„Santaka“ / Rašydama atsiminimus tremtinė jaučiasi lyg vaikščiotų po Sibirą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-08-09 06:17

Dalinkitės:  


Marija Verbickienė gerą nuotaiką palaiko skaitydama ir bendraudama su žmonėmis.

Autorės nuotr.


Rašydama atsiminimus tremtinė jaučiasi lyg vaikščiotų po Sibirą

Birutė NENĖNIENĖ

Lai­kas į praei­tį nu­si­ne­ša įvy­kius, iš at­min­ties iš­dil­do var­dus, su­pai­nio­ja da­tas. Taip nu­tin­ka, jei žmo­nėms ne­be­lie­ka no­ro ir lai­ko iš­girs­ti tuos, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi ga­lė­tų daug ką pa­liu­dy­ti.



Su­rin­ko in­for­ma­ci­ją

Iš Pa­je­vo­nio apy­lin­kių ki­lu­si Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Ele­na Ru­pei­kie­nė, at­sa­kin­ga už fon­duo­se kau­pia­mą in­for­ma­ci­ją apie trem­tį ir trem­ti­nius bei po­ka­rio me­tų lais­vės ko­vo­to­jus, at­si­ver­tė blok­no­tą, ku­rio ke­lio­li­ko­je pus­la­pių su­žy­mė­tos Pa­je­vo­nio vals­čiu­je gy­ve­nu­sių ir į Si­bi­rą iš­trem­tų ar ka­lė­ji­muo­se ka­lin­tų šei­mų pa­var­dės.

Duo­me­nys šykš­tūs, pa­na­šūs, bet in­for­ma­ty­vūs: Ka­ra­lių, Va­siu­ke­vi­čių, Le­vic­kų, Bi­ge­lių, Žel­vių ir ki­tos šei­mos – su gi­mi­mo da­to­mis, trem­ties me­tais ir vie­to­mis.

Da­bar be­li­ko pa­si­džiaug­ti, kad dar ta­ry­bi­niais lai­kais šią „registraciją“ sa­va­no­riš­kai at­li­ko Ka­ralk­rės­lio kai­mo gy­ven­to­jas Bro­nius Kriš­čiū­nas. Ko­lū­kio me­cha­ni­za­to­rius ką tik įsi­gy­tu sa­vo „Žiguliuku“ ap­lan­kė ke­lio­li­ka šei­mų. Vie­na mo­te­riš­kė jo už­ra­šy­tus fak­tus per­ra­šė dai­ly­raš­čiu ir per­da­vė apy­lin­kei, mu­zie­jui.



Ra­šo at­si­mi­ni­mus

Mu­zie­ji­nin­kė E. Ru­pei­kie­nė kiek­vie­ną lais­vą die­ną pa­si­sten­gia su­ras­ti ga­li­my­bių ap­lan­ky­ti sa­vo kraš­to žmo­nes ir pa­pil­dy­ti tuos kuk­lius blok­no­tė­lio įra­šus gy­vų­jų pa­sa­ko­ji­mais.

Vie­na iš to­kių pa­sta­ruo­ju me­tu dva­sią pra­tur­ti­nu­sių pa­tir­čių – tai su­si­ti­ki­mas su Ma­ri­ja Ver­bic­kie­ne. Trem­ti­nė, iš pra­džių kiek at­si­kal­bi­nė­ju­si, vis dėl­to su­ti­ko pa­ti, sa­vo ran­ka, pa­ra­šy­ti au­ten­tiš­kus pri­si­mi­ni­mus ir pa­lik­ti mu­zie­jui.

Nuo va­sa­rio mė­ne­sio 84-uo­sius ei­nan­ti mo­te­ris jau pir­mo­mis bend­ra­vi­mo aki­mir­ko­mis už­kre­čia ge­ra nuo­tai­ka. Pa­sak jos, da­bar, kai pra­dė­jo ra­šy­ti tuos at­si­mi­ni­mus, gy­ve­nan­ti taip, lyg po Si­bi­rą vaikš­čio­tų, net bruk­nių sko­nį jau­čian­ti.

M. Ver­bic­kie­nei te­ko de­šimt me­tų pra­leis­ti Ir­kuts­ko sri­ty­je, Ba­dai­bo ra­jo­ne, ant Vi­ti­mo upės kran­to.

„O Vi­ti­mas įte­ka į Le­ną. Į Lie­tu­vą grįž­tant rei­kė­jo plauk­ti Le­nos upe iki Tai­še­to, nuo ku­rio jau bu­vo nu­ties­tas geležinkelis“, – ra­šy­da­ma pri­si­mi­ni­mus bu­vu­si trem­ti­nė at­si­ver­tė ir Ru­si­jos že­mė­la­pį. Ap­ra­šy­me mo­te­ris at­ku­ria la­bai tik­ro­viš­kus vaiz­dus, pa­tei­kia fak­tus ir įvy­kių ver­ti­ni­mus: „Po Sta­li­no mir­ties pa­ge­rė­jo gy­ve­ni­mas: ir mais­tas at­pi­go, ir už­dar­bis pa­di­dė­jo, ir ar­tė­jo lais­vė, ku­rios vi­si taip lau­kė, bet da­lis jos taip ir ne­su­lau­kė, at­gu­lė Si­bi­ro že­mė­je.“

Šiek tiek liūd­nes­niu bal­su ji pri­dū­rė, jog apie tą praei­tį ma­žai kas no­ri gir­dė­ti. Vis dėl­to ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus M. Ver­bic­kie­nė pa­ža­dė­jo už­baig­ti po ko­kių dvie­jų sa­vai­čių.



Re­lik­vi­jos ir už­dar­bis

Mo­te­ris pa­ro­dė ke­le­tą Si­bi­re pa­čios iš­siu­vi­nė­tų pa­gal­vė­lių, ku­rio­mis da­bar pa­si­puo­šia na­mus, kai lau­kia ypa­tin­gų sve­čių, pa­vyz­džiui, ka­lė­do­jan­čio ku­ni­go.

Mu­zie­jui rank­dar­bių kol kas dar ne­no­ri ati­duo­ti, ta­čiau mie­lai pa­do­va­no­jo nuo 1949 me­tų iš­sau­go­tas sa­vo dar­bo kny­ge­les. Jas var­ty­da­ma ne­pra­lei­do pro­gos pa­juo­kau­ti, jog iš Si­bi­ro su­grį­žo „la­bai turtinga“, už­si­dir­bu­si tris tūks­tan­čius rub­lių ir nu­si­pir­ku­si pal­tą su si­dab­ri­nės la­pės kai­lio apy­kak­le.



Išb­laš­ky­ta šei­ma

1949 me­tų ko­vo mė­ne­sį iš Sto­lau­kio kai­mo į Kras­no­jars­ko kraš­tą bu­vo iš­trem­ta Žel­vių šei­ma: ma­ma Ag­nieš­ka su duk­ra Te­re­se bei sū­nu­mis Au­gus­ti­nu ir Jus­ti­nu. Vy­ras Juo­zas, vai­kų tė­vas, už nea­ti­duo­tas „py­lia­vas“ jau bu­vo įka­lin­tas Ka­ra­gan­do­je. Vė­liau ten jis ir mi­rė, at­gu­lė am­ži­no­jo poil­sio Si­bi­ro ka­pi­nai­tė­se, sve­ti­ma­me kraš­te, kur sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą su­si­kū­rė ir Au­gus­ti­nas.

Kai­me tvy­ro­jo bai­mė, kad anks­čiau ar vė­liau vie­nus ar­ba ki­tus vis tiek iš­veš, žmo­nės gy­ve­no su­krės­ti pri­si­mi­ni­mų apie 1941 me­tų trem­tį.

Žel­viai, kaip ir da­lis ki­tų šei­mų, jau bu­vo pa­ty­rę trem­ti­nių da­lią Vo­kie­ti­jo­je. Ši šei­ma ta­ry­bi­nei san­tvar­kai bu­vo nu­si­kal­tu­si tuo, kad iš tu­rė­tų 22 hek­ta­rų že­mės ir ka­ro fron­to su­de­gin­tų na­mų ne­ga­lė­jo ati­duo­ti vals­ty­bei pri­va­lo­mos duok­lės.



Bu­vo pri­gąs­din­ti

Vy­riau­sia Žel­vių duk­ra Ma­ri­ja dar tre­je­tą sa­vai­čių iš­si­slaps­tė. Ta­čiau vė­liau bu­vo pa­vė­žė­ta ge­ro­kai to­lė­liau nei vi­sa šei­ma.

Į „kelionę“ gi­mi­nės įdė­jo po ga­ba­liu­ką mui­lo ir la­ši­nių, tan­kias šu­kas ir 25 rub­lius. Su to­kiu „lauk­ne­šė­liu“ 22-ejų mer­gi­na at­si­dū­rė Ir­kuts­ko sri­ty­je.

Vis tol­da­ma nuo Lie­tu­vos, ji su­si­tai­kė su lem­ti­mi. „Bu­vo aiš­ku, kad mu­mis „pa­si­rū­pins“, duos dar­bo. Iš tik­rų­jų, nu­ve­dė į ba­ra­ką – o ten lo­va su skied­rų čiu­ži­niu ir pa­gal­ve, už­deng­ta juo­da antklode“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris. Ta­čiau ta­da jai, kaip ir kiek­vie­nam jau­nam žmo­gui, bu­vo svar­biau iš­si­mie­go­ti nei pa­val­gy­ti.

Ma­ri­jos dar­bo vie­ta bu­vo Bai­da­bo ra­jo­ne. Iš pra­džių ji dir­bo lentp­jū­vė­je, vė­liau – auk­so ka­syk­lo­se. 1949-ųjų pa­va­sa­rį jie, at­vež­tie­ji, ten bu­vo lau­kia­mi kaip dar­bo jė­ga. „Tik vie­ti­niai žmo­nės bu­vo pri­gąs­din­ti, kad at­va­žia­vo ban­di­tai, bu­vo pri­sa­ky­ta už­si­ra­ki­nė­ti du­ris. Ta­čiau pa­skui vie­tos gy­ven­to­jai pa­ma­tė, jog mes to­kie pa­tys žmo­nės, vi­sai susidraugavome“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris apie tai, kaip iš pra­džių bu­vo šnai­ruo­ja­ma į „litovkas“.

M. Ver­bic­kie­nė, pri­si­min­da­ma tuos sun­kius lai­kus, ak­cen­ta­vo, jog nie­ka­da ne­bu­vo pra­ra­du­si vil­ties su­grįž­ti į Lie­tu­vą.



Pa­lai­ko op­ti­miz­mas

Praei­ty­je li­ko šach­tų drėg­mė ir tam­sa, il­gos dar­bo va­lan­dos po že­me, pa­tir­tos trau­mos ir skriau­dos.

Į gim­tą­jį kraš­tą Ma­ri­ja su­grį­žo bai­gian­tis 1959 me­tų va­sa­rai, per pa­čią ja­vap­jū­tę.

Tik nuo pir­mo žings­nio, nuo pir­mo žvilgs­nio su­pra­to, kad čia nie­kas ne­lau­kia, kad nie­kam čia ne­rei­ka­lin­gi žmo­nės su „tokia“ praei­ti­mi. Bet po tru­pu­tė­lį gy­ve­ni­mas pa­si­su­ko nau­ja va­ga: ji įsi­dar­bi­no ko­lū­ky­je, su­kū­rė šei­mą, užau­gi­no duk­rą, užau­go ir anū­kas.

Ką ji gal­vo­ja apie da­bar­ti­nį gy­ve­ni­mą lais­vo­je Lie­tu­vo­je, ku­rios taip il­gė­jo­si Si­bi­re?

– Kai var­gas vi­sus vie­no­dai pri­spau­džia, tai žmo­nės drau­giš­kes­ni pa­si­da­ro. Bet nė­ra taik­les­nio pa­sa­ky­mo už šį: mus vi­sus tik mir­tis su­vie­nys.

– Ar Jūs vie­na gy­ven­da­ma ne­si­jau­čia­te vie­ni­ša?

– Oi, ne – ką no­riu, tą vei­kiu. No­riu dai­nuo­ju, no­riu mel­džiuo­si. O jei­gu dar kas nu­ve­ža į baž­ny­čią – vi­sai pui­ku. La­bai daug kny­gų per­skai­tau. Do­mi­na lei­di­niai apie trem­tį, par­ti­za­nus. Mei­lės ro­ma­nų ne­skai­tau.

– Ma­tau ša­lia Jū­sų ant so­fos vi­są krep­šį vais­tų, bet apie li­gas neuž­si­mi­nė­te nė vie­nu žo­de­liu.

– Tai­gi čia ma­no mais­tas! Ma­tė­te prie du­rų ra­men­tą? Po to, kai dirb­ti­nį są­na­rį įdė­jo, juos tu­rė­jau du. Da­bar jau už­ten­ka vie­no, ir tai at­si­re­miu tik ta­da, kai ne­šu ki­bi­rą van­dens ar kur nors va­žiuo­ju.

– Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė apie pen­si­nin­kų gy­ve­ni­mą, su­ma­žin­tas pen­si­jas?

– Jei aš trem­ty­je ne­mi­riau ba­du, tai da­bar dėl su­ma­žin­tos pen­si­jos tik­rai ne­mir­siu... Ir nė­ra ko čia gąs­din­tis.

– Kas Jums pa­de­da pa­lai­ky­ti ge­rą nuo­tai­ką?

– Rei­kia pa­čiai pa­lai­ky­ti, ne­si­ti­kint ki­tų pa­guo­dos ar pa­gal­bos.

Štai tu­riu su­si­ra­šiu­si drau­gių ir pa­žįs­ta­mų te­le­fo­nų nu­me­rius, pano­rėjusi pa­si­kal­bė­ti – pa­skam­bi­nu. Kai vie­na iš drau­gių skun­džia­si, jog jai il­gu, liūd­na, nė­ra nuo­tai­kos, jog jau mirs, tai aš jai sa­kau: „O kas čia bai­saus? Aš tai pa­si­ruo­šu­si mir­ti.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas