„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-01 05:52

Dalinkitės:  


Atodangos

Sa­ko­ma, kad tri­jų pro­fe­si­jų žmo­nės – ku­ni­gas, gy­dy­to­jas ir mo­ky­to­jas – pri­va­lo tu­rė­ti ne tik no­rą dirb­ti, tur­tin­gą ži­nių ba­ga­žą, bet ir pa­šau­ki­mą tam dar­bui. Idea­lu bū­tų, bet ar ne per daug rei­ka­lau­ja­me iš pa­pras­to žmo­gaus?..

Apie gy­dy­to­jus mes kal­ba­me daž­niau­siai – vi­si esa­me jų pa­cien­tai. Apie ku­ni­gų dar­bą – re­tai. Tik kai no­ri­me nu­si­pirk­ti „bi­lie­tą“ į ki­tą, ge­res­nį, pa­sau­lį.

O apie mo­ky­to­jus daž­niau pri­si­me­na­me rug­sė­jo mė­ne­sį, moks­lo me­tų pra­džio­je. Vi­siems (ar vi­siems?) tė­vams rū­pi, koks mo­ky­to­jas mo­kys jų vai­ką, kaip su juo sek­sis bend­rau­ti. Bet ar daž­nai su­si­mąs­to­me apie pa­ties mo­ky­to­jo gy­ve­ni­mą, apie jo pro­ble­mas, pa­stan­gas iš­lik­ti aukš­tu­mo­je?

Tik ret­kar­čiais mes pri­si­me­na­me sa­vo pir­muo­sius mo­ky­to­jus, ku­rie mus, vai­kiš­kai smal­sius ne­nuo­ra­mas, ve­dė į ži­nių pa­sau­lį.

Su jau­di­nan­čiu grau­du­liu me­na­me tuos pir­muo­sius sa­vo žings­nius į suau­gu­sių žmo­nių gy­ve­ni­mą. Ly­gi­na­me juos su sa­vo vai­kų ar anū­kų pir­mai­siais žings­niais tuo ne­leng­vu ke­liu. Ir ly­gi­na­me mo­ky­to­jus. Ko­kie jie bu­vo anks­čiau, ko­kie yra da­bar. Bet ar įsi­klau­so­me į jų pro­ble­mas? O juk tos pro­ble­mos – mū­sų vi­sų.

Tarp spor­to sir­ga­lių sklan­do ka­te­go­riš­kas tei­gi­nys, kad kai ko­man­dai se­ka­si – lai­mi ko­man­da, kai pra­lai­mi – pra­lai­mi tre­ne­ris.

Pa­na­šiai yra ir mo­ky­to­jų bei mo­ki­nių san­ty­kiuo­se. Jei mo­ki­niai pra­stai mo­ko­si, kal­ti­na­mi mo­ky­to­jai. Bet ar jie pa­jė­gūs įpūs­ti tą „šven­tą­ją dva­sią“ tiems su­pe­rak­ty­viems paaug­liams, ku­rie moks­lui ne­tu­ri mo­ty­va­ci­jos. Tiems, ku­rie vie­to­je moks­lo kny­gų ren­ka­si in­ter­ne­tą ir iki iš­nak­tų kla­jo­ja jo džiung­lė­se. Ne mo­ky­to­jai ar tė­vai, o in­ter­ne­tas for­muo­ja au­gan­čią as­me­ny­bę. Ir mo­ky­to­jai daž­nai iš ne­vil­ties nu­lei­džia ran­kas. Jie daž­nai pra­lai­mi tą am­ži­ną ko­vą su vė­jo ma­lū­nais.

Var­gi­nan­ti ko­va su mo­ki­niais, su jų tė­vais ir val­džia per dau­ge­lį me­tų „iš­sun­kia“ mo­ky­to­ją tar­si cit­ri­ną. Pa­tys darbš­čiau­si, pa­tys są­ži­nin­giau­si iš­si­krau­na, su­de­ga tar­si per­krau­tas kom­piu­te­ris, ku­rio iš nau­jo jau ne­pak­rau­si.

Apie ri­bo­tas mo­ky­to­jų ga­li­my­bes jau la­bai se­niai spau­do­je pa­sa­ko­jo gar­saus kri­ti­ko ir žur­na­lis­to Lai­mo­no Ta­pi­no žmo­na, li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Vio­le­ta Ta­pi­nie­nė.

Ji tei­gė, kad biu­dže­to nuo­bi­ros švie­ti­mui ro­do, jog skirs­ty­to­jai tie­siog ne­gal­vo­ja apie sa­ve, sa­vo atei­tį. Ne­gal­vo­ja apie ša­lies sau­gu­mą, au­gan­tį nu­si­kals­ta­mu­mą, apie smun­kan­tį kul­tū­ros ly­gį. Kai jau­nas mo­ky­to­jas, atė­jęs į mo­kyk­lą, ne­su­ge­ba iš at­ly­gi­ni­mo pa­ts sa­vęs iš­lai­ky­ti, tai – ša­lies ka­tast­ro­fa. V. Ta­pi­nie­nė sa­kė ati­da­vu­si mo­ki­niams vis­ką, ką tu­rė­ju­si: su­kū­rė mo­kyk­lo­je mo­ki­nių teat­rą, iš­va­ži­nė­jo su jais vi­są Lie­tu­vą... Bet žmo­gaus jė­gos nė­ra be­ri­bės. O dirb­ti ki­taip – atei­ti į mo­kyk­lą, ati­dirb­ti pa­mo­ką ir ra­miai išei­ti – ne­ga­lė­ju­si.

Pri­si­me­nu ir sa­vo li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ją E. Bau­kie­nę, ku­ri nie­kad ne­sku­bė­da­vo ra­šy­ti blo­go pa­žy­mio pri­tin­gin­čiam mo­ki­niui. Mo­ky­to­ja kant­riai aiš­kin­da­vo, pra­šy­da­vo mo­ki­nio ge­riau pa­si­ruoš­ti ki­tai pa­mo­kai, iš­mok­ti nors mi­ni­mu­mą, nors pa­grin­dus.

Dar sun­kiau bu­vo mo­ky­to­jai Va­liu­ke­vi­čiū­tei įdieg­ti ru­sų kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ži­nias jau suau­gu­siems žmo­nėms, ku­rie sa­vo lai­ku neį­gi­jo vi­du­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo. Suau­gę mo­ki­niai pra­stai lan­ky­da­vo va­ka­ri­nę mo­kyk­lą, o ir atė­ję į kla­sę ne­la­bai sten­gė­si gi­lin­tis į moks­lus.

Dvi jau­nos mo­te­riš­kės su­si­glau­du­sios pus­bal­siu dė­lio­ja vie­na ki­tai sa­vo dar­bo die­nos ak­tua­li­jas. Mo­ky­to­ja ty­liu, pa­var­gu­siu bal­su pra­šo: „Mo­te­rys, pa­klau­sy­ki­te nors tru­pu­tį. Juk tu­ri­te nors šiek tiek ži­no­ti apie gar­siau­sius ru­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­kus.“ Mo­te­rys ne­sut­rin­ka: „O kam mums to rei­kia? Tu­ri­te pa­ra­šy­ti mums pa­ten­ki­na­mą pa­žy­mį vien dėl to, kad atė­jo­me į mo­kyk­lą.“ Pedagogė tar­si at­si­pra­šy­da­ma ra­mi­na smar­kias mo­te­riš­kai­tes: „Bet­gi ne aš jus at­va­riau į mo­kyk­lą. Jei­gu jau atė­jo­te, tai nors kiek pa­klau­sy­ki­te.“

Mo­ky­to­ja vaiz­din­gai pa­sa­ko­da­vo tai, ko ne­bū­da­vo va­do­vė­ly­je: apie ap­lan­ky­tas ru­sų kla­si­kų tė­viš­kes, apie su­tik­tus žmo­nes, ku­rių tė­vu­kai gal dar pa­ži­no­jo gy­vus ra­šy­to­jus. Ir pe­da­go­gės dar­bas bu­vo ne vel­tui – kai kas vis tik už­si­li­ko tų ne­nuo­ra­mų mo­ki­nių gal­vo­se.



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas