„Santaka“ / Kranklys Fedia glumina žmogiška kalba

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-10-01 05:43

Dalinkitės:  


Krank­lys Fe­dia vy­riau­sią na­mų šei­mi­nin­ką Jo­ną Ju­cai­tį daž­nai šau­kia var­du, pa­mėg­džio­da­mas mo­te­riš­ką šei­mi­nin­kės bal­są.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Kranklys Fedia glumina žmogiška kalba

Eglė KVIESULAITIENĖ

Vil­ka­viš­kie­čių Ju­cai­čių so­dy­bo­je gy­ve­nan­tis krank­lys Fe­dia bai­mės yra įva­ręs ir ne­pa­žįs­ta­miems žmo­nėms, ir sa­vo šei­mi­nin­kams. Kal­ban­tis paukš­tis ga­li ne tik švel­niai pa­šne­kin­ti, bet ir rie­biai nu­si­keik­ti.



Au­gi­na nuo ma­žens

Nors kal­ban­čios pa­pū­gos nie­kam nė­ra nau­jie­na, vis dėl­to re­tas yra gir­dė­jęs žmo­gaus bal­su pra­by­lan­tį krank­lį, o daž­nas var­no­mis ar juod­var­niais dar va­di­na­mus paukš­čius lai­ko kvai­lais pa­da­rais. Ta­čiau var­ni­nių šei­mos at­sto­vus ty­ri­nė­ję moks­li­nin­kai pa­da­rė iš­va­dą, kad šie paukš­čiai nė­ra kvai­les­ni už šim­pan­zes. Jie su­ge­ba pla­nuo­ti atei­tį, lo­giš­kai mąs­ty­ti, skai­čiuo­ti iki 6–7, o siek­da­mi le­sa­lo ne­tgi mo­ka pa­nau­do­ti įran­kį.

Jau ket­vir­tus me­tus krank­lį Fe­dią au­gi­nan­ti vil­ka­viš­kie­čių Ju­cai­čių šei­ma su šiais moks­li­nin­kų tei­gi­niais su­tin­ka šim­tu pro­cen­tų. Gy­vū­nus my­lin­tys žmo­nės sa­vo na­muo­se bu­vo pri­glau­dę šer­niu­ką, la­pę, apuo­ką, o var­nas Fe­dia – jau tre­čias šios rū­šies at­sto­vas. Anks­tes­niuo­sius, tu­rė­ju­sius ga­li­my­bę lais­vai skrai­dy­ti, vis iš­tik­da­vo ne­lai­mės, tad Fe­dią šei­mi­nin­kai la­bai sau­go. Jis tu­ri sa­vo gar­dą ša­lia na­mo ir į lais­vę yra iš­sprū­dęs tik po­rą kar­tų.

Fe­dia į Ju­cai­čių na­mus pa­te­ko vi­sai ma­žu­tė­lis. Dar skris­ti ne­mo­kė­ju­sius ke­lis jau­nik­lius į tė­vų na­mus par­si­ne­šė grei­to­sios medicinos pa­gal­bos vai­ruo­to­ju dir­ban­tis Juo­zas Ju­cai­tis. Vy­ras vi­sa­da sva­jo­jo au­gin­ti krank­lį, tad ma­žiems paukš­te­liams nie­ko ne­gai­lė­jo: šer­da­vo juos ža­liais viš­tų kiau­ši­niais, o vė­liau – mė­sos at­rai­žo­mis.

– Jūs net neį­si­vaiz­duo­ja­te, kaip bran­giai kai­nuo­da­vo var­niu­kų prie­žiū­ra, – pa­sa­ko­jo Juo­zo se­suo Vi­ta­li­ja Kli­mie­nė. – Mū­sų viš­tos jau tiek kiau­ši­nių ne­spė­da­vo pri­dė­ti, kiek jie pra­ry­da­vo. Tik iš­žio­ja sna­pus – ir makt vie­ną po ki­to.



Mėg­džio­ja „cho­ru“

Paau­gu­sius paukš­te­lius Juo­zas iš­da­li­jo drau­gams, o sau pa­si­li­ko tik Fe­dią. Paukš­tis ne iš kar­to at­sklei­dė sa­vo neei­li­nius su­ge­bė­ji­mus. Iš pra­džių kal­bė­jęs tik „paukš­čių kal­ba“, po tru­pu­tį pra­dė­jo mėg­džio­ti ap­lin­ki­nius gar­sus: lo­ti kaip šuo, kvark­ti kaip an­tys, kau­kti kaip au­to­mo­bi­lio sig­na­li­za­ci­ja, „skam­bė­ti“ kaip te­le­fo­nas. O vie­ną die­ną pra­dė­jo ko­sė­ti kaip jo šei­mi­nin­kas!

Ta­čiau apie tai, kad Fe­dia ret­kar­čiais pa­si­kal­ba su sa­vi­mi šei­mi­nin­kų bal­sais, Ju­cai­čiai su­ži­no­jo iš kai­my­nų. Šie iš­gir­do Ju­cai­čių kie­me kaž­ką kal­bant, nors pui­kiai ži­no­jo, jog šei­mi­nin­kai iš­va­žia­vę ir na­muo­se nie­ko nė­ra.

Pir­miau­sia krank­lys iš­mo­ko tar­ti sa­vo var­dą. „Fe­dia, Fe­dia“... – paukš­tis vis kar­to­jo ir mums, ban­dan­tiems jį pra­šne­kin­ti. Ta­čiau šiaip Fe­dia ne­pa­žįs­ta­mų pri­ven­gia ir su jais į kal­bas ne­si­lei­džia. O į sa­viš­kių po­kal­bius daž­nai įsi­ter­pia.

Pir­muo­sius žo­džius krank­lys iš­ta­rė maž­daug prieš me­tus. Ir nuo to lai­ko ge­ro­kai pa­to­bu­lė­jo. Fe­dia su­ge­ba pa­mėg­džio­ti ne tik pa­vie­nius gar­sus, bet net vi­są „cho­rą“. Pa­vyz­džiui, kai nu­ta­ria pa­kvark­sė­ti kaip an­tys, at­ro­do, jog jų bū­tų pil­nas kie­mas.



Už­kal­bi­na ir iš­kei­kia

– Su juo tik­rai ne­pa­siš­ne­kė­si kaip su ko­kiu drau­gu, – pa­sa­ko­jo Fe­dią mėgs­tan­ti pa­kal­bin­ti Vi­ta­li­ja. – Jis į klau­si­mus neat­sa­ki­nė­ja, bet tie­siog mėg­džio­ja tai, ką yra iš­gir­dęs. Kar­tais įsi­min­tą fra­zę lep­te­li to­kio­je si­tua­ci­jo­je, kad ro­do­si, jog jis vis­ką su­pran­ta. Pa­šauk­tas var­du, kar­tais at­si­lie­pia: „Ko no­ri?“ ar­ba „Aš čia.“

Kai pas Juo­zą vie­šė­jo drau­gai ir vy­rai links­mi­no­si kie­me esan­čio­je pa­vė­si­nė­je, ki­tą die­ną Fe­dia vi­siems su­tik­tiems šū­ka­vo: „Sveiks! Į svei­ka­tą!“ Kar­tą, pas Ju­cai­čius į sve­čius užė­jus ku­ni­gui, Fe­dia, ku­rio gar­das yra vi­sai ša­lia laip­tų, pa­klau­sė: „Kas čia?“ Pa­ma­nęs, jog taip tei­rau­ja­si sve­ti­mus bi­jan­tys įsi­leis­ti šei­mi­nin­kai, sve­čias at­sa­kė: „Čia aš, ku­ni­gas.“

Na­mo šei­mi­nin­kė Ane­lė Ju­cai­tie­nė pri­si­mi­nu­si at­si­dūs­ta, kad, lai­mei, vie­šint ku­ni­gui Fe­dia neiš­ta­rė ko­kio ne­pa­do­raus žo­džio. Mat vie­ną jų, iš­gir­dęs iš sve­ti­mų, yra pui­kiai įsi­mi­nęs ir gan daž­nai pa­var­to­ja.

Vi­ta­li­ja pa­sa­ko­jo, jog Fe­dia jai yra įva­ręs ne­ma­žai bai­mės, kai tam­so­je išė­ju­si į kie­mą iš­gir­do vy­riš­ku bal­su nu­si­kei­kiant: „O tu k...“

– Ta­da iš tie­sų pa­ma­niau, kad kaž­kas ty­ko ir puls iš tam­sos. Jau spė­jau pa­gal­vo­ti, kuo gin­siuo­si, – ku­rio­ziš­ką si­tua­ci­ją pri­si­mi­nė Vi­ta­li­ja. – Tik pa­skui su­pra­tau, jog čia mū­sų Fe­dia bjau­ras­čių pri­si­mo­kė.



Tvar­kin­gas ir šva­rus

Fe­dia ne tik mo­ka kal­bė­ti, bet šei­mi­nin­kus ste­bi­na ir sa­vo su­ma­nu­mu, šva­ra. Sa­va­ja­me gar­de jis pri­pa­žįs­ta tik sa­vo tvar­ką ir ne­no­ri, kad „va­do­vau­tų“ žmo­nės.

Pa­sie­niu tvar­kin­gai su­sta­ty­tas ply­tas var­nas iš­spar­do taip, kaip jam pa­tin­ka, o stry­pu pri­tvir­tin­tą gir­dyk­lą bū­ti­nai ap­ver­čia, nors iš­trauk­ti di­džiu­lį stry­pą pri­rei­kia daug pa­stan­gų.

Fe­dia la­bai mėgs­ta su­ptis ant jam spe­cia­liai pa­da­ry­tų sū­py­nių, sna­pu su­smul­kin­ti plas­ti­ki­nius bu­te­lius, skar­di­nes ar jam įmes­tus žais­lus, o ypač – mau­dy­tis. Sa­vo gir­dyk­lo­je jis pliuš­ke­na­si tol, kol žie­mą už­šą­la van­duo.

Kai Fe­dia iš­si­prau­sia žie­mą, jo plunks­nos su­šą­la į spyg­liu­kus ir paukš­tis la­biau pri­me­na jū­rų ežį nei krank­lį. Ta­da vi­sai šei­mai bū­na sma­gaus juo­ko.

Vi­ta­li­ja juo­kau­ja, jog iš Fe­dios ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti bet ku­ri šei­mi­nin­kė. Mat žu­vį jis mo­ka taip nu­lup­ti su vi­sais žvy­nais, nu­plėš­ti pe­le­kus, kad lie­ka idea­li fi­lė. Taip pat gra­žiai jis iš­da­ri­nė­ja ir pe­les ar ki­tą „gy­vą“ mais­tą. Vi­sas at­lie­kas Fe­dia tvar­kin­gai iš­ki­ša pro sa­vo gar­do ply­šius lauk – tiek po­pie­rius, tiek ne­be­rei­ka­lin­gas sa­vo plunks­nas ar jį er­zi­nan­tį pa­ga­lį, ku­riuo pri­smei­gia­ma gir­dyk­la.

Kai su­pyks­ta, Fe­dia pa­ga­lį pa­sle­pia ar­ba iš­vis su­ka­po­ja ga­ba­lais. O ne­ga­vęs lai­ku les­ti – triukš­mau­ja, ka­po­ja sto­gą, reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą.

Vi­suo­met sva­jo­jęs na­muo­se au­gin­ti krank­lį Juo­zas pa­žįs­ta ir dau­giau žmo­nių, pas ku­riuos gy­ve­no šie paukš­čiai.

Jo bend­ra­dar­bio var­nas taip pat mo­ka lo­ti šuns bal­su, idea­liai pa­mėg­džio­ja ma­ši­nos sig­na­li­za­ci­ją, ta­čiau to­kio kaip Fe­dia, kal­ban­čio žmo­gaus bal­su, Juo­zui ma­ty­ti dar ne­te­ko.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas