„Santaka“ / Skaitytojų laiškai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-08-30 06:33

Dalinkitės:  


Skaitytojų laiškai

Nereikėtų dairytis į tolimas šalis

Tai kas, kad va­sa­ra pra­bė­go į me­tų žyd­rą to­lu­mą... Gy­ve­ni­me vis tiek iš­lie­ka kas nors ne­pa­kar­to­ja­mo.

O va­sa­ros ke­liai, ke­le­liai... Siau­ras kai­mo vieš­ke­lis, ža­lias sa­ma­no­tas miš­ko ta­ke­lis... Ir bry­dė auk­si­nių ru­gių lau­ke... Vis­kas mū­sų iš­vaikš­čio­ta – tų, ku­rie gė­ri­mės šil­ta va­sa­ra, gam­tos gro­žiu, žy­din­čio­mis pie­vų gė­lė­mis, paukš­te­lių gies­mė­mis, žyd­rais eže­rais, srau­nio­mis upė­mis ir ban­guo­jan­čia Bal­ti­jos jū­ra... Vi­sa tai – mū­sų kraš­to gam­tos gro­žis.

Ma­nau, jog ne­rei­kia nė to­li­mų kraš­tų: Egip­to smė­lio, Ka­na­rų sa­lų, pui­kių Al­pių kal­nų. Ir čia, mū­sų Lie­tu­vė­lė­je, yra gra­žių, šir­džiai mie­lų vie­tų.

Tik šiuo at­ve­ju ne­ga­li prieš drau­gus pa­si­pui­kuo­ti, jog bu­vai iš­vy­kęs į už­sie­nį, daug ką pa­ma­tei: puoš­nius pa­plū­di­mius su gra­žio­mis vi­lo­mis, pui­kius vieš­bu­čius su iš­si­puo­šu­siais tu­ris­tais. Ta­čiau bū­ti ten ir ne­pa­ma­ty­ti tų kraš­tų gam­tos, skur­džių lūš­nų bei juo­se gy­ve­nan­čių varg­šų yra ne­ge­rai...

Vi­sų pir­ma, tu­ri­me ge­riau pa­žin­ti sa­vo ša­lį, jos is­to­ri­ją, o tik pa­skui do­mė­tis ki­tais kraš­tais, ki­tais ke­liais... Jais ei­nant svar­bu ne­pa­tek­ti į klyst­ke­lius, su­si­vi­lio­jus ma­lo­nu­mais bei pa­gun­do­mis. Į tik­rą­jį ke­lią vė­liau su­grįž­ti ga­li bū­ti ne­pap­ras­tai sun­ku.

Dar vai­kui au­gant, tė­vai bei mo­kyk­la tu­rė­tų jam įdieg­ti mei­lę ar­ti­mui, tė­vy­nei, sa­vo kraš­tui, jos gam­tos gro­žiui. Ta­da užau­gę vai­kai ma­žiau dai­ry­tų­si į to­li­mas ša­lis, neieš­ko­tų lai­mės sve­tur, jiems ne­rei­kė­tų kęs­ti emig­ran­to da­lios. Jie dirb­tų sa­vo gim­ti­nei, nors ir daug ma­žiau už­dirb­da­mi, bū­tų tik­ri sa­vo tė­vy­nės pi­lie­čiai.

Už ką ko­vo­jo mū­sų bro­liai miš­kuo­se? Už ką jie Si­bi­ro gu­la­guo­se pa­gul­dė gal­vas? Už tai, kad mes vi­si bend­rai dirb­da­mi džiaug­tu­mė­mės lais­va Lie­tu­va ir iš­bris­tu­me iš šio sunk­me­čio.

Tė­vy­nę rei­kia gra­žin­ti ne tik pui­kiais na­mais ar pra­šmat­nio­mis ma­ši­no­mis, bet ir ge­rais, vi­suo­me­nei nau­din­gais dar­bais.



Al­do­na MA­SAI­TIE­NĖ






Su­si­ti­ko­me po 50 me­tų

Rugp­jū­čio pa­bai­go­je įvy­ko bu­vu­sios Alks­nė­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los tre­čios lai­dos su­si­ti­ki­mas.

1960-ai­siais mes bu­vo­me šios mo­kyk­los tre­čios (ir pa­sku­ti­nės) lai­dos abi­tu­rien­tai. Mū­sų ta­da bu­vo 19. De­ja, ke­tu­ri jau yra išė­ję į Am­ži­ny­bę. Mo­kyk­los pa­sta­to, ku­ria­me ta­da mo­kė­mės, da­bar taip pat ne­bė­ra.

Vi­sa­ga­lis lai­kas ne­tru­ko su­skai­čiuo­ti pu­sę am­žiaus. Nors prieš tai jau vy­ko du trečios lai­dos abiturientų su­si­ti­ki­mai, šis bu­vo neei­li­nis – ju­bi­lie­ji­nis.

Mū­sų su­si­rin­ko tik­rai ne­ma­žas bū­re­lis – vi­sa de­šim­tis. Į su­si­ti­ki­mą pa­si­kvie­tė­me bu­vu­sius mo­ky­to­jus, anks­tes­nių lai­dų abi­tu­rien­tus.

Pir­mo­sios su­si­ti­ki­mo aki­mir­kos bu­vo ku­pi­nos džiaugs­mo bei jau­du­lio. Su kai ku­riais bend­ra­moks­liais net te­ko iš nau­jo su­si­pa­žin­ti. Vi­si kar­tu pri­si­mi­nė­me mi­ru­siuo­sius – ka­pi­nė­se jiems už­de­gė­me žva­ku­tes.

Daug ką tu­rė­jo­me pa­sa­ky­ti vie­ni ki­tiems. Pa­si­da­li­jo­me gy­ve­ni­mo džiaugs­mais, pa­si­guo­dė­me skaus­mo aki­mir­ko­mis. Pri­si­mi­nė­me mo­kyk­li­nių me­tų nuo­ty­kius, iš­dai­gas. Iki vė­lu­mos skam­bė­jo mū­sų dai­nos, su­ko­si šo­kių ra­te­liai.

Ge­ra bu­vo pa­bū­ti jau­nys­tės drau­gų bū­re­ly­je. Iš­sis­kir­da­mi vie­nas ki­tam pa­ža­dė­jo­me, jog atei­ty­je su­si­tik­si­me daž­niau.



Ma­ri­jo­na LUI­ŠY­TĖ-

PAUKŠ­TIE­NĖ






Apie visai ki­to­kią va­sa­rą

Visai neseniai žmo­nės dū­savo dėl netikėtos šių me­tų va­sa­ros kait­ros. No­riu pa­si­da­ly­ti pa­ste­bė­ji­mais apie ki­to­kią, se­no­sios kar­tos pri­si­mi­ni­muo­se iš­li­ku­sią, 1944 me­tų va­sa­rą.

Nuo pat pa­va­sa­rio ne­bu­vo nei la­šo lie­taus, nei ma­žiau­sio de­be­sė­lio. De­be­sis dan­gu­je pa­kei­tė ore spro­gi­nė­jan­tys prieš­lėk­tu­vi­niai svie­di­niai, ku­riais bu­vo ap­šau­do­mi be­veik be per­sto­ji­mo į Va­ka­rus skren­dan­tys ru­sų lėk­tu­vai. Pa­dan­gė­je ūžian­čius bom­bo­ne­šius pa­pras­tai ly­dė­da­vo nai­kin­tu­vai, ret­kar­čiais že­mę api­ber­da­mi mi­no­mis.

Vil­ka­viš­kis tą va­sa­rą vir­to mū­šio vie­ta, į ku­rią bu­vo nu­kreip­tos vi­sos gink­lų rū­šys tiek že­mė­je, tiek iš oro. Kiek­vie­ną ry­tą prieš sau­lės te­kė­ji­mą pra­si­dė­da­vo tik­ras pra­ga­ras, ku­ris tęs­da­vo­si ke­le­tą va­lan­dų.

Mū­sų kai­mas, ku­ria­me užau­gau ir gy­ve­nau, – už pen­kio­li­kos ki­lo­met­rų nuo Vil­ka­viš­kio. Kiek­vie­nos die­nos pa­va­ka­rę aki­mis pa­ly­dė­da­vo­me lau­ko ke­liu­kais ark­lių trau­kia­mus ve­ži­mus su se­ny­vo am­žiaus vo­kie­čių ka­riais. Svie­di­nių pri­krau­tus ve­ži­mus jie bu­vo ap­kai­šę me­džių ša­ko­mis, kad prie­šai ne­pas­te­bė­tų iš lėk­tu­vų.

Vil­ka­viš­ky­je kiek ap­ri­mus mū­šio ai­dams, apie 10–11 va­lan­dą nuo mies­to pu­sės pa­si­ro­dy­da­vo su­žeis­ti vo­kie­čių ka­rei­viai, beieš­kan­tys li­go­ni­nės. Lai­ki­nai ji bu­vo įreng­ta Ka­ralk­rės­lio pra­di­nės mo­kyk­los pa­tal­po­se.

Kai ku­rie vo­kie­čių ka­riai, už­su­kę pas gy­ven­to­jus, pra­šy­da­vo pa­val­gy­ti, at­si­ger­ti ir vis kar­to­da­vo: „Hit­ler ka­put!“ Jie ro­dy­da­vo sa­vo vai­kų bei ar­ti­mų­jų nuo­trau­kas, o už su­teik­tą pa­ra­mą kar­tais net su­mo­kė­da­vo.



Bro­nius KRIŠ­ČIŪ­NAS

Ka­ralk­rės­lio kai­mo gy­ven­to­jas






Kal­bė­ki­me gar­siai

Daž­nai ten­ka gir­dė­ti ir skai­ty­ti apie tė­vų mu­ša­mus vai­kus. Dėl to drįs­čiau kal­tin­ti ir ap­lin­ki­nių abe­jin­gu­mą. Ypač di­de­lį ak­me­nį no­rė­čiau mes­ti į mo­kyk­los dar­žą, nes pe­da­go­gai tik­rai ma­to, jei vai­kai sė­di kla­sė­je su mė­ly­nė­mis. Tik­rai ži­nau to­kių at­ve­jų ir sa­vo kai­me.

La­bai ste­biuo­si, kai vai­kų mo­ti­nos, užuo­t gy­nu­sios sa­vo vai­kus, gi­na vy­rus. Ir dar sle­pia, kad pa­čios yra mu­ša­mos. Dė­kui Die­vui, kad at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie ne­si­taiks­to su smurtu.

Ši­to vi­suo­me­nė to­le­ruo­ti ne­ga­li, tad kvie­čiu vi­sus ne­si­taiks­ty­ti ir gar­siai apie tai kal­bė­ti.



Klam­pu­čių gy­ven­to­ja






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas