„Santaka“ / Išmokė bendravimo ir tvarkingumo

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-09-10 06:21

Dalinkitės:  


Be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų sve­ti­mus vai­kus ug­dan­ti Ire­na San­kū­nie­nė pa­ste­bi, jog da­bar­ti­niai tė­vai per ma­žai bend­rau­ja su sa­vo vai­kais.

Autorės nuotr.


Išmokė bendravimo ir tvarkingumo

Birutė NENĖNIENĖ

Ko­kie pri­si­mi­ni­mai ap­lan­ko pa­gal­vo­jus apie sa­vo tė­vų na­mus? Ko­kių ver­ty­bių įdie­gė tė­vai?

Apie tai min­ti­mis da­li­ja­si Vil­ka­viš­kio „Eg­lu­tės“ vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio auk­lė­to­ja Ire­na SAN­KŪ­NIE­NĖ:

– Pir­miau­sia ap­lan­ko šil­čiau­si jaus­mai, kaip bu­vo ge­ra, ka­da vi­si sep­ty­ni vai­kai – pen­kios se­se­rys ir du bro­liai – au­go­me tė­vų na­muo­se. Ir vė­liau, jau iš­si­skirs­tę kas sau, au­gin­da­mi sa­vo vai­kus, kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ar per šven­tes sku­bė­da­vo­me į Ky­bar­tus. Vi­siems už­te­ko tė­vų rū­pes­čio, mei­lės, vi­si jiems bu­vo­me svar­būs, o sa­vo pa­vyz­džiu mus mo­kė gerb­ti juos ir vie­niems ki­tus.

Anks­ty­va bro­lio ne­tek­tis mus dar la­biau suar­ti­no. Vė­liau vi­si pa­si­keis­da­mi slau­gė­me tė­vus, iš­gy­ve­no­me jų ne­tek­tį. Po tė­vų mir­ties vi­sus me­tus kiek­vie­ną mė­ne­sį su­si­tik­da­vo­me drau­ge pa­si­mels­ti už juos au­ko­ja­mo­se šv. Mi­šio­se.

Tė­vai su­ge­bė­jo taip bend­rau­ti, kad žen­tai ir mar­čios nuo pat pir­mų die­nų ta­po sa­vais, ar­ti­mais žmo­nė­mis, iš­mo­kė do­mė­tis vie­ni ki­tais, už­jaus­ti, pa­dė­ti. Mes ir da­bar ne­pa­mirš­ta­me vie­ni ki­tų pa­svei­kin­ti su gim­ta­die­niais.

Bu­vau pir­ma­sis vai­kas šei­mo­je, to­dėl ma­mai pa­dė­jau au­gin­ti vi­sus mažesniuosius, tvar­ky­ti jų dra­bu­žė­lius, net ka­lė­di­nes do­va­nė­les kar­tu su ma­ma pa­ruoš­da­vo­me. Kai gi­mė jau­niau­sia se­suo, man bu­vo vie­nuo­li­ka me­tų. Vi­si džiau­gė­si, o aš ver­kiau, kad ir vėl rei­kės ma­žiu­kę pri­žiū­rė­ti. Drau­gės kvies­da­vo žais­ti, be ga­lo no­rė­da­vau pa­spruk­ti iš na­mų, bet ži­no­jau sa­vo pa­rei­gas. Tė­tė dir­bo, jį na­muo­se re­čiau ma­ty­da­vo­me. Ne­si­do­mė­jo­me, ka­da ma­ma gu­lė, ka­da kė­lė. Už­tat na­muo­se vi­sa­da bu­vo šil­ta, jau­ku, šva­ru, kve­pė­da­vo švie­žias mais­tas. Ma­mos ne­ma­ty­da­vo­me pa­niu­ru­sios, pik­tos. Ji ras­da­vo lai­ko mums pa­sek­ti ar pa­skai­ty­ti pa­sa­kų, įvai­rio­mis pro­go­mis do­va­no­da­vo la­bai gra­žių spal­vo­tų kny­ge­lių. Ta­čiau ma­ma reik­liai ir kant­riai mus mo­kė tvar­ky­ti na­mus, pri­si­žiū­rė­ti dra­bu­žius, įskie­pi­jo as­mens hi­gie­nos įgū­džius. Ji pa­ti vi­sa­da bū­da­vo tvar­kin­ga. Kai jau gar­baus am­žiaus su­lau­ku­si su­si­rgo, į li­go­ni­nę ne­su­ti­ko gul­tis kirpėjos ne­sut­var­ky­tais plau­kais. Ir sunkiai sirgdama stengėsi mūsų neapsunkinti.

Pri­si­me­nu, mo­kiau­si gal tre­čio­je kla­sė­je, kai ma­ma nu­si­pli­kė ko­ją. Gy­dy­da­ma­si at­ra­do lai­ko ir ma­ne pa­mo­kė siu­vi­nė­ti, megz­ti, nes pa­ti šiuos rank­dar­bius la­bai mė­go. Jie vir­to ir ma­no gy­ve­ni­mo ho­biu.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas