„Santaka“ / Šiandien televizijos projekte šoks ir mūsų kraštietis Tomas Kairys

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-09-03 06:21

Dalinkitės:  


„Ir pen­si­jos ne­pa­gai­lė­siu bal­suo­da­ma už sū­nų“, – sa­kė Kris­ti­na Kai­rie­nė, su ne­kant­ru­mu lau­kian­ti šian­dien ro­do­mos TV3 lai­dos „Šok su ma­ni­mi“. Be jo­kios abe­jo­nės, dau­ge­lis vil­ka­viš­kie­čių šį­va­kar taip pat pa­lai­kys šo­kan­tį To­mą.

Autorės nuotr.


Šiandien televizijos projekte šoks ir mūsų kraštietis Tomas Kairys

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Svar­bio­se spor­to var­žy­bo­se ne vie­ną per­ga­lę iš­ko­vo­jęs vir­ba­lie­tis – neį­ga­lių­jų leng­vo­sios at­le­ti­kos pen­kia­ko­vi­nin­kas To­mas Kai­rys ry­žo­si dar vie­nam sa­vo gy­ve­ni­mo iš­šū­kiui. Šian­dien va­ka­re jis da­ly­vaus TV3 lai­do­je „Šok su ma­ni­mi“.

To­mas, nuo gi­mi­mo tu­rin­tis tik vie­nos ko­jos pė­dą, pa­sie­kė ne tik­tai už­si­brėž­tą mi­ni­mu­mą – bū­ti kaip vi­si. Jis yra daug­kar­ti­nis Lie­tu­vos, Bal­ti­jos ša­lių neį­ga­lių­jų leng­vo­sios at­le­ti­kos pen­kia­ko­vės čem­pio­nas. 2004 m. Hel­sin­ky­je spor­ti­nin­kas ta­po pa­ro­lim­pi­niu Eu­ro­pos vi­ce­čem­pio­nu, 2007m. Pa­sau­lio neį­ga­lių­jų spor­to žai­dy­nė­se Tai­pė­ju­je iš­ko­vo­jo auk­są, o per­nai In­di­jo­je ir šių me­tų var­žy­bo­se Olan­di­jo­je užė­mė tre­čią vie­tą.

„Ko­dėl gi ne­pa­si­nau­do­ti dar vie­na pro­ga, ku­rią man tei­kia gy­ve­ni­mas? Gal tai bū­tų pa­sku­ti­nis re­ve­ran­sas di­džia­jam spor­tui ir var­tai į nau­ją pa­tir­tį...“ – ty­liai mąs­tė To­mas, iš­gir­dęs lai­dos va­do­vės Ne­rin­gos Ka­va­liaus­kie­nės kvie­ti­mą da­ly­vau­ti pro­jek­te. Juo­lab kad pa­sku­ti­nia­me at­vi­ra­me čem­pio­na­te, vy­ku­sia­me už­praei­tą sa­vait­ga­lį Da­ni­jo­je, 37 me­tų spor­ti­nin­kui ne­pa­si­se­kė ir jis nu­spren­dė už­baig­ti sa­vo spor­ti­nę kar­je­rą.

Pa­si­kal­bė­ti su Ky­bar­tuo­se gy­ve­nan­čiu To­mu prieš pat jo de­biu­tą šo­kių pro­jek­te pa­vy­ko jo gim­tuo­siuo­se na­muo­se Vir­ba­ly­je, ku­riuos jis va­di­na ra­my­bės oa­ze. Su ma­ma Kris­ti­na To­mas bu­vo ką tik grį­žęs iš Pod­var­ko miš­ko, kur kar­tu gry­ba­vo, ir jau ruo­šė­si pjau­ti žo­lę. Iš na­mo gar­siai skam­bė­jo val­sai. Bū­tent prie šio rit­mo pra­ti­na­si To­mas, nes pir­ma­sis jo šo­kis ir bus val­sas.

– Tur­būt ne pir­ma klau­siu: kam tau rei­kė­jo ši­to pro­jek­to?


– Ši­tas klau­si­mas man jau ta­po įpras­tas. Vi­siems at­sa­kau: tam, kad iš­ban­dy­čiau sa­ve. Dar nie­ka­da ne­bu­vau to­kio­je si­tua­ci­jo­je, nors gy­ve­ni­mas ma­ne pa­kan­ka­mai ban­dė. Tai­gi, no­ri­si pa­tir­ti, ką jau­čia žmo­gus, dalyvaudamas šokių projekte. Ne­tu­riu am­bi­ci­jų lai­mė­ti, ne­su šo­kė­jas ir rea­liai ver­ti­nu sa­vo pa­dė­tį.

Su­ti­kau ne iš kar­to. N. Ka­va­liaus­kie­nė ma­ne il­gai įkal­bi­nė­jo, pa­tei­kė pa­vyz­dį, kaip Ang­li­jo­je pa­na­šia­me pro­jek­to da­ly­va­vo Po­lo Ma­kart­nio žmo­na, gy­ve­nan­ti taip pat su ko­jos pro­te­zu. Ėmiau ir su­ti­kau. Kol kas ne­si­gai­liu, nors ma­tau, kad leng­va ne­bus. Jo­kios su­tar­ties ne­pa­si­ra­šiau, ta­riau­si tik dėl dvie­jų tri­jų šo­kių. Ne­bent la­bai pa­tik­tų, bet aš tuo abe­jo­ju. Šo­kiai – ne ma­no „ark­liu­kas“.

– Ko­kios nau­jos pa­tir­ties, pa­ly­gin­ti su tre­ni­ruo­tė­mis, įgi­jai ruoš­da­ma­sis šiam pro­jek­tui?

– Vi­sų pir­ma, tai su­si­pa­ži­nau su nuo­sta­biais žmo­nė­mis, ku­rie ža­dė­jo at­va­žiuo­ti į sve­čius čia, pas ma­ne. Po ne­sėk­mės Da­ni­jo­je man to la­bai rei­kė­jo – nau­ji rū­pes­čiai at­pa­lai­da­vo psi­cho­lo­giš­kai, pri­ver­tė gal­vo­ti apie nau­jas per­spek­ty­vas ir neuž­si­da­ry­ti sa­vo kiau­te.

Ki­taip pra­dė­jau sa­ve ver­tin­ti. Sup­ra­tau, kad su ma­ni­mi rei­kia la­bai daug kant­ry­bės. Anks­čiau per tre­ni­ruo­tes dirb­da­vau vie­nas sau, o da­bar tu­riu iš­mok­ti bū­ti po­ro­je. Nuo ma­nęs jau „pa­bė­go“ pir­mo­ji par­tne­rė Eg­lė Tra­ke­ly­tė. Kaip ir sa­kiau, kant­ry­bės su ma­nim tik­rai rei­kia, tad da­bar ban­dau su­tar­ti su Vio­le­ta Bur­nei­kie­ne, su ku­ria, ma­nau, ran­da­me bend­rą kal­bą. Ji jau tu­ri pa­tir­ties su užsispyrusiais spor­ti­nin­kais – praei­tais me­tais pa­ruo­šė Ma­rių Kil­ti­na­vi­čių, šo­ku­sį su Eg­le Stra­lec­kai­te.

– Kiek lai­ko re­pe­tuo­ji ir ar ly­gi­ni sa­ve su ki­tais pro­jek­to da­ly­viais?

– Na, va­ži­nė­ju į Kau­ną jau du mė­ne­sius. Iš­mo­kau at­skir­ti rum­bą nuo ar­gen­ti­nie­tiš­ko tan­go. Da­bar in­ten­sy­viai klau­sau­si val­sų me­lo­di­jų ir vis skai­čiuo­ju: viens du trys, viens du trys... Ki­tų šo­kan­čių ne­ma­čiau – juos iš­vy­siu tik per pa­čią lai­dą. Ta­da ir ga­lė­siu ly­gin­ti.

Ma­no įvaiz­džiu jau pa­si­rū­pin­ta: bū­siu su lie­me­ne ir bal­tais marš­ki­niais. Ar už­si­ri­šiu kak­la­raiš­tį, dar ne­ži­nau, tai pri­klau­sys nuo nuo­tai­kos. Ži­nau, jog prieš pa­si­ro­dy­mą rei­kia la­bai su­si­kon­cent­ruo­ti, ta­čiau kar­tu jaus­ti ry­šį ir su par­tne­re, nes, kiek gir­dė­jau, dėl di­džiu­lės įtam­pos kas ant­ras šokdamas „iš­si­mu­ša“ iš rit­mo.

– Anks­čiau gy­ve­nai Kau­ne, Ky­bar­tuo­se, o kur da­bar pra­lei­di dau­giau­siai lai­ko?

– Va­sa­rą pra­bu­vau čia, gim­to­jo­je so­dy­bo­je, pas tė­vus. Čio­nai la­bai ge­ra au­ra, aš nu­si­ra­mi­nu, pail­siu. Bet ku­riuo at­ve­ju ma­ne vi­sa­da pa­lai­ko ma­ma, pa­skam­bi­na Ang­li­jo­je gy­ve­nan­ti jau­nes­nė se­suo.

Apsk­ri­tai esu dė­kin­gas li­ki­mui, kad gi­miau čia, Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne, kur tik­rai su­lau­kiau tiek pa­pras­tų žmo­nių, tiek val­džios pa­lai­ky­mo. Ži­no­ma, tu­rė­jau pa­si­steng­ti ir pa­ts, kad pa­ro­dy­čiau, jog tik­rai ne­juo­kau­ju ir esu už­si­spy­ręs ge­rą­ja pra­sme. Gal ne iš kar­to, bet ma­ne su­pra­to, įver­ti­no ir daug pa­dė­jo. Nie­kur ki­tur iš ap­lan­ky­tų ša­lių ne­no­rė­čiau gy­ven­ti – tik Lie­tu­vo­je. Ir bū­tent čia, kur esu da­bar. Na, ne­bent gal dar Is­pa­ni­jo­je pa­tik­tų.

Gai­la, kad ne­pa­si­se­kė star­tas Da­ni­jo­je. Ta­čiau, ma­tyt, ma­no žvaigž­dė jau švie­čia ne taip ryš­kiai. Teks gy­ven­ti ki­taip, su­si­ras­ti nor­ma­lų dar­bą.

– Kaip Tu tai įsi­vaiz­duo­ji?

– Na, pa­pras­tai, kaip ir vi­si. Dar­bas, na­mai, gal­būt – šei­ma. Da­bar abu su se­se dar esa­me vie­ni­ši. Ir ma­ma jau lau­kia ne­su­lau­kia, ka­da pra­dė­siu „nor­ma­liai“ gy­ven­ti.

– Taip taip, lai­kas jau bū­tų, – šyp­so­jo­si To­mą ap­ka­bi­nu­si ma­ma. – Vi­so­kios tau­rės ir dip­lo­mai į bu­tą Ky­bar­tuo­se ne­tel­pa. Ge­rai, kad su­pra­to, jog am­ži­nai taip ne­bus, bai­gė moks­lus.

Aš vi­sa­da To­mą pa­drą­si­nu ir prie­kaiš­tų jam tikrai ne­tu­riu. Ga­liu tik di­džiuo­tis ir džiaug­tis, kad jis toks, o ne ki­toks. Pa­ma­tė pa­sau­lio – to aš pa­ti vi­sa­da no­rė­jau, tik ne­tu­rė­jau ga­li­my­bių. Tad ma­no sva­jo­nė iš­si­pil­dė nea­ki­vaiz­džiai – daug pa­ma­čiau sū­naus aki­mis.

O šeš­ta­die­nio va­ka­rą „Šok su ma­ni­mi“ žiū­rė­siu su vi­so­mis drau­gė­mis. Jei­gu pa­tiks, kaip sū­nus šo­ka, tai ir pen­si­jos ne­pa­gai­lė­siu bal­suo­da­ma. Ti­kiuo­si, jis pa­ro­dys, kad mo­ky­da­ma­sis šok­ti lai­ką lei­do ne vel­tui.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas