„Santaka“ / Senoje sodyboje – daug atmintinų įvykių ir svarbių susitikimų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda skanius obuolius (0,20–0,40 Eur/kg, nepurkšti), medų (3,50 Eur už 0,5 l). Tel. 8 610 45 539.
Galioja iki: 2019-02-16 15:36:09

Parduoda ekologiškai užaugintą mėsinę kiaulę (apie 200 kg svorio, 1,70 Eur už kg). Tel. 8 670 98 550.
Galioja iki: 2019-02-21 13:54:29

Atlieka vidaus ir lauko apdailos darbus. Tel. 8 623 56 052.
Galioja iki: 2019-02-23 09:35:01



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-08-23 06:36

Dalinkitės:  


Ma­ri­ja Mont­vi­lai­tė nuo­šir­džiai nu­ste­bo su­lau­ku­si vėl ją ap­lan­kiusio se­niū­no V. Ju­dic­ko.

Autorės nuotr.


Senoje sodyboje – daug atmintinų įvykių ir svarbių susitikimų

Birutė NENĖNIENĖ

Mi­nint Vals­ty­bės (Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) die­ną Pre­zi­den­tės dek­re­tu Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ri­te­rio kry­žiu­mi bu­vo ap­do­va­no­ta Pil­viš­kių se­niū­ni­jos gy­ven­to­ja Ma­ri­ja Mont­vi­lai­tė.



Sva­rus ap­do­va­no­ji­mas

Šis gar­bin­gas ir svar­bus ap­do­va­no­ji­mas mo­te­riai bu­vo pa­skir­tas kaip po­grin­di­nių lei­di­nių „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kronika“, „Aušra“ ir „Rūpintojėlis“ dau­gin­to­jai bei pla­tin­to­jai, ne­le­ga­lios ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rė­mė­jai.

Ma­ri­ja Mont­vi­lai­tė į iš­kil­min­gą pa­ger­bi­mo ce­re­mo­ni­ją Pre­zi­den­tū­ro­je ne­va­žia­vo. Už ją ap­do­va­no­ji­mą at­siė­mė Vil­niu­je gy­ve­nan­ti duk­te­rė­čia Ma­ri­ja Vir­kie­tie­nė, nuo­šir­džiai glo­bo­jan­ti sa­vo my­li­mą te­tą, vi­sų ar­ti­mų­jų ir drau­gų va­di­na­mą Ma­ry­te.

Gar­si­ni­mo­si ir vie­ši­ni­mo­si ven­gian­ti Ma­ri­ja Mont­vi­lai­tė kiek su­tri­ko, kai ar­tė­jant ki­tai svar­biai Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je da­tai – rugp­jū­čio 23-ia­jai – su ap­do­va­no­ji­mu jos pa­svei­kin­ti už­su­ko Pil­viš­kių se­niū­nas Vy­tau­tas Ju­dic­kas ir Kraš­to mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Auš­ra Mic­ke­vi­čie­nė.

Anks­čiau vy­ku­sios eks­pe­di­ci­jos po Pil­viš­kių se­niū­ni­jos se­ną­sias so­dy­bas me­tu mu­zie­ji­nin­kai lan­kė­si Ma­ri­jos Mont­vi­lai­tės so­dy­bo­je, už­ra­šė reikš­min­gus kraš­to is­to­ri­jai mo­ters pa­liu­di­ji­mus. Per­nai bu­vo su­rink­ti po­grin­di­nę veik­lą pa­tvir­ti­nan­tys do­ku­men­tai.



Reikėjo ir vo­kie­čiams, ir ru­sams

Di­de­lia­me ir gra­žiai tvar­ko­ma­me se­na­ja­me Opš­rū­tų kai­mo vien­kie­my­je lan­ko­si jau ket­vir­tos kar­tos Stan­ke­vi­čių gi­mi­nės at­sto­vai.

Mont­vi­ly­nės pa­va­di­ni­mas so­dy­bai pri­gi­jo nuo to lai­ko, kai Ma­ri­jos tė­vas Pi­jus Mont­vi­la atė­jo į žen­tus – ve­dė Ag­nie­tę Stan­ke­vi­čiū­tę. Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras so­dy­bos gy­ven­to­jus pa­ženk­li­no skau­džio­mis ne­tek­ti­mis ir iš­gy­ve­ni­mais. 1936 me­tais su­ma­nus Su­val­ki­jos kai­mo ūki­nin­kas P. Mont­vi­la pa­si­sta­tė įspū­din­gus tro­be­sius. Me­džių ap­sup­tą so­dy­bą Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais sa­vo šta­bui pa­si­rin­ko be­si­trau­kian­tys vo­kie­čių ka­ri­nin­kai. Vė­liau ap­si­sto­jo prie­šą be­si­ve­jan­čios ru­sų ka­riuo­me­nės ge­ne­ro­las I. Čer­nia­chovs­kis. Ša­lia na­mų net bu­vo įreng­ta lėk­tu­vų nu­si­lei­di­mo aikš­te­lė. Vos ne kie­mo vi­du­ry­je sto­vin­tis ąžuo­las yra liu­di­nin­kas, kai be­si­lei­džian­tis lėk­tu­vas jį kliu­dė ir per­plė­šė. Tvir­tuo­lis, so­dy­bos šei­mi­nin­ko „su­tvars­ty­tas“, iš­gy­ve­no ir te­be­ve­ši.



Rank­dar­biai ne­pa­dė­jo

Ka­ro ka­no­na­doms nuū­žus, se­no­sios so­dy­bos gy­ven­to­jams ne­bu­vo lem­ta jo­je kur­ti gy­ve­ni­mą „po tai­kiu tė­viš­kės dangumi“.

Iki grau­du­mo bu­vo nai­vus Stan­ke­vi­čių mer­gi­nų (so­dy­bo­je kar­tu gy­ve­no ne­te­kė­ju­sios Ma­ri­jos te­tos – se­se­rys Pet­ro­nė­lė ir Kat­riu­tė) ti­kė­ji­mas, jog jei sa­vo ran­ko­mis iš­siu­vi­nė­tais rank­dar­biais pa­puoš na­mus ap­si­sto­jan­čiam I. Čer­nia­chovs­kiui, ru­sų ka­rei­viai šei­mi­nin­kų neiš­va­rys. Ta­čiau 1944-ai­siais vis tiek te­ko eva­kuo­tis, o su­grį­žu­si šei­my­na na­mus ra­do nu­nio­ko­tus.



Teko pabūti „ge­ruose ku­ror­tuose”

1948 me­tais Mont­vi­lams bu­vo su­ras­ta „įkal­čių“: jie esą na­cis­tų rė­mė­jai, nes po jų sto­gu gy­ve­no vo­kie­čių ka­riš­kiai. Ma­ri­ja su tė­vais ir te­to­mis bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­rą, Kras­no­jars­ko kraš­tą. Vy­res­nio­ji se­suo ta­da mo­kė­si Vil­niu­je, bro­lis gy­ve­no Ky­bar­tuo­se.

Šei­ma bu­vo įdar­bin­ta prie miš­ko nu­sa­ki­ni­mo dar­bų. Kiek­vie­nų trem­ti­nių iš­gy­ve­ni­mai yra skir­tin­gai krau­pūs, pa­tir­ti sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mo­mis gy­ve­ni­mo są­ly­go­mis. Ta­čiau M. Mont­vi­lai­tė, su at­lai­džia šyp­se­na pri­si­min­da­ma skaus­min­gas die­nas, sa­ko, jog jiems miš­kuo­se bu­vę „kurortai“. Anot jos, nė­ra ką ly­gin­tis su tais, ku­rie at­si­dū­rė am­ži­no­jo įša­lo že­mė­je, prie Lap­te­vų jū­ros. Si­bi­re iš­slau­giu­si per ste­buk­lą iš li­gos pa­ta­lo pa­ki­lu­sią ma­mą, Ma­ri­ja ta­po ir svar­biau­sia šei­mos dar­bi­nin­ke. Kas­die­ni­nis bri­di­mas į dar­bo vie­tą per snie­gą, klimps­tant iki juos­mens, dvi­de­šimt­me­tei mer­gi­nai atė­mė da­lį svei­ka­tos.



Sa­vo na­mus iš­si­pir­ko

Mont­vi­lai iš Si­bi­ro su­sku­bo grįž­ti su pir­mai­siais iš­leis­tais trem­ti­niais 1956 me­tais. Na­mus ra­do ap­gy­ven­din­tus ke­lių šei­mų. Sugrįžusiuosius priė­mė vie­na­me kam­ba­ry­je pa­lik­ta gy­ven­ti šei­mos au­gin­ti­nė Kas­tu­lė. Skau­du bu­vo ma­ty­ti bai­siai nu­nio­ko­tus na­mus. So­dy­bo­je šei­mi­nin­ka­vo be­si­kei­čian­tys gy­ven­to­jai, ko­lū­kis tvar­tuo­se lai­kė gy­vu­lius, dar pri­sta­tė ūki­nių pa­sta­tų. Pa­ti Ma­ri­ja ke­le­tą me­tų gy­ve­no Vil­niu­je. Šei­mai sa­vo na­cio­na­li­zuo­tus na­mus iš vals­ty­bės pa­vy­ko at­si­pirk­ti tik apie 1974 me­tus.

Iš tų pa­čių na­mų į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę bu­vo iš­ly­dė­ti tė­vai bei te­ta Pet­ro­nė­lė.



Su­bū­rė mo­te­ris

Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais gy­ven­da­ma Opš­rū­tuo­se Pet­ro­nė­lė Stan­ke­vi­čiū­tė va­do­va­vo Vil­ka­viš­kio ap­skri­ty­je vei­ku­siai Lie­tu­vos mo­te­rų ka­ta­li­kių drau­gi­jai. Jos veik­los de­šimt­me­čio pro­ga drau­gi­jos pir­mi­nin­kė bu­vo ap­do­va­no­ta iš Ita­li­jos par­vež­ta Ra­fae­lio pa­veiks­lo „Ma­do­na su kūdikiu” rep­ro­duk­ci­ja, ku­ri sau­go­ma kaip šei­mos re­lik­vi­ja.

Pet­ro­nė­lės se­suo ir Ma­ri­jos ma­ma Ag­nie­tė Mont­vi­lie­nė tuo me­tu su­bū­rė ir va­do­va­vo Alks­nė­nų pa­ra­pi­jos ka­ta­li­kių mo­te­rų or­ga­ni­za­ci­jai.

Šio­je so­dy­bo­je pa­gar­biai kal­ba­ma ir pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­ma­si apie dar vie­ną žmo­gų – dė­dę ku­ni­gą Juo­zą Mont­vi­lą, 1912 me­tais žu­vu­sį „Titaniko“ ka­tast­ro­fos me­tu.



Pat­vir­ti­na liu­di­nin­kai

„Si­bi­re jau­čiau ne­nut­rūks­ta­mą Tė­vy­nės il­ge­sį, ir tai tie­sa, kad su­grį­žu­si į Lie­tu­vą tu­rė­jau ne­ma­žai pa­trio­tiz­mo. To­dėl ir į po­grin­di­nę veik­lą įsi­trau­kiau savaime“, – sa­kė Ma­ri­ja.

Iš tik­rų­jų, nie­kas net neį­ta­rė, kas gū­džiais ateiz­mo lai­kais, nuo 1972-ųjų iki At­gi­mi­mo, vy­ko Mont­vi­lų so­dy­bo­je.

Ma­ri­ja da­bar apie tai pa­sa­ko­ja san­tū­riai, tau­py­da­ma žo­džius ir jaus­mus. Ta­čiau iš­kal­bin­gi fak­tai mi­ni­mi ke­lio­se šiais lai­kais iš­leis­to­se kny­go­se apie „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką“ ir KGB ko­vą prieš ją.

Vie­no­je jų ky­bar­tie­tė se­se­lė B. Ma­liš­kai­tė pa­sa­ko­ja, kaip pir­mai­siais „Kronikos“ lei­di­mo me­tais ke­lios se­se­lės vie­nuo­lės va­žiuo­da­vo į M. Mont­vi­lai­tės vien­kie­mį ir ne­ma­žu ti­ra­žu dau­gin­da­vo šį ir ki­tus po­grin­džio lei­di­nius. Ši­tą fak­tą ofi­cia­liu raš­tu pa­tvir­ti­no Kau­no ar­ki­vys­ku­pas met­ro­po­li­tas S. Tam­ke­vi­čius.

Svar­bus ku­ni­go Kęs­tu­čio Bri­liaus liu­di­ji­mas. 1975–1980 me­tais mo­ky­da­ma­sis neo­fi­cia­lio­je nea­ki­vaiz­di­nė­je ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, jis kai ku­riuo me­tu gy­ven­da­vo M. Mont­vi­lai­tės so­dy­bo­je.

Nea­ki­vaiz­di­nė se­mi­na­ri­ja bu­vo įsteig­ta be ta­ry­bų val­džios lei­di­mo. Jo­je mo­kė­si klie­ri­kai, ku­riems vals­ty­bės sau­gu­mo or­ga­nai su­kliu­dė įsto­ti į ofi­cia­lią­ją ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Tiek pa­ti pogrindinė se­mi­na­ri­ja, tiek klie­ri­kų ir dės­ty­to­jų as­me­ny­bės bu­vo įslap­tin­tos. Rei­kė­jo lai­ky­tis kons­pi­ra­ci­jos prin­ci­pų.

K. Bri­lius, gy­ven­da­mas M. Mont­vi­lai­tės so­dy­bo­je, gė­rė­jo­si šei­mi­nin­kės dva­sin­gu­mu, pa­trio­tiz­mu, bran­džia ka­ta­li­ky­be ir dos­niu vai­šin­gu­mu, tal­ki­no jai ūkio dar­buo­se. Ta­da jau­nuo­lis kaip as­me­ni­nio ti­kė­ji­mo ženk­lą, jog pa­sieks ku­ni­gys­tės, iš so­do pa­kraš­ty­je nu­pjau­to uo­sio su­meist­ra­vo kry­žių ir jį pa­sta­tė dar­že­ly­je prieš na­mą. Kry­žių pa­šven­ti­no kun. S. Tam­ke­vi­čius. K. Bri­lius ku­ni­gys­tės šven­ti­mus ga­vo 1980 m. gruo­džio 8 die­ną.

Nors iš šla­pio me­džio su­rem­tas kry­žius įski­lo ir at­ro­dė ne­bū­siąs il­gaam­žis, bet to­je pa­čio­je vie­to­je sto­vi ir šian­dien.

M. Mont­vi­lai­tė, pri­si­min­da­ma tuos lai­kus, sa­ko, jog ta­da „ne­si­dė­jo gal­von“ prii­ma­mų pa­gy­ven­ti klie­ri­kų, dės­ty­to­jų var­dų. Ji la­bai džiau­gia­si ga­lė­ju­si da­ly­vau­ti spau­dos dau­gi­ni­mo ir pla­ti­ni­mo veik­lo­je, vil­ka­viš­kie­čio K. Bri­liaus ku­ni­gys­tės šven­ti­muo­se ir pri­mi­ci­jo­se. Vi­sa tai, ką da­rė lais­vos Lie­tu­vos ir ti­kė­ji­mo la­bui, plau­kė iš jos pri­gim­ties, iš šir­dies.

Pa­sak M. Mont­vi­lai­tės, ver­tin­giau­si ap­do­va­no­ji­mai at­si­skleis ta­da, kai ją Die­vas pa­si­šauks pas sa­ve.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vasario 16-oji Vilkaviškyje: istorinė kartų jungtis
* Klausimas valdžiai: išlaikyti ar uždaryti?
* Kandidatams į merus nevengta užduoti ir nepatogių klausimų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Už kurį kandidatą į merus balsuotumėte?
Sauleną Aželską
Žilviną Gelgotą
Valentiną Gražulį
Algirdą Neiberką



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „stribas“?
Taip. Stribai (rus. istrebitel – „naikintojas“) – civilinių ginkluotų sovietų valdžios būriai, 1944–1954 m. Lietuvoje padėję okupantams vykdyti represijas.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis stribas teikiamas su žyma šnek.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas