„Santaka“ / Senoje sodyboje – daug atmintinų įvykių ir svarbių susitikimų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-08-23 06:36

Dalinkitės:  


Ma­ri­ja Mont­vi­lai­tė nuo­šir­džiai nu­ste­bo su­lau­ku­si vėl ją ap­lan­kiusio se­niū­no V. Ju­dic­ko.

Autorės nuotr.


Senoje sodyboje – daug atmintinų įvykių ir svarbių susitikimų

Birutė NENĖNIENĖ

Mi­nint Vals­ty­bės (Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) die­ną Pre­zi­den­tės dek­re­tu Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ri­te­rio kry­žiu­mi bu­vo ap­do­va­no­ta Pil­viš­kių se­niū­ni­jos gy­ven­to­ja Ma­ri­ja Mont­vi­lai­tė.



Sva­rus ap­do­va­no­ji­mas

Šis gar­bin­gas ir svar­bus ap­do­va­no­ji­mas mo­te­riai bu­vo pa­skir­tas kaip po­grin­di­nių lei­di­nių „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kronika“, „Aušra“ ir „Rūpintojėlis“ dau­gin­to­jai bei pla­tin­to­jai, ne­le­ga­lios ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rė­mė­jai.

Ma­ri­ja Mont­vi­lai­tė į iš­kil­min­gą pa­ger­bi­mo ce­re­mo­ni­ją Pre­zi­den­tū­ro­je ne­va­žia­vo. Už ją ap­do­va­no­ji­mą at­siė­mė Vil­niu­je gy­ve­nan­ti duk­te­rė­čia Ma­ri­ja Vir­kie­tie­nė, nuo­šir­džiai glo­bo­jan­ti sa­vo my­li­mą te­tą, vi­sų ar­ti­mų­jų ir drau­gų va­di­na­mą Ma­ry­te.

Gar­si­ni­mo­si ir vie­ši­ni­mo­si ven­gian­ti Ma­ri­ja Mont­vi­lai­tė kiek su­tri­ko, kai ar­tė­jant ki­tai svar­biai Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je da­tai – rugp­jū­čio 23-ia­jai – su ap­do­va­no­ji­mu jos pa­svei­kin­ti už­su­ko Pil­viš­kių se­niū­nas Vy­tau­tas Ju­dic­kas ir Kraš­to mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Auš­ra Mic­ke­vi­čie­nė.

Anks­čiau vy­ku­sios eks­pe­di­ci­jos po Pil­viš­kių se­niū­ni­jos se­ną­sias so­dy­bas me­tu mu­zie­ji­nin­kai lan­kė­si Ma­ri­jos Mont­vi­lai­tės so­dy­bo­je, už­ra­šė reikš­min­gus kraš­to is­to­ri­jai mo­ters pa­liu­di­ji­mus. Per­nai bu­vo su­rink­ti po­grin­di­nę veik­lą pa­tvir­ti­nan­tys do­ku­men­tai.



Reikėjo ir vo­kie­čiams, ir ru­sams

Di­de­lia­me ir gra­žiai tvar­ko­ma­me se­na­ja­me Opš­rū­tų kai­mo vien­kie­my­je lan­ko­si jau ket­vir­tos kar­tos Stan­ke­vi­čių gi­mi­nės at­sto­vai.

Mont­vi­ly­nės pa­va­di­ni­mas so­dy­bai pri­gi­jo nuo to lai­ko, kai Ma­ri­jos tė­vas Pi­jus Mont­vi­la atė­jo į žen­tus – ve­dė Ag­nie­tę Stan­ke­vi­čiū­tę. Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras so­dy­bos gy­ven­to­jus pa­ženk­li­no skau­džio­mis ne­tek­ti­mis ir iš­gy­ve­ni­mais. 1936 me­tais su­ma­nus Su­val­ki­jos kai­mo ūki­nin­kas P. Mont­vi­la pa­si­sta­tė įspū­din­gus tro­be­sius. Me­džių ap­sup­tą so­dy­bą Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais sa­vo šta­bui pa­si­rin­ko be­si­trau­kian­tys vo­kie­čių ka­ri­nin­kai. Vė­liau ap­si­sto­jo prie­šą be­si­ve­jan­čios ru­sų ka­riuo­me­nės ge­ne­ro­las I. Čer­nia­chovs­kis. Ša­lia na­mų net bu­vo įreng­ta lėk­tu­vų nu­si­lei­di­mo aikš­te­lė. Vos ne kie­mo vi­du­ry­je sto­vin­tis ąžuo­las yra liu­di­nin­kas, kai be­si­lei­džian­tis lėk­tu­vas jį kliu­dė ir per­plė­šė. Tvir­tuo­lis, so­dy­bos šei­mi­nin­ko „su­tvars­ty­tas“, iš­gy­ve­no ir te­be­ve­ši.



Rank­dar­biai ne­pa­dė­jo

Ka­ro ka­no­na­doms nuū­žus, se­no­sios so­dy­bos gy­ven­to­jams ne­bu­vo lem­ta jo­je kur­ti gy­ve­ni­mą „po tai­kiu tė­viš­kės dangumi“.

Iki grau­du­mo bu­vo nai­vus Stan­ke­vi­čių mer­gi­nų (so­dy­bo­je kar­tu gy­ve­no ne­te­kė­ju­sios Ma­ri­jos te­tos – se­se­rys Pet­ro­nė­lė ir Kat­riu­tė) ti­kė­ji­mas, jog jei sa­vo ran­ko­mis iš­siu­vi­nė­tais rank­dar­biais pa­puoš na­mus ap­si­sto­jan­čiam I. Čer­nia­chovs­kiui, ru­sų ka­rei­viai šei­mi­nin­kų neiš­va­rys. Ta­čiau 1944-ai­siais vis tiek te­ko eva­kuo­tis, o su­grį­žu­si šei­my­na na­mus ra­do nu­nio­ko­tus.



Teko pabūti „ge­ruose ku­ror­tuose”

1948 me­tais Mont­vi­lams bu­vo su­ras­ta „įkal­čių“: jie esą na­cis­tų rė­mė­jai, nes po jų sto­gu gy­ve­no vo­kie­čių ka­riš­kiai. Ma­ri­ja su tė­vais ir te­to­mis bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­rą, Kras­no­jars­ko kraš­tą. Vy­res­nio­ji se­suo ta­da mo­kė­si Vil­niu­je, bro­lis gy­ve­no Ky­bar­tuo­se.

Šei­ma bu­vo įdar­bin­ta prie miš­ko nu­sa­ki­ni­mo dar­bų. Kiek­vie­nų trem­ti­nių iš­gy­ve­ni­mai yra skir­tin­gai krau­pūs, pa­tir­ti sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mo­mis gy­ve­ni­mo są­ly­go­mis. Ta­čiau M. Mont­vi­lai­tė, su at­lai­džia šyp­se­na pri­si­min­da­ma skaus­min­gas die­nas, sa­ko, jog jiems miš­kuo­se bu­vę „kurortai“. Anot jos, nė­ra ką ly­gin­tis su tais, ku­rie at­si­dū­rė am­ži­no­jo įša­lo že­mė­je, prie Lap­te­vų jū­ros. Si­bi­re iš­slau­giu­si per ste­buk­lą iš li­gos pa­ta­lo pa­ki­lu­sią ma­mą, Ma­ri­ja ta­po ir svar­biau­sia šei­mos dar­bi­nin­ke. Kas­die­ni­nis bri­di­mas į dar­bo vie­tą per snie­gą, klimps­tant iki juos­mens, dvi­de­šimt­me­tei mer­gi­nai atė­mė da­lį svei­ka­tos.



Sa­vo na­mus iš­si­pir­ko

Mont­vi­lai iš Si­bi­ro su­sku­bo grįž­ti su pir­mai­siais iš­leis­tais trem­ti­niais 1956 me­tais. Na­mus ra­do ap­gy­ven­din­tus ke­lių šei­mų. Sugrįžusiuosius priė­mė vie­na­me kam­ba­ry­je pa­lik­ta gy­ven­ti šei­mos au­gin­ti­nė Kas­tu­lė. Skau­du bu­vo ma­ty­ti bai­siai nu­nio­ko­tus na­mus. So­dy­bo­je šei­mi­nin­ka­vo be­si­kei­čian­tys gy­ven­to­jai, ko­lū­kis tvar­tuo­se lai­kė gy­vu­lius, dar pri­sta­tė ūki­nių pa­sta­tų. Pa­ti Ma­ri­ja ke­le­tą me­tų gy­ve­no Vil­niu­je. Šei­mai sa­vo na­cio­na­li­zuo­tus na­mus iš vals­ty­bės pa­vy­ko at­si­pirk­ti tik apie 1974 me­tus.

Iš tų pa­čių na­mų į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę bu­vo iš­ly­dė­ti tė­vai bei te­ta Pet­ro­nė­lė.



Su­bū­rė mo­te­ris

Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais gy­ven­da­ma Opš­rū­tuo­se Pet­ro­nė­lė Stan­ke­vi­čiū­tė va­do­va­vo Vil­ka­viš­kio ap­skri­ty­je vei­ku­siai Lie­tu­vos mo­te­rų ka­ta­li­kių drau­gi­jai. Jos veik­los de­šimt­me­čio pro­ga drau­gi­jos pir­mi­nin­kė bu­vo ap­do­va­no­ta iš Ita­li­jos par­vež­ta Ra­fae­lio pa­veiks­lo „Ma­do­na su kūdikiu” rep­ro­duk­ci­ja, ku­ri sau­go­ma kaip šei­mos re­lik­vi­ja.

Pet­ro­nė­lės se­suo ir Ma­ri­jos ma­ma Ag­nie­tė Mont­vi­lie­nė tuo me­tu su­bū­rė ir va­do­va­vo Alks­nė­nų pa­ra­pi­jos ka­ta­li­kių mo­te­rų or­ga­ni­za­ci­jai.

Šio­je so­dy­bo­je pa­gar­biai kal­ba­ma ir pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­ma­si apie dar vie­ną žmo­gų – dė­dę ku­ni­gą Juo­zą Mont­vi­lą, 1912 me­tais žu­vu­sį „Titaniko“ ka­tast­ro­fos me­tu.



Pat­vir­ti­na liu­di­nin­kai

„Si­bi­re jau­čiau ne­nut­rūks­ta­mą Tė­vy­nės il­ge­sį, ir tai tie­sa, kad su­grį­žu­si į Lie­tu­vą tu­rė­jau ne­ma­žai pa­trio­tiz­mo. To­dėl ir į po­grin­di­nę veik­lą įsi­trau­kiau savaime“, – sa­kė Ma­ri­ja.

Iš tik­rų­jų, nie­kas net neį­ta­rė, kas gū­džiais ateiz­mo lai­kais, nuo 1972-ųjų iki At­gi­mi­mo, vy­ko Mont­vi­lų so­dy­bo­je.

Ma­ri­ja da­bar apie tai pa­sa­ko­ja san­tū­riai, tau­py­da­ma žo­džius ir jaus­mus. Ta­čiau iš­kal­bin­gi fak­tai mi­ni­mi ke­lio­se šiais lai­kais iš­leis­to­se kny­go­se apie „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką“ ir KGB ko­vą prieš ją.

Vie­no­je jų ky­bar­tie­tė se­se­lė B. Ma­liš­kai­tė pa­sa­ko­ja, kaip pir­mai­siais „Kronikos“ lei­di­mo me­tais ke­lios se­se­lės vie­nuo­lės va­žiuo­da­vo į M. Mont­vi­lai­tės vien­kie­mį ir ne­ma­žu ti­ra­žu dau­gin­da­vo šį ir ki­tus po­grin­džio lei­di­nius. Ši­tą fak­tą ofi­cia­liu raš­tu pa­tvir­ti­no Kau­no ar­ki­vys­ku­pas met­ro­po­li­tas S. Tam­ke­vi­čius.

Svar­bus ku­ni­go Kęs­tu­čio Bri­liaus liu­di­ji­mas. 1975–1980 me­tais mo­ky­da­ma­sis neo­fi­cia­lio­je nea­ki­vaiz­di­nė­je ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, jis kai ku­riuo me­tu gy­ven­da­vo M. Mont­vi­lai­tės so­dy­bo­je.

Nea­ki­vaiz­di­nė se­mi­na­ri­ja bu­vo įsteig­ta be ta­ry­bų val­džios lei­di­mo. Jo­je mo­kė­si klie­ri­kai, ku­riems vals­ty­bės sau­gu­mo or­ga­nai su­kliu­dė įsto­ti į ofi­cia­lią­ją ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Tiek pa­ti pogrindinė se­mi­na­ri­ja, tiek klie­ri­kų ir dės­ty­to­jų as­me­ny­bės bu­vo įslap­tin­tos. Rei­kė­jo lai­ky­tis kons­pi­ra­ci­jos prin­ci­pų.

K. Bri­lius, gy­ven­da­mas M. Mont­vi­lai­tės so­dy­bo­je, gė­rė­jo­si šei­mi­nin­kės dva­sin­gu­mu, pa­trio­tiz­mu, bran­džia ka­ta­li­ky­be ir dos­niu vai­šin­gu­mu, tal­ki­no jai ūkio dar­buo­se. Ta­da jau­nuo­lis kaip as­me­ni­nio ti­kė­ji­mo ženk­lą, jog pa­sieks ku­ni­gys­tės, iš so­do pa­kraš­ty­je nu­pjau­to uo­sio su­meist­ra­vo kry­žių ir jį pa­sta­tė dar­že­ly­je prieš na­mą. Kry­žių pa­šven­ti­no kun. S. Tam­ke­vi­čius. K. Bri­lius ku­ni­gys­tės šven­ti­mus ga­vo 1980 m. gruo­džio 8 die­ną.

Nors iš šla­pio me­džio su­rem­tas kry­žius įski­lo ir at­ro­dė ne­bū­siąs il­gaam­žis, bet to­je pa­čio­je vie­to­je sto­vi ir šian­dien.

M. Mont­vi­lai­tė, pri­si­min­da­ma tuos lai­kus, sa­ko, jog ta­da „ne­si­dė­jo gal­von“ prii­ma­mų pa­gy­ven­ti klie­ri­kų, dės­ty­to­jų var­dų. Ji la­bai džiau­gia­si ga­lė­ju­si da­ly­vau­ti spau­dos dau­gi­ni­mo ir pla­ti­ni­mo veik­lo­je, vil­ka­viš­kie­čio K. Bri­liaus ku­ni­gys­tės šven­ti­muo­se ir pri­mi­ci­jo­se. Vi­sa tai, ką da­rė lais­vos Lie­tu­vos ir ti­kė­ji­mo la­bui, plau­kė iš jos pri­gim­ties, iš šir­dies.

Pa­sak M. Mont­vi­lai­tės, ver­tin­giau­si ap­do­va­no­ji­mai at­si­skleis ta­da, kai ją Die­vas pa­si­šauks pas sa­ve.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas