„Santaka“ / Sugrįžus į gimtinę – kitokia Lietuva

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-06-18 06:38

Dalinkitės:  


L. Narbutis teigia, jog kad ir kur žmogus begyventų, jo širdyje visada bus kampelis, skirtas savo gimtinei, vaikystės miestui...

Romo ČĖPLOS nuotr.


Sugrįžus į gimtinę – kitokia Lietuva

Jis negimė Kybartuose ir net nepraleido čia savo didžiosios gyvenimo dalies, tačiau vos keli vaikystės metai šį miestą amžiams įrašė jo širdyje. Žmogus, apie kurį kalbame, – buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos Kultūros reikalų komisijos pirmininkas, Pasaulio kybartiečių draugijos narys Leonas Narbutis.



Teko palikti

„Kybartai – mano vaikystės miestas, kuriame gyvenau beveik penkerius metus. Palyginti su tais šešiasdešimt metų, praleistų svetur, tai Kybartų laikotarpis tikrai neilgas, bet jis man paliko neišdildomus prisiminimus, kuriais gyvenu dar ir šiandien – esu tikras „kybartinis“, – nostalgiškai kalbėjo L. Narbutis.

Kaune gimęs, tačiau netrukus į Kybartus su tėvais persikraustęs L. Narbutis čia gyveno iki 1944 m. Tada daugumai teko skirtis su Tėvyne, nes buvo baiminamasi artėjančios sovietinės okupacijos. Šešerius metus praleidusi pabėgėlių stovyklose amerikiečių zonoje Vakarų Vokietijoje, 1950 m. šeima pradėjo naują gyvenimą JAV.

L. Narbučio tėvas buvo įsidarbinęs Lietuvos geležinkeliuose. Iš Kauno jį perkėlė į Klaipėdą, o kai šią 1939 m. užėmė Hitleris, tėvas buvo iškomandiruotas į Kybartus. Čia visa šeima pergyveno ir pirmąją sovietinę okupaciją. Nuo Sibiro taigos jiems pavyko išsisukti tik dėl vokiečių ir Sovietų karo pradžios, kuomet sudaryti geležinkelio darbuotojų trėmimo sąrašai nepateko į pirmąjį trėmimo etapą birželio 14–15 dienomis. Sovietams artinantis antrąjį kartą, Narbučių šeima nesiryžo pasilikti gimtinėje, todėl patraukė į vakarus. „Aš labai gerai prisimenu prekinių vagonų ešaloną, stovintį J. Basanavičiaus gatvės geležinkelio sankryžoje, pilną žmonių bei greta stovinčių ginkluotų kareivių. 1944–1945 m. iš Lietuvos į Vakarų Europą pasitraukė per 60 tūkst. žmonių, o pusė iš jų vėliau atsirado JAV“, – prisiminimais dalijosi L. Narbutis.



JAV rado lietuviškus pėdsakus

Iš Kybartų emigravę Narbučiai svetimoje šalyje jau rado dalelę Lietuvos, kurią buvo sukūrę seniau atvykę tėvynainiai. „Bėgant laikui, lietuvių bendruomenės kūrimo procesą tęsė mūsų tėvai, o jiems iškeliavus į Amžinybę į jų vietą stojome mes su savo lituanistinėmis mokyklomis, radijo laidomis, organizacijomis bei kultūros centrais. Dabar šį darbą vykdo jau po Nepriklausomybės atkūrimo atvykę tautiečiai, vadinami trečiabangiais“, – pasakojo 60 metų užsienyje praleidęs lietuvis.

Atvykę į svečią šalį, Narbučiai apsigyveno Čikagos mieste. Čia jie rado 13 lietuviškų parapijų, 5 lietuviškus laikraščius, dvi lietuviškas ligonines, vieną senelių Kazimieraičių globojamą gimnaziją, tuziną parapinių pradžios mokyklų, kelias radijo laidas bei aibę įvairių organizacijų. „Visa tai – tik Čikagos paveldas, o kur dar Niujorkas, Bostonas, Klivlendas ar kiti mūsiškių telkiniai, išsibarstę po plačiąją Ameriką... Nors mes gyvenome malonioje svečioje šalyje, tačiau teisingiau būtų sakyti, jog dienas leidome savosios Tėvynės lietuviškose salose“, – aiškino L. Narbutis.



Lietuva pasikeitė

Į Lietuvą L. Narbutis pirmą kartą sugrįžo tik po 46 metų, kuomet šalis jau „laisvėjo“. „Mane ši viešnagė maloniai nustebino, nesvarbu, kad gimtasis kraštas dar buvo okupuotas, bet aš pamačiau tikrąją Lietuvą, kur gatvėse žmonės kalbėjo lietuviškai, o ne tokią, kurią regėjau tik knygų ar laikraščių puslapiuose ar apie kurią pasakojo tėvai. Galiausiai stovėjau tikrojoje Lietuvoje, kurioje pirmą kartą išvydau Gedimino pilį. Tada ir gimė mintis, kad vieną dieną reikės čia sugrįžti visam laikui“, – nostalgiškais prisiminimais pasidalijo pašnekovas. Net ir negyvendamas Tėvynėje, dvasiškai nuo jos mūsų kraštietis niekuomet nebuvo nutolęs.

Deja, grįžęs į savo vaikystės miestą, Pasaulio kybartiečių draugijos narys išvydo visai kitokį vaizdą nei tikėjosi. „Šių dienų Kybartų nebeatpažįstu. Neberandu „Torklerynės“, nei to „pieskyno“, kuriame žaisdamas mačiau, kaip 1940-ųjų m. vasarą „gruzovikais“ privažiavę prie mokyklos vedėjo Jono Kauno namo išlipo keturi raudonarmiečiai su šautuvais ir paruoštais durtuvais bei išsivedė jo žmoną su dukra“, – pasakojo L. Narbutis.

Grįžęs į Kybartus, jis pasigedo ir turgaus aikštės, kurios vietoje dabar stovi apgriuvusios pašiūrės. Tačiau vyras ten pat rado bažnyčią, kaštonus, augančius cerkvės kieme, bei priešais stūksančius senus medinius pastatus.

„Kaip tik čia mes pirkdavome ledus. Tada tie statiniai atrodė labai dideli, o dabar – sulinkę, mažučiai, tačiau ledų skonis, kai praėjau ta pačia J. Basanavičiaus gatve, buvo toks pat, tik neliko nei blizgančio kaušo, nei baltų debesų virš jo“, – tikino L. Narbutis. Jis apgailestavo, kad Vištyčio gatvėje jau nerado nei savo, nei šalia stovėjusių kaimynų namų.

Per visus okupacijos metus užsienio lietuviai neprarado vilties sugrįžti į gimtinę ir savo vaikams skiepijo lietuvybę. Taip buvo seniau.

Dabar, pasak L. Narbučio, keičiasi ir žmonės, ir jų požiūris į lietuvybę. „Tikimės, jog valdžios žmonės supras ir išgirs išvykusiųjų norus bei paliks jiems įgimtą teisę pasilikti lietuviais, nesvarbu, kur šie begyventų. Vieną dieną mes galime būti Londone, o jau kitą – Kybartuose. Visur, kur apsistosime ilgesniam ar trumpesniam laikui, kiekvieno širdyje bus kampelis, skirtas savo gimtinei, savo vaikystės miestui...“, – svajingai pokalbį baigė L. Narbutis.



Andrius GRYGELAITIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas