„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-06-21 06:40

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos

Sovietų planuotas „raudonasis sekmadienis“ neišaušo



1941 metų birželio 22-oji – Vokietijos–Sovietų Sąjungos pirmoji karo diena ir „raudonasis sekmadienis“. Anksti ryte, tik prasidėjus karui, sovietiniai kariai Lankeliškių klebonijoje suėmė kunigus Vaclovą Balsį, Justiną Dabrilą ir Joną Petriką. Juos nuvežė į netoliese esantį Budavonės mišką ir žiauriai nukankino.

Kunigo J. Dabrilos kūnas buvo parvežtas į gimtąjį Našiškių kaimą. Atsimenu, kad per šermenis tik ir girdėjau kalbas, jog kunigus nukankino „rusų bolševikai“.

Parapijiečiai kankiniams pastatė paminklą. 1944 m. jis buvo sovietų susprogdintas ir oficialiai paskelbta, kad pirmąją karo dieną minėtus kunigus nukankino vokiečiai.

Sąjūdžio mitingų išgąsdinti represinių struktūrų vedliai pritilo. Atsirado galimybė atskleisti ilgai slėptą tiesą apie Budavonės miške 1941 m. birželio 23 d. nukankintus kunigus.

Tam reikėjo įrodymų. Pirmiausiai nuvykau į „saugumą“ ir paprašiau, kad paskelbtų gyventojams, jog už jų liudijimus apie kunigų kankinimus niekas nenukentės. Apklausą vykdžiau 1988 m., tad žudynės dar buvo gyvos žmonių atmintyje. Paliudijo apie penkiasdešimt gyventojų. Vieni savo prisiminimus patvirtino parašu, kiti – bijojo. 1989 m. kankinimų vietoje atstatėme sovietinės kariuomenės susprogdintą paminklą. Jį pašventino vyskupas J. Žemaitis, dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos. Ta proga išplatinome apie 4,5 tūkst. knygelių, skirtų kunigų atminimui įamžinti.

Mano straipsnį, parengtą pagal žmonių liudijimus, išspausdino rajono laikraštis „Pergalė“. Tada prokuratūra gavo nurodymą patikrinti, ar tai tiesa. Buvo patvirtinta, kad faktai tikri.

Kalbinti žmonės daug pasakojo apie „raudonąjį sekmadienį“. Kaip vėliau paaiškėjo, iš Maskvos buvo gautas įsakymas kuo skubiau nuo „nepatikimų elementų“ išvalyti su Vokietija besiribojantį pasienį.

Pateikiu keleto žmonių liudijimus apie to meto įvykius.

***

Albinas Kisieliauskas: „Gyvenau netoli Budavonės miško. Tik praūžus frontui, belakstydami (man buvo 13 metų) pamatėme, kad miške prikasta duobių. Jos buvo 12–13 metrų ilgio, 2–3 metrų pločio, labai gilios. Prie jų buvo pripilta krūvos kalkių. Žmonės kalbėjo, kad šios duobės paruoštos sušaudytų žmonių lavonams sumesti.

***

Antanas Varnagiris: „Prieš pat karą ir pirmosios karo dienos ankstų rytą kareiviai kasė duobes Alvito laukuose. Duobės buvo netoli durpynėlio, įkalnėje. Jos buvo apie 6–8 metrų ilgio, 2–5 metrų pločio, iškastos įvairiomis kryptimis, labai gilios. Vietiniai kalbėjo, kad tą sekmadienį būtų šaudę žmones“.

***

Salomėja Venciūtė-Stakevi- čienė: „Lankeliškių parapijos klebonas V. Balsys buvo labai sunerimęs, nes turėjo žinių, kad birželio 22 d. tikinčiuosius rinks iš bažnyčių ir veš prie duobių. Kai kuriose parapijose (pvz., Didvyžių) klebonas paskelbė, kad sekmadienį šv. Mišių nebus.“

***

Strungytė-Janulevičienė irgi teigė, kad žmonės plačiai kalbėjo, jog bus „raudonasis sekmadienis“. Stasė Abraitienė, kuriai tuomet buvo 10 metų, prisiminė, jog belakstydama po mišką matė daug iškastų duobių, prie kurių buvo pripilta krūva kalkių. Jos motinos Teklės Šalčiūnienės užrašytuose prisisminimuose teigiama, kad Gražiškiuose tą sekmadienio rytą žmonės buvo raginami pasiimti 3 paroms maisto ir su savo šeimomis atvykti į Budavonės mišką.

***

Jonas Tamašauskas liudijo jog Šukių kaime, „žydų laukuose“ prie Purviniškių k., taip pat buvo sparčiai kasamos 2–3 metrų pločio, 15–20 metrų ilgio duobės. Kareiviai net sekmadienį dirbo iki kokios 10 val. Plačiai buvo kalbama, kad duobės – sušaudytų žmonių lavonams. Buvo aišku, kad tai tiesa, nes prieštankiniai grioviai čia nereikalingi (už jų buvo nepravažiuojamas durpynas).

Antano Kiverio teigimu, kariuomenei reikėjo įgyvendinti Kremliaus įsakymą – „išvalyti“ pasienį gyventojus šaudant vietoje, nes per trumpą laiką juos išvežti į Sibirą buvo neįmanoma. Karo reikmėms apkasai būtų kasami „zigzagais“, o čia – tiesūs ir labai gilūs.

Partijos komiteto darbuotoja Pranaitienė iš Šakių pasakojo, kad tą sekmadienį sovietų kariai butų gaudę ir šaudę žmones. Jos mama anksti ryte, eidama į bažnyčią, matė sunkvežimiuose laukiančius kariškius, kurie šaipėsi: „Skubėkit pirma į bažnyčią pasimelsti, o paskui pas mus į mašinas.“

***

Vincas Abraitis: „1941 m. birželio 21 d. vakare paragino į pastotę. Turėjome nuvažiuoti į Šikšnių dvarą ir laukti komandos. Susirinko koks pusšimtis dviarklių pastočių. Vienus kareiviai nulydėjo į Virbalgirį, kitus – į Podvarką. Miško aikštelėse liepė iškinkyti arklius ir laukti. Ryte, sakė, bus komanda, ką daryti. Privažiavo daug kareivių gurguolių. Anksti pabudino lėktuvų ūžesys. Vokiečiai pradėjo šaudyti Marijampolės ir Vilkaviškio pusėje. Mes pasikinkę arklius išvažiavome namo. Pasitikę kariai mus išlaipino ir vėl grįžo į mišką. Prasidėjo susišaudymas. Netrukus pamatėme ginkluotus vokiečius atraitotomis rankovėmis. Atskrido 6 vokiečių lėktuvai naikintuvai. Įvyko oro mūšis. Keletas sovietų lėktuvų degdami nukrito. Į mus jau niekas nekreipė dėmesio.

Po keleto dienų iš Lietuvos pasitraukė sovietų kariuomenė. Žmonės atsikvėpė, kad jau nebus vežimų į Sibirą ir nereikės gultis į iškastas duobes.

Mūsų kaime gyveno Vincas Racevičius. Jis buvo nusigyvenęs, prasigėręs ūkininkas. Kai užėjo tarybų valdžia, V. Racevičius skaitydavo paskaitas, mitinguodavo. Draugavo su politrukais. Po karo išvažiavo į Žemaitiją. 1960 metais jis atvyko pas mane į svečius. Liko nakvoti. Tada prasitarė, kad tik man vienam pasako, jog birželio 22 d. būtų vežę iš bažnyčių žmones šaudyti“.

***

Tokių liudijimų užrašiau daug. Norėtųsi, kad šiuo svarbiu klausimu susidomėtų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojai, istorikai. Archyvuose turėtų būti išlikę ir „visiškai slaptų“ įsakymų, ataskaitų, planų. Juk tai – kruvina mūsų istorija.

Gal tik atsitiktinumas lėmė, kad staigus vokiečių puolimas sutrukdė sovietų užmačias įvykdyti „raudonojo sekmadienio“ planus?..



Kostas JANULAITIS

Vilkaviškietis






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas