|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-09-27 09:11
Masinių žudynių vietą primena šimtametis ąžuolas. Autoriaus nuotr.
Nors pašešupio priesmėlio žemėje ąžuolai nenoriai auga, bet Piliūnuose gimęs žydų berniukas su kaupu pateisino savo pavardę Dembovskis – ąžuolinis (lenkiškai demb – ąžuolas). Pirmajame pasauliniame kare jis tarnavo Rusijos kariuomenėje ir buvo apdovanotas keturiais medaliais. Po karo, 1919 m., pilviškietis buvo Lietuvos kariuomenės Ukmergės bataliono gydytoju, vėliau Vilkaviškio belaisvių stovyklos inspektoriumi. 1922 m. M.Dembovskis gavo pulkininko leitenanto laipsnį. Po metų, būdamas 46-rių, jis išėjo į atsargą. Žmona, kaip ir jis pats, buvo gerbiama kaip labai gera dantų gydytoja. Apmaudu, kad šiam rašiniui niekur nepavyko gauti jų šeimos nuotraukų. Atėjo lemtingieji 1941-ieji. Ant Pilviškių, kaip ir Vilkaviškio, Marijampolės, iš juodakryžių lėktuvų pabiro bombos. Daugiausia nukentėjo miestų centrai, kur beveik ištisai buvo žydų namai, parduotuvės. Antai, Marijampolėje į kareivinių zoną, kur bazavosi Raudonoji armija, nė viena bomba nebuvo numesta, užtat centras virto ištisu griuvėsynu. Pažįstama pilviškietė, gydžiusis dantis pas Dembovskienę, prisimena, kad jos įdėta plomba laikė beveik 30 metų. „Tada, – pasakojo ji man, – išlydėjusi pro duris daktarė pasakė: „Manau, daugiau nepasimatysim“. Tie žodžiai buvo pranašiški: netrukus pamačiau ją voroje tarp varomų per geležinkelį šilelio link. Sustingo mano atsiveikinimui pakelta ranka, kai buvau grubiai stumtelėta į šalį vos pavelkančio šautuvą „piemenio“. Netrukus iš tos pusės pasigirdo šūviai ir aimanos...“ Ten atsidūrė ir jau į 66-uosius metus įžengęs gydytojas Mauša Dembovskis. Sausbaliuose gyvenanti Elytė Blauzdžiūnaitė patvirtino, kad jis buvo labai geras ir visų gerbiamas gydytojas. Jai operavo ilgai pūliavusį pirštą, kuris paskui greitai užgijo. Kalbama, kad daktaras su sūnumi Vova – gimnazistu – mėgino slėptis pas Rimšų Juozą, bet kažkokio nedorėlio buvo įskųstas. Jie kartu su kitais nelaimingaisiais buvo nužudyti Pilviškių šilelyje už Višakio upelio. Nuvažiavęs ten dabar radau du 40 metrų atskirose vietose aptvertus kanalus su paminklais, kuriuose įrašyta, kad 1941-ųjų rugpjūtį čia buvo nužudyta 1000 žmonių. Įdomu, kad per 100 metrų už kalvelės yra Lozoraičių sodyba, kurioje prieš pusę amžiaus buvo susirinkę varpininkai – visas tuometinis kovotojų prieš carinę priespaudą inteligentų žiedas. Tarp jų ir šimtmečiu vėliau (po mirties) žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. K.Grinius... Neradau šioje sodyboje gyvenusio aštuoniasdešimtmečio, neseniai mirusio artimiausio gyventojo, tų žudynių liudininko. Ar įmanoma tikroviškai įsivaizduoti tą makabrišką situaciją, pasijusti nelaimingųjų, atniukintų ant šitos duobės kranto ir laukiančių budelių šūvių, vietoje? Moterys ten, o vyrai čia, prie šito vienintelio ąžuolo. Tikriausiai už jo, tolėliau buvo įsakyta visiems nusirengti ir dėti drabužius į krūvą. Šimtus kartų fronte žvelgęs mirčiai į akis Mauša Dembovskis bene vienintelis nepakluso ir atsisakė vykdyti komandą. Nieko nepadėjo prišokusių egzekutorių ir apsauginių įniršis. Jis lyg tas ąžuolas, sulig savo pavarde – išdidus ir tvirtas – stovėjo prieš budelius tol, kol sužvėrėjusių žudikų šautuvų buožėmis buvo užmuštas, bet nenugalėtas. Žvelgiu dabar į tą prie pat kanalo tebeaugantį, gilių raukšlių išvagotą šimtametį ąžuolą, tartum paminklą drąsiam žmogui – gydytojui Maušai Dembovskiui, į giliomis raukšlėmis išvagotą ąžuolą, čaižytą žaibų, sukapotą kulkų, rėgėjusį šitą nežmonišką baisatį. Šakomis lyg išskėstomis į dangų rankomis, šis tarsi klausia: „Viešpatie, kodėl tai įvyko?“ Tyli dangus, tik rudeniniai debesys pabyra ąžuolo lapuose sušnarėjusiais stambiais lašais. Vytautas GRINIUS Publikuota: 2005-09-27 09:11:47 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|