„Santaka“ / Sibiras vaikų ir anūkų akimis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-08 06:58

Dalinkitės:  


Liu­da Ju­cai­ty­tė-Ras­taus­kie­nė ir Vla­das Ras­taus­kas Di­džia­ja­me Un­gu­te – prieš 55-erius me­tus.

Nuot­rau­ka iš Vi­dos STOŠ­KU­VIE­NĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo.


Sibiras vaikų ir anūkų akimis

Birutė NENĖNIENĖ

Ne­se­niai iš­leis­to­je ra­jo­no po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių kny­go­je „Mes su­grį­žo­me...“ vil­ka­viš­kie­tė Vi­da Ju­cai­ty­tė-Stoš­ku­vie­nė pa­sa­ko­ja apie skau­džią sa­vo, dar vai­ko ir paaug­lės, bei vi­sos šei­mos da­lią Si­bi­ro trem­ty­je, į ku­rią 1948 me­tais ge­gu­žę bu­vo iš­vež­ti iš Vil­ka­viš­kio ge­le­žin­ke­lio sto­ties. „Man pa­si­se­kė. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad ma­mos mal­dos ma­ne iš­gel­bė­da­vo sun­kiau­siais gy­ve­ni­mo mo­men­tais“, – ra­šo be­veik pen­kias­de­šimt me­tų Vil­ka­viš­kio ra­jo­no vais­ti­nė­se iš­dir­bu­si mo­te­ris. Su „San­ta­kos“ skai­ty­to­jais ji pa­no­ro pa­si­da­ly­ti tais įspū­džiais, ku­riuos šią va­sa­rą ap­lan­kę Si­bi­rą pa­ty­rė jos svai­nis, vy­res­nio­sios se­sers Liu­dos Ras­taus­kie­nės trem­ty­je gi­mu­sios duk­ros ir du anū­kai stu­den­tai, gi­mę ir užau­gę Lie­tu­vo­je.

Ke­lio­nę į se­ne­lių trem­ties vie­tą Kras­no­jars­ko kraš­te, Di­džia­ja­me Un­gu­te, su­pla­na­vo Ras­taus­kų anū­kai Žil­vi­nas (24 m.) ir Vio­le­ta (22 m.). „Kai bu­vo­me ma­žiu­kai, se­ne­liai pa­sa­ko­da­vo apie Si­bi­rą ir ža­dė­jo, kad ka­da nors mes vi­si ten nu­va­žiuo­si­me pa­si­žiū­rė­ti“, – apie įgy­ven­din­tos idė­jos užuo­maz­gas pasa­kojo Žil­vi­nas.

Bi­lie­tai vie­nam žmo­gui į Kras­no­jars­ką ir at­gal kai­na­vo apie pu­sant­ro tūks­tan­čio li­tų. Dar po po­rą šim­tų li­tų kiek­vie­nas iš­lei­do vi­zoms. Svar­biau­sias as­muo šio­je ke­lio­nė­je bu­vo se­ne­lis Vla­das Ras­taus­kas. Anot anū­kų, be jo ke­lio­nė bū­tų bu­vu­si tik tu­ris­ti­nė.

„Šei­my­ni­nė ko­man­da“, pen­ki žmo­nės, iš Ry­gos per Mask­vą į Kras­no­jars­ką iš­skri­do bir­že­lio 29 die­ną, o ki­tos die­nos va­ka­re jau bu­vo Di­džia­ja­me Un­gu­te. Apie 200 ki­lo­met­rų nuo Kras­no­jars­ko iki Un­gu­to įvei­kė iš­si­nuo­mo­tu au­to­mo­bi­liu „La­da“. Tad ši ke­lio­nė se­ne­liui Vla­dui bu­vo ne­pa­ly­gi­na­mai trum­pes­nė ir pa­to­ges­nė nei pa­tir­ta prieš 62-ejus me­tus. 1948 me­tais trem­ti­nius, vi­du­ry va­sa­ros gy­vu­li­niais va­go­nais at­ga­ben­tus į Si­bi­rą, iš Ka­mar­čia­gos ge­le­žin­ke­lio sto­ties su­so­di­nę po ke­lias šei­mas į ro­ges per pel­kes ir kem­sy­nus nu­ve­žė į gy­ven­vie­tę ant Ma­nos upės kran­to ir iš­kro­vė prie ba­ra­kų. Vla­dui Ras­taus­kui ta­da bu­vo pen­kio­li­ka me­tų, o jo bū­si­mai žmo­nai Liu­dai – try­li­ka. Nie­kas jų ne­lau­kė, tik sa­vo gro­žį sklei­dė be­kraš­tė Si­bi­ro gam­ta.

Da­bar Ras­taus­kų Di­džia­ja­me Un­gu­te lau­kė jau­nys­tės drau­gė, ir­gi trem­ti­nė, Uk­rai­nos len­kė Ge­nė Gri­bovska-Ra­sad­ni­ko­va. Si­bi­rie­čiai drau­gai gy­ve­na įdo­miai. Jie tu­ri ma­žą tro­be­lę su ke­liais at­ski­rais kam­ba­riu­kais, ku­riuos iš­nuo­mo­ja ato­sto­gau­to­jams iš Kras­no­jars­ko ar­ba ap­gy­ven­di­na sve­čius. Se­ne­lį Vla­dą Ras­taus­ką Di­džia­ja­me Un­gu­te daug kas iš sen­bu­vių pa­ži­no. Įvy­ko jau­di­nan­tis su­si­ti­ki­mas su uk­rai­nie­čiu Iva­nu. Ap­si­ka­bi­nęs V. Ras­taus­ką, žmo­gus nuo­šir­džiai džiau­gė­si: „Čia jūs, lie­tu­viai, Si­bi­rą pa­sta­tėt!“ Mat Iva­nas gy­ve­na Vla­do ir jo tė­ve­lių sta­ty­ta­me na­me, ku­ria­me iš­li­kę tie pa­tys lan­gai, tos pa­čios grin­dys, ta pa­ti kros­nis, net Vla­do pa­ga­min­ti bal­dai.

Da­bar jau ir­gi mo­čiu­te ta­pu­si Ge­nė Gri­bovs­ka sve­čių iš Lie­tu­vos gar­bei iš­vi­rė ce­pe­li­nų, ku­riuos ga­min­ti iš­mo­ko iš trem­ti­nės, jau­nų­jų ke­liau­to­jų pro­se­ne­lės Te­re­sės Ju­cai­tie­nės. Iš trem­ties į Uk­rai­ną ne­grį­žu­si G. Gri­bovs­ka lai­ko kar­vę, tris kiau­les ir jau­čia­si lai­min­ga, gy­ven­da­ma Si­bi­re. Nors jos bui­tis la­bai pa­pras­ta, lie­tu­vių aki­mis – ne­tgi skur­di, ta­čiau Ge­nei pa­lai­mos tei­kia nuo tro­be­lės slenks­čio at­si­ve­rian­tis Sa­ja­nų kal­nų gro­žis. Mo­te­ris sa­kė: „Aš – Si­bi­ro kan­ki­nė, bet vis tiek sa­ve my­liu, nes ki­taip bū­čiau mi­ru­si.“

Kai stu­den­tų Žil­vi­no ir Vio­le­tos ma­ma No­me­da, jau vi­siems grį­žus į Lie­tu­vą, kal­bė­da­ma už­si­mi­nė apie Ru­si­jos pla­ty­bė­se ma­ty­tą ne­tvar­ką ir są­stin­gį, jau­nuo­liai sto­jo pies­tu: „Kas yra Ru­si­ja, ma­ma? Juk tai žmo­nės, la­bai pa­pras­ti ir nuo­šir­dūs. Ten jie mo­ka bū­ti lai­min­gi, mo­ka džiaug­tis, ir nie­ko jiems dau­giau ne­rei­kia. Ne­rei­kia ir tur­to!“

Pa­sak vil­ka­viš­kie­tės Vi­dos Stoš­ku­vie­nės, gi­mi­nai­čius ke­lio­nė­je pa­tir­ti įspū­džiai nu­ste­bi­no. Vie­na ver­tus, trem­ties vie­tų lan­ky­mas tu­rė­tų bū­ti skaus­min­ga pa­tir­tis, ta­čiau at­si­ti­ko prie­šin­gai – ke­lio­nė bu­vo la­bai šil­ta ir nuo­šir­di. Tik vie­nas da­ly­kas „ga­di­no krau­ją“ – tai ma­žy­čiai krau­ja­siur­biai uo­dai. Si­bi­re skun­dai dėl šie­me­ti­nio uo­dų ant­plū­džio Lie­tu­vo­je at­ro­do juo­kin­gi.

„Tai pa­ti „ga­lin­giau­sia“ iš vi­sų gy­ve­ni­mo ke­lio­nių. Ti­kiu, jog to­kia ir iš­liks. Kar­tu ir grau­du, ir skau­du, bet su­tei­kia jė­gų ži­no­ji­mas, kad jie su­ge­bė­jo iš­gy­ven­ti“, – sa­kė Vio­le­ta, ke­ti­nan­ti ka­da nors į Si­bi­rą nu­si­vež­ti ir bū­si­mus sa­vo vai­kus.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas