„Santaka“ / Karaliaučiuje eksponavome seną techniką

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda ekologiškai užaugintą mėsinę kiaulę (apie 200 kg svorio, 1,70 Eur už kg). Tel. 8 670 98 550.
Galioja iki: 2019-02-21 13:54:29

Atlieka vidaus ir lauko apdailos darbus. Tel. 8 623 56 052.
Galioja iki: 2019-02-23 09:35:01



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-09-20 06:12

Dalinkitės:  


Vilkaviškiečių išpuoselėti seni automobiliai Karaliaučiaus gatvėse traukė praeivių žvilgsnius.

Autoriaus nuotr.


Karaliaučiuje eksponavome seną techniką

Rug­sė­jo 11-oji „Se­nų ve­ži­mų“ klu­bui bu­vo iš­vy­kų die­na. Aš­tuo­ni se­ni au­to­mo­bi­liai vy­ko į Ka­ra­liau­čiu­je su­reng­tą mies­to šven­tę, o net sep­ty­nio­li­ka „Se­nų ve­ži­mų“ klu­bo au­to­mo­bi­lių da­ly­va­vo Kaz­lų Rū­dos mies­to šven­tė­je.



Tvar­ka be­veik ne­pa­si­kei­tu­si

Į šven­tę ne­to­li­ma­me už­sie­ny­je mus pa­kvie­tė Ka­ra­liau­čiaus (Ka­li­ning­ra­do) se­no­vi­nės tech­ni­kos klu­bas „Av­to­ret­ro“ – kai­my­nai šven­tė sa­vo mies­to 755 me­tų ju­bi­lie­jaus šven­tę.

Sėk­min­gai kir­tę Lie­tu­vos ir Ru­si­jos sie­ną, stab­te­lė­jo­me Sta­lu­pė­nuo­se (Nes­te­ro­ve). Kol eki­pa­žų na­riai bu­vo iš­vy­kę į mies­te­lio tur­gų pa­si­keis­ti pi­ni­gų, li­ku­sie­ji pa­si­dai­rė­me po šį ne­di­de­lį pa­sie­nio mies­te­lį.

Pas­te­bė­jo­me, kad, pa­ly­gin­ti su tuo, kas pas kai­my­nus bu­vo prieš de­šim­tį me­tų, ma­žai kas pa­si­kei­tę – gal tik nau­jai išas­fal­tuo­ta cent­ri­nė gat­vė. Po mies­tą, kaip ir anks­tes­niais lai­kais, laks­to ga­na di­de­li pa­lai­di šu­nys, gat­vė­mis rie­da ne­ma­žai ta­ry­bi­nių au­to­mo­bi­lių.

Iš Sta­lu­pė­nų pa­su­ko­me į Gum­bi­nę (Gu­se­vą). Už­su­kę į mies­to pa­kraš­ty­je esan­čią de­ga­li­nę nu­ste­bo­me, iš­vy­dę nu­si­drie­ku­sią maž­daug de­šim­ties au­to­mo­bi­lių ei­lę. Dir­bo tik dvi ko­lo­nė­lės. Mes ru­siš­ką ben­zi­no įsi­py­li­mo tvar­ką juk jau se­niai esa­me pa­mir­šę.

Se­nų au­to­mo­bi­lių ba­kus už­pil­dę pa­ge­rin­tu A-76 ben­zi­nu, ato­kvė­pio mi­nu­tę iš­šo­vė­me šam­pa­ną (kas ne­vai­ruo­ja – tas „vartoja“). Kai­my­ni­nė­je ša­ly­je, ži­nia, Ke­lių eis­mo tai­syk­lės yra itin griež­tos: čia vai­ruo­to­jams ne­leis­ti­na nė pro­mi­lė.

Va­žiuo­da­mi Ka­ra­liau­čiaus link, kiek akys ap­rė­pė, ma­tė­me lau­ki­nę gam­tą. Tik ties Gum­bi­ne pa­ste­bė­jo­me vos ke­le­tą dir­ba­mų že­mės lo­pi­nė­lių. Pa­ke­lės – „gra­žios“ dėl lau­ki­nių žy­din­čių gė­lių. Kai ku­rių aukš­tis vir­ši­jo žmo­gaus ūgį.



„Pa­sis­vei­ki­no“ na­mas vai­duok­lis

Kuo la­biau ar­tė­jo­me prie Ka­ra­liau­čiaus, tuo ke­lias bu­vo ge­res­nis, o ke­ly­je su­tik­ti au­to­mo­bi­liai – nau­jes­ni. La­bai daug va­ži­nė­ja vi­su­rei­gių, dau­gu­ma – su tam­sin­tais stik­lais.

Ka­ra­liau­čiaus priei­go­se at­vyks­tan­čius sve­čius „pa­svei­ki­na“ na­mas vai­duok­lis – gelž­be­to­ni­nis monst­ras, pa­sta­ty­tas ant ka­ra­lių pi­lies griu­vė­sių. Apg­riu­vu­si ka­ra­lių pi­lis po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro dar ke­le­tą de­šimt­me­čių sto­vė­jo. Po­ka­riu klai­džiuo­se pi­lies po­že­miuo­se bu­vo ieš­ko­ta iš Pe­ter­bur­go iš­ga­ben­to gin­ta­ro kam­ba­rio. Griu­vė­sius su­sprog­di­nus, pa­sta­ty­tas šis monst­ras, ku­ria­me tu­rė­jo įsi­kur­ti vie­ti­nė val­džia.

Se­nie­ji pro­tė­viai tik­riau­sia ker­ši­ja – di­džiu­lis gelž­be­to­ni­nis sta­ti­nys svy­ruo­ja į šo­nus. Ką su juo da­rys, ma­tyt, ne­ži­no net pa­tys mies­to šei­mi­nin­kai. Su­si­mo­kė­ju­sie­ji pi­ni­gus tuš­čio­se sta­ti­nio erd­vė­se ga­li pa­si­va­ži­nė­ti kro­si­niu mo­to­cik­lu ar kur­ti siau­bo fil­mą. Kai ku­riuo­se lan­guo­se ma­to­si užuo­lai­dos – tik­riau­siai ten įsi­kū­rę be­na­miai. Kad sta­ti­nys ne­bau­gin­tų mies­to sve­čių, jis nu­da­žy­tas.



Šven­tė­je eks­po­na­vo­me se­nus au­to­mo­bi­lius

Ka­ra­liau­čiu­je mus pa­si­ti­ko „Av­to­ret­ro“ klu­bo na­riai, at­vy­kę ke­lio­mis de­šim­ti­mis se­nų au­to­mo­bi­lių. Sta­dio­ne ap­su­ku­si gar­bės ra­tą, mū­sų ko­lo­na pa­ju­dė­jo į vie­ną iš cent­ri­nių Ka­ra­liau­čiaus gat­vių, kur šven­tės da­ly­viams ir mies­to sve­čiams eks­po­na­vo­me se­nus au­to­mo­bi­lius. Ma­ši­nas pa­li­ko­me ne­ra­kin­tas, tad no­rin­čių­jų pa­sė­dė­ti prie vai­ro ne­trū­ko. Tuo me­tu mus šei­mi­nin­kai pa­vai­ši­no ja­po­niš­kais prieš­pie­čiais.

Prieš va­ka­ri­nę da­lį ko­le­gos iš Ka­ra­liau­čiaus su­ren­gė ne­di­de­lę eks­kur­si­ją po įdo­mes­nes mies­to vie­tas. Ap­lan­kė­me upės ap­sup­ty­je įsi­kū­ru­sią ka­ted­rą, kur pa­lai­do­tas lie­tu­vių kil­mės Prū­si­jos fi­lo­so­fas, kla­si­ki­nės vo­kie­čių fi­lo­so­fi­jos pra­di­nin­kas Ima­nue­lis Kan­tas. Be­je, ši ka­ted­ra, 1944-ųjų rugp­jū­tį smar­kiai nu­ken­tė­ju­si nuo ame­ri­kie­čių ir ang­lų avia­ci­jos bom­bar­da­vi­mo, pra­dė­ta at­sta­ty­ti tik 1992 me­tais ir tai mies­tui kai­na­vo dau­giau kaip 7 mi­li­jo­nus do­le­rių.

Ka­ra­liau­čiu­je ma­tė­me daug nau­jų sta­ty­bų, kai ku­rie pa­sta­tai spe­cia­liai su­pro­jek­tuo­ti lai­kan­tis se­no­jo vo­kiš­ko sti­liaus.



Įs­pū­din­gas le­gen­di­nis po­van­de­ni­nis lai­vas

Ant­rą­ją eks­kur­si­jos die­ną ap­lan­kė­mė So­vie­tų Są­jun­go­je pa­sta­ty­tą po­van­de­ni­nį lai­vą, ku­ris dvi de­šim­tis me­tų pri­klau­sė TSRS Šiau­rės lai­vy­nui (1969–1990), o ki­tus aš­tuo­ne­rius me­tus – Bal­ti­jos lai­vy­nui. Įgu­lą su­da­rė 80 jū­rei­vių. Lai­vas nu­grimz­da­vo į 400 met­rų gy­lį ir iš­jun­gęs va­rik­lius vi­siš­ko­je ty­lo­je iš­bū­da­vo ke­le­tą sa­vai­čių. To­kio lai­vo ne­bū­da­vo įma­no­ma su­sek­ti.

Lai­vo in­ter­je­ras nuo 1969-ųjų la­bai ma­žai pa­si­kei­tęs. Ja­me yra daug mums ne­sup­ran­ta­mos įran­gos, ert­mių ir šach­tų. Į klau­si­mus ten su­tik­tas bu­vęs lai­vo ka­ri­nin­kas neat­sa­ki­nė­jo, nes vis dar sau­go­mos šio le­gen­di­nio lai­vo pa­slap­tys. Ta­čiau už pa­pil­do­mus šim­tą rub­lių nu­si­fo­tog­ra­fa­vo­me vilkėdami au­ten­tiš­ko­mis po­van­de­ni­nio lai­vo įgu­los uni­for­mo­mis.

Įs­pū­dį pa­li­ko ir eks­kur­si­ja su ka­te­riu ap­link sa­lą, ku­rio­je stūk­so mi­nė­ta mies­to ka­ted­ra. Plau­kė­me ke­le­tą ki­lo­met­rų ir jū­ros link. Po pie­tų at­si­svei­ki­no­me su ko­le­go­mis – „Av­to­ret­ro“ klu­bo na­riais ir iš­sku­bė­jo­me į na­mus.



Re­nal­das Da­rius DU­LINS­KAS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vasario 16-oji Vilkaviškyje: istorinė kartų jungtis
* Klausimas valdžiai: išlaikyti ar uždaryti?
* Kandidatams į merus nevengta užduoti ir nepatogių klausimų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Už kurį kandidatą į merus balsuotumėte?
Sauleną Aželską
Žilviną Gelgotą
Valentiną Gražulį
Algirdą Neiberką



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „stribas“?
Taip. Stribai (rus. istrebitel – „naikintojas“) – civilinių ginkluotų sovietų valdžios būriai, 1944–1954 m. Lietuvoje padėję okupantams vykdyti represijas.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis stribas teikiamas su žyma šnek.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas