Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-07-09 09:21

---

Ambicijų dvikova skaldo visuomenę

Tautos himne deklaruoti skambūs žodžiai apie vienybę ir liko tik žodžiai. Nuo pat Sąjūdžio laikų iki dabar Lietuvos visuomenė taip ir liko susiskaldžiusi. Su giliu kartėliu paprasti piliečiai sako, kad išliko socialinė atskirtis, susvetimėjimas, partijų, oligarchų ir prisiplakėlių valdžia. Apie kokią vienybę galima kalbėti? Ir kaip tai vienybei žydėti?

Tikintieji sutrikę. Laisvamaniai piktai trina rankas: aha, Bažnyčios vadovai parodė, kas mūsų dvasinių reikalų prižiūrėtojas, kieno žodis lemiamas.

Atrodo, tokia kasdieniška situacija – miršta žmogus. Bet šiuo atveju mirė ne eilinis pilietis, o Lietuvos Prezidentas. Visi: tiek gausūs Prezidento gerbėjai, tiek gausūs oponentai – sutarė, kad mirė išskirtinė asmenybė, nusipelniusi išskirtinės pagarbos. Tik Lietuvos aukščiausi dvasininkai nutarė kitaip. Karstas su velionio palaikais nebuvo įleistas į svarbiausią Lietuvos šventovę – Vilniaus arkikatedrą. Žmones papiktino toks Bažnyčios vadovų nutarimas. Juo labiau kad dvasininkai nepasistengė deramai paaiškinti savo sprendimo. Žurnalistų paklaustas vyskupas J. Tunaitis trumpai drūtai pareiškė: „Yra toks nutarimas... ir jis nediskutuotinas.“ O kaip tas „protingas ir nuoširdus“ dialogas su tikinčiaisiais, apie kurį kalbėjo Vatikano II Susirinkimo metu popiežius Paulius VI?

Nepriklausau ištikimiausių Prezidento A. M. Brazausko gerbėjų būriui, bet galvoju, kad kiekvienas žmoniškumui nenusikaltęs pilietis – nesvarbu, kokiai partijai priklausytų, kokią religiją išpažintų ar neišpažintų jokios – ir po mirties vertas pagarbos. Šia proga galima prisiminti kitą jau minėto Vatikano II Susirinkimo dokumentų teiginį, kad atmetamas tradicinis oficialus principas, jog „už Bažnyčios nėra išganymo“.

Kardinolas A. Bačkis, spaudoje aiškindamas nesusipratimo priežastis, sakė, kad buvo pasielgta pagal Lietuvos Vyskupų Konferencijos 1996 m. paskelbto dokumento „Laidojimo apeigos“ reikalavimus. Tame dokumente sakoma: „Krikščionys turėtų rodyti pagarbą mirusių kūnams, nes jie buvo Šventosios Dvasios buveinėmis, tačiau vengti tuščio iškilmingumo.“ Kardinolas aiškina: „Kiek tai susiję su Bažnyčios valioje esančiais dalykais, nei laidojimo apeigomis, nei išoriniu iškilmingumu neturėtų būti išskiriami asmenys ar luomai.“

Čia cituotas „Laidojimo apeigų“ dokumentas ir kardinolo A. Bačkio paaiškinimas rodo, kiek daug dvasininkų vadovybė atitrūkusi nuo realaus gyvenimo. Su apgailestavimu tenka pripažinti, kad realiame gyvenime mes – tiek eiliniai piliečiai, tiek įvairiausių valdžių pareigūnai – griežtai nesilaikome nei pasaulietinių, nei bažnytinių įstatymų. Ir taip yra visame pasaulyje. Juk matome, kaip laidojami kitų šalių prezidentai, karaliai, kiti iškilūs, visuomenei nusipelnę žmonės. Matome, su kokiomis iškilmėmis laidojami popiežiai ir vyskupai, net eiliniai dvasininkai. Vadinasi, tos „Laidojimo apeigų“ taisyklės netaikomos net patiems dvasininkams. Tad kam gi jas cituoti?

Gal Bažnyčios vadovų ir visuomenės nesusikalbėjimo priežastis slypi pačiame krikščionybės propaguojamame transcendentiniame mąstymo būde? Transcedentinis – reiškia esantis už suvokimo ribų. Ar toks mąstymo būdas priimtinas šiuolaikiniam žmogui?

Dialektikos mokslas sako, kad viskas pasaulyje kinta, pereina į aukštesnį išsivystymo lygį, tobulėja arba sunyksta. Keičiasi valstybių santvarkos, keičiasi pats žmogus... Tik Bažnyčia kažkodėl trypčioja vietoje, įstrigusi kažkur praeituose šimtmečiuose. Teisybės dėlei negalima vienareikšmiškai vertinti viso dvasininkų luomo. Yra nuoširdžių kunigų, kurie moka bendrauti su žmonėmis, išklausyti jų problemas ir padėti. Bet keista, jog dėl to jie tampa savo vadovybės nelabai mylimi. Paradoksas, kuris sunkiai paaiškinamas. O visuomenei reikia dvasininkų paramos, jų raminančio dvasingo žodžio, bet ne vadovavimo per atstumą, naudojantis susikurtomis nelogiškomis, nesuvokiamomis taisyklėmis.



Vytas DRUNIS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---