„Santaka“ / Airijoje uždarbiavusi šeima džiaugiasi grįžusi į savo namus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-09-17 05:52

Dalinkitės:  


Su sū­nu­mi Gy­čiu ir duk­re­le Jus­te iš Ai­ri­jos grį­žu­si Lau­ra Rut­kaus­kie­nė nie­ka­da ne­no­rė­tų, kad li­ki­mas ją vėl iš­trem­tų į sve­čią ša­lį.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Airijoje uždarbiavusi šeima džiaugiasi grįžusi į savo namus

Eglė KVIESULAITIENĖ

Prieš po­rą mė­ne­sių iš Ai­ri­jos grį­žu­si vil­ka­viš­kie­čių šei­ma sa­vo atei­tį sie­ja su gim­tuo­ju kraš­tu. Nors už­sie­ny­je sa­ko gy­ve­nę ge­rai, pri­si­pa­žįs­ta, jog lik­ti ten nie­ka­da ne­no­rė­tų.



Iš­gi­nė sva­jo­nė

Ant ran­kų sū­puo­da­ma 10 mė­ne­sių duk­re­lę Jus­tę, gi­mu­sią Ai­ri­jo­je ir ga­vu­sią šios ša­lies pi­lie­ty­bę, bei prie šo­no glaus­da­ma pen­kia­me­tį sū­nų Gy­tį, Lau­ra Rut­kaus­kie­nė sa­kė, jog daugiau ne­no­rė­tų, kad jos vai­kai bū­tų pri­vers­ti aug­ti ir mo­ky­tis už­sie­ny­je.

– Čia mū­sų na­mai, drau­gai, gi­mi­nės, sa­va kal­ba ir sa­vi žmo­nės... Čia mes ir tu­ri­me gy­ven­ti, – at­vi­ra­vo jau­na mo­te­ris.

Lau­ra pri­si­pa­žįs­ta, jog prieš pen­ke­rius me­tus jos vy­rą Ma­rių, o ne­tru­kus ir ją su 11 mė­ne­sių sū­ne­liu ant ran­kų iš tė­vy­nės iš­gi­nė tik­rai ne skur­das. Abu tu­rė­jo dar­bus, nuo­sa­vą bu­tą ir ver­tė­si taip, kaip dau­ge­lis jau­nų šei­mų. Ta­čiau tė­vų so­dy­bo­je užau­gęs Ma­rius vi­sa­da sva­jo­jo apie nuo­sa­vą na­mą. Lau­ra, nors ir au­gu­si, kaip sa­ko­ma, „ant as­fal­to“, pri­ta­rė vy­ro no­rui. Bū­tent ši sva­jo­nė ir išviliojo vil­ka­viš­kie­čius ten, kur iš­vy­kę drau­gai pa­sa­ko­jo už­dir­ban­tys ke­le­rio­pai dau­giau.

– Nie­ka­da ne­sie­jo­me sa­vo atei­ties pla­nų su Ai­ri­ja, – nuo­šir­džiai kal­bė­jo L. Rut­kaus­kie­nė. – Vi­suo­met sa­ky­da­vau, jog nie­ka­da ne­va­žiuo­siu į jo­kį už­sie­nį dirb­ti. Bet kai iš­va­žia­vęs vy­ras ga­vo dar­bą bei gerą užmokestį ir ta­po rea­lu įgy­ven­din­ti mū­sų sva­jo­nę, su­si­gun­džiau ir aš. Juo­lab kad gi­mė sū­ne­lis ir no­rė­jo­si gy­ven­ti kar­tu.



Pra­džia – sun­ki

Iš pra­džių Rut­kaus­kai gal­vo­jo, jog per me­tus su­kaups iš­sva­jo­tą pi­ni­gų su­mą, o li­ku­sius su­tau­pys grį­žę na­mo. Bet net ir Ai­ri­jo­je pi­ni­gai ant me­džių neau­ga, tad jų taip grei­tai už­dirb­ti ne­pa­vy­ko. Šei­ma pa­svars­tė, kad ge­res­nės pro­gos gy­ve­ni­me ga­li ne­be­pa­si­tai­ky­ti, nes kai vai­kas paaugs ir rei­kės jį leis­ti į mo­kyk­lą, iš­vyk­ti į už­sie­nį taps sun­kiau.

Lau­ra pri­si­me­na, jog pir­mos die­nos sve­ti­mo­je ša­ly­je jai bu­vo tar­si koš­ma­ras. Vy­ras dir­bo bal­dų fab­ri­ke. Ten su­ra­do dar­bą ir jai.

– Po pir­mos dar­bo die­nos Ai­ri­jo­je pa­ti sau ma­niau: lėk­siu į Lie­tu­vą neat­si­suk­da­ma. Sa­kiau, ką aš to­kio blo­go gy­ve­ni­me pa­da­riau, kad tu­riu taip varg­ti, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Lau­ra.

Mo­te­ris siu­vo bal­dų ap­mu­ša­lus pa­pras­ta ir ru­lo­ni­ne siu­vi­mo ma­ši­na. Iki tol siū­ti ne­mo­kė­ju­si ir ne­mė­gu­si to­kio dar­bo, Lau­ra jau­tė­si la­bai blo­gai. Slė­gė ir kal­bos bar­je­ras: nors jau­tė­si tu­rin­ti ang­lų kal­bos pa­grin­dus, su­pras­ti, ką sa­ko darb­da­vys, bu­vo sun­ku. Mo­te­ris krim­to­si ir dėl to, kad auk­lei te­ko pa­lik­ti vos me­tu­kų sū­ne­lį, nors iki tol kas­dien su juo bū­da­vo na­muo­se.

Ta­čiau slin­ko die­na po die­nos ir L. Rut­kaus­kie­nė įpra­to prie dar­bo, per­kan­do kal­bą, su­si­tvar­kė bui­tį. Ji gin­da­vo į ša­lį gim­ti­nės il­ge­sį, min­tis apie Lie­tu­vo­je li­ku­sį iš­tuš­tė­ju­sį sa­vo bu­tą ir ne­kant­riai lau­kian­čius ar­ti­muo­sius.

Nuo 8 val. ry­to iki 17 val. Lau­ra ir Ma­rius dirb­da­vo fab­ri­ke. Kar­tais tek­da­vo dirb­ti ir virš­va­lan­džius, už ku­riuos bu­vo mo­ka­ma bran­giau. Ma­rius sa­vait­ga­liais ir va­ka­rais dar re­mon­tuo­da­vo vie­ti­nių gy­ven­to­jų būs­tus. Už šiuos dar­bus Ai­ri­jo­je mo­ka­ma itin ge­rai.



Gy­ve­no pa­to­giai

Lau­ra ne­sle­pia, kad gy­ven­da­mi už­sie­ny­je, nors ir tau­pė, tik­rai ne­gy­ve­no pus­ba­džiu ar be pa­to­gu­mų. Šei­ma nuo­mo­jo­si nor­ma­lų bu­tą, ma­ši­ną, leis­da­vo pi­ni­gų ir dra­bu­žiams, ir lais­va­lai­kiui, ir ke­lio­nėms.

– Nes­lėp­siu, jog fi­nan­si­niu po­žiū­riu Ai­ri­jo­je gy­ven­ti pa­to­giau nei Lie­tu­vo­je, – sam­pro­ta­vo jau­na mo­te­ris. – Vi­du­ti­niš­kai mū­sų fab­ri­ko dar­bi­nin­kas už­dirb­da­vo 350–450 eu­rų per sa­vai­tę, tad iš už­dar­bio tik­rai ga­li­ma dau­giau sau leis­ti. Ta­čiau da­bar aš skai­čiuo­ju ne tik ką už­dir­bau, bet ir ką pra­ra­dau. Juk mū­sų sū­nus ma­ne ma­ty­da­vo tik va­ka­rais ir sa­vait­ga­liais, o tė­tį – dar re­čiau. Į Lie­tu­vą, pas sa­vuo­sius, per pen­ke­rius me­tus bu­vo­me grį­žę tik ke­lis kar­tus.

Lau­ra pri­si­me­na, kad ap­lan­kius Lie­tu­vą lai­kas Ai­ri­jo­je tar­si ei­da­vo grei­čiau. Ta­čiau tik iki Nau­jų­jų me­tų. O po to, lau­kiant ki­tų ato­sto­gų, jis vėl slink­da­vo vėž­lio grei­čiu. Tuo­met, kai lik­da­vo vi­sai ne­daug ir ran­ko­se jau tu­rė­da­vo bi­lie­tus na­mo, die­nos tar­si iš­vis su­sto­da­vo.



Me­di­ci­na šo­ki­ra­vo

Ap­sisp­ren­di­mą grįž­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą pa­grei­ti­no be­si­bel­džian­ti nau­ja gy­vy­bė. Be to, Lau­rą nuo­lat ste­bi­no Ai­ri­jos mo­ky­mo sis­te­ma. Mo­te­ris ne­no­rė­jo, kad jos vai­kai ten lan­ky­tų mo­kyk­lą, o pen­kia­me­čiam Gy­čiui bu­vo jau pa­ts lai­kas į ją ruoš­tis.

La­biau už švie­ti­mo sis­te­mą lie­tu­vę ste­bi­no ai­rių me­di­ci­ni­nis ap­tar­na­vi­mas. Rut­kaus­kai gy­ve­no ma­ža­me pra­mo­ni­nia­me mies­te­ly­je Old­cast­le, ku­ria­me bu­vo tik am­bu­la­to­ri­ja. Ar­ti­miau­sia li­go­ni­nė – už 40 ki­lo­met­rų. Su Ai­ri­jos me­di­kais mo­te­riai te­ko su­si­dur­ti tris­kart per pen­ke­rius me­tus: kai lū­žo ko­ja, sū­nui ski­lo pirš­ti­kau­lis ir gi­mė duk­re­lė.

Sun­kiau­siai su­vo­kia­ma mo­te­riai bu­vo tai, kad ai­rių me­di­kai nie­kur ne­sku­ba net tuo at­ve­ju, jei žmo­gaus svei­ka­tai gre­sia pa­vo­jus. Lau­rą šo­ki­ra­vo, kai su­si­lau­žiu­si ko­ją ji ke­lias va­lan­das pra­lau­kė sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je, kol ateis jos ei­lė.

Kar­tu su ja ei­lė­je lau­kė ir ne­di­de­lis in­va­li­do ve­ži­mė­ly­je sė­din­tis ber­niu­kas, rankš­luos­čiu ap­mu­tu­riuo­ta su­ža­lo­ta ko­ja. Ša­lia telk­šo­jo krau­jo ba­la, ta­čiau nie­kas ne­sku­bė­jo teik­ti pa­gal­bos. Ne­ga­lė­da­ma to ma­ty­ti, lie­tu­vė pa­rei­ka­la­vo, kad vai­kui su­teik­tų pa­gal­bą pir­miau nei jai. Bet ai­riai to nie­kaip ne­ga­lė­jo su­pras­ti. Me­di­kai rei­ka­la­vo griež­tai lai­ky­tis ei­lės.



Drau­gai at­kal­bi­nė­jo

Kai šei­ma ap­si­spren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą, bu­vo sun­ku skir­tis su drau­gais. Vis dėl­to per pen­ke­rius me­tus Rut­kaus­kai su­si­pa­ži­no ir su vie­ti­niais ai­riais, ir su sve­tim­ša­liais, ku­rių bal­dų fab­ri­ke dir­bo apie 80 pro­c. Ta­čiau Lau­ra pri­pa­žįs­ta, kad to­li gra­žu ne vi­si ai­riai nu­si­tei­kę drau­giš­kai. Kai ku­rie į už­si­dirb­ti at­vy­ku­sius sve­tim­ša­lius žvel­gia tar­si į ant­ra­rū­šius žmo­nes.

La­biau­siai Rut­kaus­kus nuo spren­di­mo grįž­ti į Lie­tu­vą at­kal­bi­nė­jo ne ai­riai, o drau­gai lie­tu­viai. Daug jų tik su Ai­ri­ja sie­ja to­les­nius gy­ve­ni­mo pla­nus, sve­čio­je ša­ly­je jie yra pa­siė­mę pa­sko­las ir įsi­gi­ję na­mus.

– Kai man sa­ky­da­vo, kad el­giuo­si ne­pro­tin­gai ir nie­ko ge­ro to­je Lie­tu­vo­je ne­ra­siu, vi­suo­met at­kirs­da­vau, jog ir iki Ai­ri­jos gy­ve­nau taip pat, – pa­sa­ko­jo Lau­ra. – Trys ket­vir­ta­da­liai į mus žiū­rė­jo kaip į kvai­lius, bet bu­vo ir to­kių, ku­rie su­pra­to, pa­lai­kė.



Vai­kui pa­tin­ka

Lau­ros vy­ras Ma­rius iki Nau­jų­jų me­tų dar dirbs Ai­ri­jo­je, o po to taip pat su­grįš į Lie­tu­vą. Sū­nus Gy­tis jau lan­ko dar­že­lį ir kas­dien grįž­ta pil­nas įspū­džių. Jo ma­ma džiau­gia­si, kad vai­kas tie­siog aky­se to­bu­lė­ja. Kai lan­kė dar­že­lį Ai­ri­jo­je, ber­niu­kas net ne­tu­rė­da­vo ką pa­pa­sa­ko­ti. Nors Ai­ri­jo­je pra­gy­ve­no be­veik vi­są sa­vo są­mo­nin­gą gy­ve­ni­mą, vai­kas, praė­jus po­rai mė­ne­sių, jau ne­be­no­ri jos pri­si­min­ti ir tvir­tai sa­ko ten ne­be­va­žiuo­siąs. O pa­klaus­tas ang­liš­kų žo­džių su­niur­na, kad vis­ką jau pa­mir­šo. Vie­nin­te­lė dar kal­bė­ti ne­mo­kan­ti ma­žo­ji Jus­tė sa­vo nuo­mo­nės dėl gy­ve­ni­mo sve­tur ne­reiš­kia. Ai­ri­jo­je gi­mu­si mer­gai­tė kol kas gau­na iš­mo­kas eu­rais. Kol Ai­ri­jo­je dir­ba tė­tis, vai­kui skir­tos iš­mo­kos atei­na ir Gy­čio var­du. Ta­čiau Ai­ri­jo­je pra­si­dė­jus kri­zei svars­to­ma ga­li­my­bė iš­mo­kas su­ma­žin­ti ar iš­vis nu­trauk­ti. Kaip bus to­liau, L. Rut­kaus­kie­nė ne­ži­no.

– Ma­nau, kad tik­rai iš­gy­ven­si­me ir nie­ka­da ne­pa­si­gai­lė­si­me su­grį­žę. Esa­me svei­ki, dar­bin­gi, o ne­tru­kus pra­dė­si­me įgy­ven­din­ti ir sa­vo sva­jo­nę. Jau ži­no­me, kur sto­vės mū­sų na­mas, – op­ti­mis­tiš­kai po­kal­bį bai­gė Lau­ra.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas