„Santaka“ / Vištyčio aliejinėje – jau penktoji karta

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-07-30 09:46

Dalinkitės:  


Tarp šių arklio sukamų girnų buvo malami sėmenys, o dabar čia mielai sukiojasi penktos Černiauskų kartos palikuoniai Vytis ir Justė.

Vištyčio aliejinėje – jau penktoji karta

Ne kiekviename Lietuvos kampelyje galime rasti du šalia esančius unikalius savo technine, technologine, istorine verte objektus. Tai Vištyčio vėjo malūnas su malūnininko namu ir Vištyčio aliejinė. Abu šie objektai 2003 metais įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Ant kalvos stovintis Vištyčio vėjo malūnas traukia praeivio akį jau devintą dešimtmetį, o Vištyčio aliejinė, pastatyta 1928 metais ir niekuo neišsiskirianti iš kitų miestelio statinių, daug kam nežinoma. Vietiniai vištytiečiai ją vadina Černiauskų aliejine, nes joje darbavosi kelios šios giminės kartos.

Kaipgi atsirado pačiame Vištyčio miestelio centre šis statinys?

Aliejinės savininko Vinco Černiausko tėvas Jonas, kaip ir daugelis XIX a. antroje pusėje vargingai gyvenusių lietuvių, išvyko darbo ir pragyvenimo šaltinio ieškoti už Atlanto į Ameriką. Sunkiai dirbęs anglių kasyklose ir susitaupęs pinigų, jis grįžo į Lietuvą ir nusipirko Vištytyje dviejų hektarų žemės sklypą, čia pasistatė namus, o vėliau – ir aliejinę. Tačiau senasis Jonas Černiauskas šiuo verslu neužsiėmė. Palikęs aliejinę sūnui Vincui, dar kartą išvyko laimės ieškoti į Ameriką.

Vištytyje gyvenęs ir dirbęs akmenskaldys Auštras pagal Černiauskų užsakymą iš Vištyčio laukuose rastų didžiulių akmenų padarė girnas. Viduryje iškalė skylę, pritvirtino rėmą ir įkabino „dyselį“ (ieną). Pakinkytas arklys, varomas ratu, sukdavo akmenines girnas, kurios malė linų sėmenis. Aliejų spausdavo ir iš rapsų bei judrių. Sumaltus sėmenis nunešdavo ir supildavo į įkaitintą keptuvę. Įpylę vandens kaitindavo tiek, kad paėmus į saują ir suspaudus sėmenys suliptų. Jei šildoma per mažai – bus mažiau aliejaus, jei per daug – sėmenys pradės svilti ir aliejus apkars.

Karšta sumaltų sėmenų masė buvo pilama į drobiniu audiniu išklotas formas ir, užlanksčius kraštus, dedama po presu. Spaudžiamas aliejus pradėdavo tekėti į didelius 15–20 litrų kibirus. Drobinėse formose likdavo suspaustos sėmenų išspaudos, vadinamos „kalociumi“. Jomis buvo šeriami gyvuliai.

Darbas aliejaus spaudykloje būdavo sezoninis. Vasarą spausti aliejaus retai kas atvažiuodavo. O rudenį, nurovus linus ar prieš didžiąsias laukimo šventes, gavėnios ar advento laikotarpiu, darbas virdavo ir dieną, ir naktį. Mat per adventą ir gavėnią žmonės laikydavosi pasninko ir visai nevalgydavo mėsos. Kadangi šiame krašte aliejinių daugiau nebuvo, tai į Vištytį pas Černiauskus privažiuodavo tiek žmonių, kad jiems savo eilės tekdavo laukti po kelias paras. Visus atvykėlius Černiauskai svetingai priimdavo. Vyrai nakvodavo virtuvėje, kur jiems ant grindų paklodavo kailinius. Šeimininkė prikepdavo bulvinių blynų su šviežiai išspaustu aliejumi, o šeimininkas, prie spaudimo įdarbinęs gausią šeimyną, mėgdavo pakortuoti su atvykėliais.

Po Vinco Černiausko mirties jo verslą perėmė sūnus Mykolas. Tačiau aliejinėje ilgai dirbti neteko. Karo pradžioje sudegė kluonas, o vėliau ugnis pasiglemžė ir gyvenamąjį namą, tvartą, išliko tik aliejinės pastatas su visais veikiančiais įrenginiais. Karo pabaigoje Mykolas buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Grįžęs iš kariuomenės kaip karo veteranas gavo miško medžiagos namui pasistatyti. Atstatytuose namuose gyveno kartu su žmona Domicele.

Aliejaus spaudykla veikė dar ir pokario metais.Tačiau dirbti buvo vis sunkiau, nes sovietinė valdžia spaudė privatų verslą didžiulėmis prievolėmis. Kiekvienas, atvykęs išsispausti aliejaus, turėdavo palikti sėmenų prievolei. Vėliau valdžia uždraudė aliejaus spaudimą ir aliejinė buvo uždaryta. Susikūrus kolūkiui aliejinė jau neveikė.

Apie Vištytyje klestėjusį aliejaus spaudimo verslą primena tik informacinė lenta su užrašu „Vištyčio aliejinė“. Tačiau senieji Vištyčio gyventojai dar ir dabar prisimena iš aliejinės sklidusį šviežiai išspausto aliejaus ir bulvinių blynų, nuo kurių kvepėdavo visas Vištytis, kvapą.

Gražiai tvarkomoje sodyboje, kurios pakraštyje stovi išlikusi aliejinė, gyvena Domicelė Černiauskienė su anūko Jono ir jo žmonos Rūtos šeima. Perkopusi į devintą dešimtį moteris išsaugojo visą aliejinės technologinę įrangą, išsibarsčiusios tik smulkesnės dalys. Nors aliejinė jau daugelį metų neveikia, o joje sukrautos malkos ir įvairūs buities rakandai, bet D. Černiauskienė bei jauna anūko šeima stengiasi, jog aliejinėje viskas atrodytų taip, kaip buvo prieš daugelį metų.

Močiutė džiaugiasi, kad jos anūkas Jonas Auštras ir pats domisi visokiomis senienomis. Vyriškis turi pririnkęs įvairių rakandų, kitus net iš užsienio parsivežęs. Domicelė labai gerai prisimena iš vyro tėvų pasakojimų visas šio seno verslo paslaptis. Dėl pablogėjusios sveikatos moteris jau retai užsuka į aliejinę, bet įdomiomis istorijomis, nutikimais noriai dalijasi su kiekvienu, užsukusiu į svečius.



Rimutė GAGIENĖ

Vištyčio regioninio parko direkcijos vyr. specialistė






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas