„Santaka“ / Senolis atrado eilėraščio meną

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-08-18 06:37

Dalinkitės:  


J. Si­kors­kis tei­gė, kad pra­dė­ti ra­šy­ti ei­lė­raš­čius pa­ska­ti­no bend­ra­vi­mas su poe­tės Sa­lo­mė­jos Nė­ries ar­ti­mai­siais.

Autoriaus nuotr.


Senolis atrado eilėraščio meną

Iš pa­žiū­ros jis links­mas ir op­ti­mis­tiš­kai į gy­ve­ni­mą žvel­gian­tis žmo­gus. Ta­čiau ar­ti­miau su­si­pa­ži­nus su jo kū­ry­ba, at­si­ve­ria ir ki­tas šio žmo­gaus bruo­žas – dau­gu­ma vy­riš­kio ei­lė­raš­čių liūd­ni, per­smelk­ti nos­tal­gi­ja. Tai Al­vi­to gy­ven­to­jas Juo­zas Si­kors­kis.

72 me­tų al­vi­tie­tis tik su­lau­kęs gar­baus am­žiaus pra­dė­jo kur­ti ei­les. Tai jis da­ro vos tre­jus me­tus. Ne­pai­sant to, jau yra su­kū­ręs per 250 poe­mų. Tie­sa, apie šį po­mė­gį kol kas ži­no­jo tik pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės. „Ne­la­bai mėgs­tu vie­šu­mą, to­dėl ir rek­la­muo­tis ne­si­sten­giu“, – paaiš­ki­no J. Si­kors­kis.

Pak­laus­tas dėl ko­kios prie­žas­ties pra­dė­jo kur­ti ei­les, vy­riš­kis ne­ga­lė­jo pa­teik­ti konk­re­taus at­sa­ky­mo. „Anks­čiau dir­bau pas Sa­lo­mė­jos Nė­ries mar­čią, bend­ra­vau ir su poe­tės sū­nu­mi Sau­liu­mi Ba­lan­džiu. Ma­no tė­vas il­gai drau­ga­vo su poe­te, to­dėl gal vi­sa ta ap­lin­ka ma­ne ir pa­vei­kė“, – svars­tė Al­vi­to gy­ven­to­jas. Jis pa­sa­ko­jo, jog pa­ra­šy­ti vie­ną 4–5 stro­fų ei­lė­raš­tį už­trun­ka ga­nė­ti­nai il­gai.

„Grei­tai kur­ti ne­mo­ku. Man rei­kia at­si­sės­ti ir il­gai mąs­ty­ti. Pa­ra­šy­ti vie­ną poe­mą trun­ka apie 3 va­lan­das. Ka­dan­gi esu mū­ri­nin­kas, per tiek lai­ko pa­sta­ty­čiau pu­sę kros­nies“, – juo­kė­si pa­šne­ko­vas.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad die­no­mis il­gai dir­ban­tis, o ra­šy­ti la­biau­siai mėgs­tantis va­ka­rais. „Tu­riu ant­ra­me na­mo aukš­te kam­ba­rį, į ku­rį nie­kas ne­len­da. Ten aš ge­riau­siai su­si­kau­piu, at­si­duo­du ra­šy­mui“, – pa­sa­ko­jo J. Si­kors­kis. Vy­ras tvir­ti­no nie­ka­da ne­si­mo­kęs ei­lė­da­ros tai­syk­lių, net ne­nu­tuo­kian­tis, kaip tai­syk­lin­gai rei­kė­tų pa­ra­šy­ti ei­lė­raš­tį.

Pak­laus­tas, ar ga­lė­tų min­ti­nai pa­dek­la­muo­ti nors vie­ną sa­vo kū­ri­nį, Al­vi­to gy­ven­to­jas ti­ki­no, kad me­tai jau ne tie ir at­min­tis ne to­kia ge­ra, kaip bu­vo jau­nys­tė­je. Pa­sak jo, ei­lė­raš­čius ra­šąs visur: ant įvai­rių po­pie­riaus skiau­čių, la­pų, ser­ve­tė­lių. Tik vė­liau juos per­ra­šan­tis ir kau­pian­tis at­ski­ra­me ka­ta­lo­ge.

Nors vy­riš­kio kū­ry­bo­je daž­niau­siai vy­rau­ja liūd­nos te­mos, to­kios kaip kaip ka­pai ar il­ge­sys, ta­čiau ne­re­tai pa­ste­bi­ma ir hu­mo­ro gai­de­lė. Vie­nin­te­lė te­ma, ne­lie­čia­ma J. Si­kors­kio kū­ry­bo­je, yra ka­riuo­me­nė. „Daž­nai sa­ko­ma, kad poe­mos gims­ta iš as­me­ni­nės pa­tir­ties. Taip yra ir man. Nors ka­riuo­me­nė ma­no gy­ve­ni­me užė­mė svar­bią vie­tą, ta­čiau ją pri­si­me­nant da­ro­si skau­du, to­dėl ir ra­šy­ti ne­si­no­ri“, – paaiš­ki­no pa­šne­ko­vas. Jis 4 me­tus tar­na­vo so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je bei dar 7 bu­vo pri­vers­tas „par­ti­za­nau­ti“.

J. Si­kors­kis yra iš dvy­nu­kų. De­ja, jo dvy­nė se­suo jau mi­ru­si. Iš vi­so Si­kors­kių šei­mo­je au­go 5 vai­kai, iš ku­rių 2 jau pa­li­kę šį pa­sau­lį. „Esu ma­tęs daug var­go, ypač sun­ku bu­vo at­lai­ky­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tus“, – tei­gė pa­šne­ko­vas. Jis pri­si­mi­nė, kaip 1944-ai­siais su šei­ma bu­vo iš­trem­tas į Vo­kie­ti­ją, kaip ten te­ko el­ge­tau­ti ir pa­skui vi­siems drau­ge pės­čio­mis pa­rei­ti į Lie­tu­vą. „Vie­nin­te­lis bro­lis iš­si­su­ko nuo trem­ties, nes spė­jo pa­si­slėp­ti. Tie­sa, vė­liau jam tai bran­giai kai­na­vo: bu­vo suim­tas ir už­da­ry­tas į ka­lė­ji­mą, iš ku­rio grį­žo vi­siš­kai nua­lin­tas“, – liūd­nai pa­sa­ko­jo Al­vi­to gy­ven­to­jas.

Pa­sak jo, šei­mai grį­žus at­gal į Lie­tu­vą, dar mė­ne­sį ne­bu­vo kur gy­ven­ti. „Kai pa­rė­jo­me, čia bu­vo įsi­kū­ręs kaž­koks ru­sų punk­tas ir įženg­ti į sa­vo tei­sė­tus na­mus ne­ga­lė­jo­me tol, kol vi­si ap­lin­ki­niai kai­my­nai pa­tvir­ti­no, kad na­mas pri­klau­so mums“, – pri­si­mi­nė J. Si­kors­kis. Jis tvir­ti­no, kad tą mė­ne­sį te­ko glaus­tis pas ap­lin­ki­nius gy­ven­to­jus, o sun­kiau­sia bu­vę kęs­ti ba­dą.

Al­vi­tie­čio gy­ve­ni­me skau­dūs ne tik Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro po­ty­riai. Maž­daug prieš 20 me­tų iki pa­ma­tų bu­vo su­de­gęs jo na­mas. Kaip vė­liau paaiš­kė­jo, gais­ras ki­lo dėl neat­sar­gaus vai­kų el­ge­sio su deg­tu­kais. „Tą­kart la­bai pa­gel­bė­jo kai­my­nai, ku­rie pa­dė­jo, kaip tik ga­lė­jo. Na­mą at­sta­tė­me per mė­ne­sį“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Šian­die­ną J. Si­kors­kis ra­miai su žmo­na gy­ve­na sa­vo pa­ties sta­ty­tuo­se na­muo­se. Šei­ma į pa­sau­lį yra iš­lei­du­si dvi duk­ras bei du sū­nus. Tu­rė­da­mas lais­vo lai­ko, vy­ras mėgs­ta žve­jo­ti bei iš me­džio dro­ži­nė­ti įvai­rius dir­bi­nius. „Vi­sa­da bu­vau ga­na na­gin­gas ir ma­nau, jog nė vie­no­je gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­je ne­pra­pul­čiau. Kai ne­tu­rė­jau kur gy­ven­ti, pa­si­sta­čiau na­mą, o kai už­si­ma­niau pa­žve­jo­ti – pa­si­dirb­di­nau val­tį, nors nie­kas iki tol ne­bu­vo ma­nęs mo­kęs, kaip vi­sa tai rei­kia da­ry­ti“, – juo­kė­si al­vi­tie­tis.

Nors vy­ras yra įgi­jęs ag­ro­no­mo spe­cia­ly­bę, pa­gal pro­fe­si­ją jam dirb­ti te­ko neil­gai – vos po­rą me­tų. „Il­giau­siai ko­lū­kių lai­kais dir­bau fer­mo­se pa­pras­tu dar­bi­nin­ku. Taip pat ieš­ko­da­vau pa­vie­nių dar­bų. Nors esu ma­tęs ir šil­to, ir šal­to, vi­sa­da sten­giau­si iš­lik­ti op­ti­mis­tas“, – ti­ki­no J. Si­kors­kis.



And­rius GRY­GE­LAI­TIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas