap­si­sto­jo Dzū­ki­jo­je, pas vie­ti­nius Čiur­lio­nius. Vė­liau pa­si­va­di­no jų pa­var­de.

Ne vi­si mėgs­ta ir su­pran­ta rim­tą kla­si­ki­nę mu­zi­ką, bet žiū­rint į M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­lus ne­ga­li lik­ti abe­jin­gas. Žiū­ro­vo žvilgs­nį pri­kaus­to ne­re­gė­ti vaiz­dai ir spal­vos. Dai­li­nin­kas sa­vo kū­ry­bo­je su­dva­si­no gam­tą, tei­gė gam­tos ir žmo­gaus vie­no­vę, pa­sau­lio har­mo­ni­ją. Sa­vo kū­ry­bai pe­no jis ieš­ko­jo nuo­sta­biuo­se Drus­ki­nin­kų apy­lin­kių vaiz­duo­se. Me­ni­nin­ką kū­ry­bai įkvė­pė Drus­ki­nin­kų dan­gus, iš­la­kūs pu­šy­nai, srau­nūs upe­liu­kai ir skaid­rios eže­rė­lių akys.

Dar be­si­mo­ky­da­mas Leip­ci­go kon­ser­va­to­ri­jo­je, M. K. Čiur­lio­nis ban­dė iš at­min­ties ta­py­ti Drus­ko­nio eže­rė­lį, bet pa­veiks­las ne­pa­vy­ko, nes „dan­gus pa­si­da­rė kaž­koks vo­kiš­kas“. Il­gė­da­ma­sis tė­viš­kės dan­gaus ir pu­šy­nų, dai­li­nin­kas bu­vo pa­si­ry­žęs net pės­čio­mis iš Vo­kie­ti­jos į na­mus pa­rei­ti.

„Kar­tais atei­na į gal­vą, kad gal bū­tų ge­rai taip sau be­si­vaikš­čio­jant leis­tis Ne­mu­no kryp­ti­mi, link mū­sų kal­ne­lių, smė­ly­nų, pu­šų. Juk tam rei­kė­tų ne dau­giau kaip vie­no mė­ne­sio <...> Ech, Ge­niuk, gai­la, kad tu ne­ži­nai, kas yra su­grįž­ti į gim­tą­jį kai­mą. Jau tik vars­tas iki na­mų. Štai tuoj už miš­ke­lio. Vėl gir­di pu­šų šnibž­de­sį, to­kį rim­tą, tar­tum tau kaž­ką sa­ky­tų. Nie­ko taip ge­rai ne­sup­ran­ti, kaip tą šla­me­sį. Miš­ke­lis iš­re­tė­jęs, jau spin­di pro ša­kas eže­ras. Su­si­kūp­ri­nęs And­riu­kas tem­pia iš šal­ti­nio van­de­nį; o to­liau ir na­mai, gand­ro liz­das, baž­ny­tė­lė. Vis­kas tas pa­ts, ir taip nie­kas ne­pa­si­kei­tė, kad va­lan­dė­lę ir tau at­ro­do, jog grįž­ti iš kan­ko­rė­žių ka­ro su ber­niu­kais miš­ke“ (iš 1902 m. Leip­ci­ge dai­li­nin­ko ra­šy­to laiš­ko E. Mo­ravs­kiui).

Gra­žiau­si M. K. Čiur­lio­nio gim­ti­nės vaiz­dai, jo fan­ta­zi­jos re­gė­ji­mai per­si­kė­lė į pa­veiks­lus. Di­džiu­lį įspū­dį žiū­ro­vui da­ro Rai­gar­do slė­nio pa­no­ra­ma iš vir­šaus. „Lai­do­tu­vių sim­fo­ni­ja“ – be­si­lei­džian­čios sau­lės ap­švies­tos aukš­tų me­džių vir­šū­nės, iš­si­ri­kia­vu­sios tar­si lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja. Ir vėl – pa­sa­kiš­kas miš­kas: di­din­gi me­džiai pa­si­puo­šę ka­rū­no­mis, o virš jų žė­ri ryš­kios žvaigž­dės. „Ka­ra­lių pa­sa­ka“ – ka­ra­liai pa­sa­kiš­ka­me miš­ke ant del­no lai­ko pa­sau­lį, ap­švies­tą sau­lės.

Vi­sai ki­ta nuo­tai­ka dvel­kia švie­sūs, džiaugs­min­gi „Pa­va­sa­rio mo­ty­vai“: var­pi­nė, be­si­su­pan­tys var­pai ir dan­gu­mi plau­kian­tys pa­va­sa­ri­niai de­be­sys, su­ski­lę tar­si le­do ly­tys. Ir, ži­no­ma, „Jū­ros so­na­ta“ („So­na­ta Nr. 5“) – vir­šu­je lūž­tan­čios ban­gos svai­do ma­žus lai­ve­lius, o dug­ne – nu­sken­dę lai­vai ir mies­tai. Vis­ką per­švie­čia sau­lės spin­du­lių srau­tai. Mis­ti­ka dvel­kia pa­veiks­las „Pa­sa­ka“ – pie­vo­je sė­din­tis vai­ku­tis sie­kia pie­nės pū­ko, o virš jo tar­si ne­lai­mės pra­na­šas sklen­džia juo­das paukš­tis.

Kad su­pras­tum M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­lus, rei­kia pa­čiam pa­sė­dė­ti ant di­džiu­lio pu­šies kel­mo dai­li­nin­ko mėg­to­je ka­da­gių kal­ve­lė­je, žiū­rė­ti už­ver­tus gal­vą į ga­lin­gų pu­šų vir­šū­nes, klau­sy­tis, kaip čiur­le­na srau­nūs upe­liai to­kiais mei­liais var­dais, kaip an­tai: Rat­ny­čė­lė, Vi­jū­nė­lis, Mel­ny­čė­lė. Pa­ga­liau – pa­žiū­rė­ti, kaip spin­di eže­riu­kai – Mer­ge­lių Akys... O nuo­sta­bi Rai­gar­do ir Šven­dub­rės slė­nių pa­no­ra­ma ne­pa­lie­ka abe­jin­gų žiū­ro­vų. Ir dai­li­nin­kas ne­ga­lė­jo at­si­gė­rė­ti sa­vo gim­ti­nės gro­žiu.

Vie­na­me laiš­ke bro­liui Po­vi­lui 1908 m. jis iš Drus­ki­nin­kų ra­šė: „... kad tu, bro­le­li, ži­no­tu­mei, kaip ge­ra pas mus na­muo­se. Kaž­ko­kia nuo­sta­bi har­mo­ni­ja, ku­rios nie­kas ne­su­ge­ba su­drums­ti, – vi­si tar­pu­sa­vy­je gy­ve­na kaip pui­kaus akor­do skam­be­sys: ir mū­sų se­na­sis na­mas, ir me­džiai, vai­sių sle­gia­mi, ir re­gi­nys į pie­vas, į mū­sų ka­da­gių kal­ve­lę, ir miš­ką, už ku­rio kas­dien lei­džia­si sau­lė...“

Da­bar Drus­ki­nin­kai pra­ra­do čiur­lio­niš­ką dva­sią, spar­čiai vyks­ta mies­to plėt­ra, ker­ta­mos iš­la­kios pu­šys. Šiuo­lai­ki­nė ur­ba­nis­ti­ka sun­kiai de­ra prie uni­ka­lios gam­tos. Vers­lo in­te­re­sai ima vir­šų prieš M. K. Čiur­lio­nio dva­sin­gu­mą, jo kū­ri­nių mi­tus. Na ir kas, kad F. Dos­to­jevs­kis dar ka­dai­se tei­gė, kad mi­tas – tai gro­žis, ku­ris ga­li iš­gel­bė­ti pra­žū­tin žen­gian­tį pa­sau­lį. Bet da­bar ta­po mo­der­nu mi­tus griau­ti. Gal to­dėl ir ap­si­blau­sė kaž­ka­da bu­vu­sios to­kios skaid­rios Mer­ge­lių Akys. Liūd­nai žvel­gia į Ne­mu­ną pa­tam­sė­ju­si nuo lai­ko, o gal nuo žmo­nių abe­jin­gu­mo mer­gai­tės Rat­ny­čė­lės skulp­tū­ra prie upių san­ta­kos.

Tik dan­gus iš­li­ko toks pat, koks ir bu­vo – čiur­lio­niš­kas. Ir de­be­sys – pa­va­sa­ri­nės le­do ly­tys sau plau­kia. Nes ne­ga­li žmo­gus pri­va­ti­zuo­ti dan­gaus. Kol skam­ba M. K. Čiur­lio­nio pa­va­sa­ri­niai var­pai.



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas