„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-07-19 08:04

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos

Kai prabyla praeitis



K. Janulaičio rašinyje „Sovietų planuotas „raudonasis sekmadienis“ neišaušo“ („Santaka“, Nr. 69) 1988 m. užrašyti liudininkų prisiminimai mena lemtingus 1941 m. birželio mėnesio įvykius Užnemunėje. Po slaptų Stalino ir Hitlerio derybų Pabaltijo tautos (taip pat ir Užnemunė) atiteko Sovietų Sąjungai. Diktatoriams tarpusavyje skubant pergudrauti vienas kito kėslus, iš Lietuvos į Sibiro mirties lagerius išbildėjo pirmieji ešelonai su pasmerktaisiais. „Nepatikimų“ užnemuniečių likimą Maskvoje nutarta išspręsti „raudonojo sekmadienio“ rytą. Dėl to kariai iš anksto aukoms iškasė duobes, parūpino negesintų kalkių, paruošė transportą, surinko tarybų valdžios aktyvistus – kolaborantus.

Gyventojai stebėjo įtartiną elgesį. Išsaugojau O. Šileikienės pokalbį su žydų tautybės vilkaviškiete Ragožikiene. Ši pasiguodė, kad jos tautiečiams Biblija blogus metus žada, bet gal Dievas duos ir viskas kitaip apsivers. Deja, žmonių likimai priklausė nuo diktatorių užgaidų. 1942 m. hitlerininkai Vilkaviškio kunigų seminarijos patalpose įkalino grupę iš Lenkijos deportuotų dvasininkų. Kitų metų pavasarį O. Šileikienė juos sutiko be apsaugos einančius į katedrą pasimelsti. Jie dėvėjo plačiabryles skrybėles ir dvasininkų luomą atitinkančią aprangą. Vėliau sužinota, kad po minėto pasivaikščiojimo naktį dvasininkai buvo nuvežti į Gurbšilio šilą ir nužudyti. Nuo Stirniškių vieškelio praeiviai matė aptvertą egzekucijos vietą ir lentelę su užrašu: „Nesiartinti. Pavojinga gyvybei.“ Už aptvaro, prie sovietų karių „raudonojo sekmadienio“ išvakarėse iškastų duobių, riogsojo tuščios statinės, skleidžiančios chloro kvapą.

Iki K. Janulaičio žinutės „Santakos“ laikraštyje, spėliojau, kas ir kokiu tikslu Gurbšilio šile, prie gairės, iškasė ir paliko duobes. Tik iš nuogirdų žinojau apie „raudonąją savaitę“. Teko praplėsti monografijoje „Tarpuraisčiai“ tyrinėtos vietovės 1940–1941 m. įvykius.

Panašiai nutiko ir su Vinkšnupių totorių bendruomenės istorija. Nuo 1968 iki 2010 m. pradžios sugaišta daug laiko ieškant informacijos teiginiams pagrįsti. Dr. Adas Jakubauskas Lietuvos CVA 391 fondo 410 ir 740 bylose rado dokumentus, iš kurių paaiškėjo, kad Vinkšnupių mečetės imamo A. Chalecko šeima Pirmojo pasaulinio karo metais buvo ištremta. Mečetę globojo parapijiečių komitetas. Piliakalnių ilgapirščiai sulaužė mečetės durų užraktą, išlupo langus. Kapinėse ieškodami brangenybių išniekino kelias kapavietes, pasisavino dviejų paminklų akmenis, iš kurių pasigamino tekėlus (galąstuvų diskus).

Toks J. Orina, jau turėjęs reikalų su kriminaline policija, prikalbino dvarų kumečius ir valstiečius 22 parašais patvirtinti melagingus kaltinimus iš tremties į Vinkšnupius grįžusiam imamui J. Chaleckui. Skundikui rūpėjo pasisavinti totorių bendruomenei priklausantį 15 ha sklypą. J. Orina tuometiniam Seimui parašė pareiškimą, kuriame prašė išsiųsti iš Vinkšnupių imamą, mečetę parduoti, o parapijos žemę atiduoti labdaringai organizacijai arba pastatyti pavyzdingą pieninę.

Tačiau J. Orinai su bendrininkas teko nusivilti. Žemės reformos valdybos 1924 m. kovo 19 d. nutarimu Seimui pateiktas prašymas liko nepatenkintas. Vinkšnupių bendruomenės žemė pripažinta bendruomenės nuosavybe, grąžinta parapijai valdyti ir pažymėta, kad Žemės reformos įstatymas šios žemės neliečia.

Imamo J. Chalecko žiniomis, totorių bendruomenės nariai gyveno Šakių, Marijampolės, Alytaus, Seinų, Kalvarijos ir Vilkaviškio apskrityse. 1920–1924 m. laikotarpiu buvo 120 parapijiečių. 1944 m. vasarą, fronto linijai artėjant prie Vinkšnupių, vokiečiai išardytos mečetės medieną panaudojo kariniams įtvirtinimams statyti. Gyventojus, išskyrus spėjusius pasislėpti, išvarė į Rytprūsius. Karaliaučiaus prieigose per rusų aviacijos antskrydį, sprogus bombai, nuo skeveldrų žuvo keturi lietuviai ir J. Chaleckas. Visus palaidojo bendrame kape, kurio vieta nežinoma. Raižiuose, Alytaus rajono totorių bendruomenės kapinėse, J. Chaleckui supiltas simbolinis kapas ir pastatytas paminklas.

Vinkšnupiuose 200 metų gyvavusią bendruomenę primena epitafijos kapinaičių akmenyse, prisimena senieji piliakalniečiai. Bartninkų seniūno rūpesčiu sutvarkyta kapinių aplinka. 2008 m. Lietuvos totorių bendruomenės nariai čia pastatė atminimo paminklą.



Sigitas ŠILEIKA






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas