|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2010-06-11 06:49
|
|
|
Arūnui Žemaitaičiui ir jo žmonai Alvijai šeima yra pats brangiausias turtas.
Malonus, šiltai bendraujantis, draugiškas, nuolat prisimenantis bei garsinantis gimtuosius Kybartus – toks yra mūsų kraštietis aktorius Arūnas Žemaitaitis.
Ligi šiol jaučiasi kybartiečiu
„Esu tikras kybartietis, net gimiau šio miesto ligoninėje“, – juokdamasis kalbėjo A. Žemaitaitis. Prisimindamas vaikystę, aktorius pasakojo, kad augo daugiabučių kvartale, tačiau seneliai greta turėjo nuosavą namą, kuriame Arūnas itin mėgdavo lankytis. „Buvau niekuo neišsiskiriantis mažas berniukas: statydavau medžiuose namus, žaisdavau su draugais karą, vogdavau morkas iš kaimyno daržo“, – linksmais prisiminimais dalijosi pašnekovas. Tuo metu Kybartai jam atrodė kaip milžiniškas miestas. „Ir dabar aš manau, kad rajono centras – Vilkaviškis – turėtų didžiuotis, jog turi tokį mažąjį brolį kaip Kybartai“, – vaizdingai dviejų rajono miestų draugystę apibūdino A. Žemaitaitis.
Aktoriaus tėvai – paprasti žmonės. Savo gyvenimo būdą, polinkį į meną, jautrumą jis paveldėjo iš mamos, išvaizdą – iš tėvo. Labiausiai pašnekovas didžiuojasi savo proseneliu iš tėvo pusės, kuris visą gyvenimą išliko nuoširdžiu, savo darbu kelią į priekį besiskinančiu žmogumi. Jis visada turėdavo tvirtą nuomonę ir nors nebuvo baigęs aukštojo mokslo žmonės pas jį eidavo klausti patarimų įvairiais gyvenimo klausimais.
Į aktorystę pastūmėjo vienuolės
Sulaukęs 12 metų, būsimasis aktorius Kybartuose pradėjo lankyti parapijos jaunimo centrą. Ten dirbusios vienuolės seserys Bernadeta Mališkaitė bei Onutė Šarakauskaitė kasmet rengdavo kalėdinius spektaklius, kuriuose vaidindavo ir A. Žemaitaitis.
Į vieną tokių pasirodymų buvo atvykusi garsi to meto režisierė Nijolė Šemiolkina. „Po spektaklio ji priėjo prie manęs ir pasakė, jog privalau studijuoti aktorystę. Manau, kad tai buvo mano aktorinės minties pradžia“, – pasakojo A. Žemaitaitis.
Šiuo metu 34 metų aktorius dirba ir gyvena Kaune. Tačiau jis niekuomet nepamiršta savo gimtųjų Kybartų. Pernai aktoriui teko dirbti su Pasaulio kybartiečių draugija organizuojant šventę „Kybartų požemiais“. „Dirbdamas šiame renginyje, turėjau galimybę geriau pažinti savo krašto istoriją. Kybartus galiu drąsiai lyginti su didžiaisiais miestais – čia kirtosi Europos geležinkeliai, kurie buvo tarsi tiltas, jungiantis Europą su Rusija. Be viso to, Kybartai man labai paprastas, nuoširdus miestelis“, – gražiai apie gimtinę atsiliepė pašnekovas.
Plati veikla
A. Žemaitis prisipažįsta, kad tik iš aktorystės – neišgyventų. Be darbo Kauno mažajame dramos teatre, jis dar yra vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto Kauno „Rasos“ gimnazijos vadovų. Čia vyras dirba 10 metų. Iš pradžių veiklą pradėjęs kaip teatro raiškos mokytojas, dabar turi nuosavą dramos studiją bei yra atsakingas už visus gimnazijos renginius.
Pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu aktorius laiko asmeninių bei proginių švenčių vedimą. Per pastaruosius metus jam teko vesti gausybę įvairiausių renginių, būti kaimo kapelų varžytuvių „Grok, Jurgeli!“ vedėju. A. Žemaitaitis beveik 20 metų dalyvauja įvairiose jaunimo stovyklose, ne kartą yra dirbęs vaikų psichologinėse pagalbos linijose.
Sunkios studijos
Save aktorius apibūdina kaip turtingą žmogų. Tačiau ne dėl sukauptų materialinių gėrybių, o dėl to, jog turi mylimą šeimą. Jo žmona Alvija – inžinierė. Ji nėra kilusi iš Kybartų, tačiau jos senelė gyvena tame pačiame kieme, kur ir A. Žemaitaičio tėvai. Pora augina pusantrų metukų dukrytę Urtę. „Darbas mano gyvenime užima nemažą laiko dalį, tačiau šeima man pati svarbiausia. Jai atiduodu visą save“, – pasakojo aktorius.
Iki to, ką šiandien yra pasiekęs, A. Žemaitaitis turėjo nueiti nemažą kelią. Studijos, kaip pats prisipažino, buvo labai sunkios. Vienu metu teko mokytis menotyros kursą bei specialybės dalykus. „Nuo 8 val. ryto iki 15–16 val. po pietų sėdėdavome Vytauto Didžiojo universitete, o jau nuo 17 val. iki 21–22 val. studijuodavome specialybės dalykus Kauno aktorinio meno mokykloje prie Kauno valstybinio dramos teatro“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. Nors krūvis tekdavo nemažas, tačiau aktorius džiaugiasi turėjęs galimybę dirbti su tokiais pedagogais kaip Gytis Padegimas, Leonardas Zelčius ar jau pasaulį palikęs Algimantas Masiulis.
Mėgsta vaidinti silpnus žmones
A. Žemaitaitis teatre dirba nuo 1998 m., todėl turi sukaupęs nemažai patirties. Jo nuomone, šiuo metu teatre žiūrovui pateikiama daug dalykų, kurie neturėtų išvysti dienos šviesos. Visiems atrodo, kad daro kažką naujo, tačiau, pasak pašnekovo, viskas jau seniai matyta. „Dažnai trūksta paprasto žmogiškumo, visi kažkuo dangstomės“, – samprotavo A. Žemaitaitis.
Jam patinka vaidinti silpnus, kažko siekiančius žmones. „Turi būti be kaukės, nes žiūrovai supras, kada tu vaidindamas esi nuoširdus, o kada tik atlieki pareigą“, – mintimis dalijosi pašnekovas. Pasak jo, toks pat atviras bei nuoširdus aktorius privalo būti ir bendraudamas su kolegomis. „Man labai svarbus tiesos jausmas – negaliu jaustis gerai, jei kam nors pameluoju. Tada prarandu kūrybiškumą, atsiranda įvairios baimės, jaučiuosi silpnas. Tiek darbe, tiek šeimoje labai svarbu pasitikėjimas“, – kalbėjo buvęs kybartietis.
Nors laisvalaikio aktorius turi nedaug, tačiau jį praleisti mėgsta gamtoje. Garsus mūsų kraštietis jaučia aistrą kelionėms bei žvejybai.
A. Žemaitaitis kybartiečiams linkėjo išlaikyti dešimtmečius trunkantį savo miesto patriotiškumą, o visiems žmonėms – nepamiršti, kad kiekvienas metų tėkmėje esame tik mažos dulkės. „Gyvenimas per trumpas, jog galėtume iš savęs pastatyti paminklą, matykime esančiuosius šalia, mylėkime bei vertinkime tai, ką turime. Pasitikėkime kitais žmonėmis. Tai kas, kad marškiniai svetimi, ar nuo to jie mažiau šildo?“, – retoriškai pokalbį baigė A. Žemaitaitis.
Andrius GRYGELAITIS
Malonus, šiltai bendraujantis, draugiškas, nuolat prisimenantis bei garsinantis gimtuosius Kybartus – toks yra mūsų kraštietis aktorius Arūnas Žemaitaitis. |
„Esu tikras kybartietis, net gimiau šio miesto ligoninėje“, – juokdamasis kalbėjo A. Žemaitaitis. Prisimindamas vaikystę, aktorius pasakojo, kad augo daugiabučių kvartale, tačiau seneliai greta turėjo nuosavą namą, kuriame Arūnas itin mėgdavo lankytis. „Buvau niekuo neišsiskiriantis mažas berniukas: statydavau medžiuose namus, žaisdavau su draugais karą, vogdavau morkas iš kaimyno daržo“, – linksmais prisiminimais dalijosi pašnekovas. Tuo metu Kybartai jam atrodė kaip milžiniškas miestas. „Ir dabar aš manau, kad rajono centras – Vilkaviškis – turėtų didžiuotis, jog turi tokį mažąjį brolį kaip Kybartai“, – vaizdingai dviejų rajono miestų draugystę apibūdino A. Žemaitaitis.
Aktoriaus tėvai – paprasti žmonės. Savo gyvenimo būdą, polinkį į meną, jautrumą jis paveldėjo iš mamos, išvaizdą – iš tėvo. Labiausiai pašnekovas didžiuojasi savo proseneliu iš tėvo pusės, kuris visą gyvenimą išliko nuoširdžiu, savo darbu kelią į priekį besiskinančiu žmogumi. Jis visada turėdavo tvirtą nuomonę ir nors nebuvo baigęs aukštojo mokslo žmonės pas jį eidavo klausti patarimų įvairiais gyvenimo klausimais.
Sulaukęs 12 metų, būsimasis aktorius Kybartuose pradėjo lankyti parapijos jaunimo centrą. Ten dirbusios vienuolės seserys Bernadeta Mališkaitė bei Onutė Šarakauskaitė kasmet rengdavo kalėdinius spektaklius, kuriuose vaidindavo ir A. Žemaitaitis.
Į vieną tokių pasirodymų buvo atvykusi garsi to meto režisierė Nijolė Šemiolkina. „Po spektaklio ji priėjo prie manęs ir pasakė, jog privalau studijuoti aktorystę. Manau, kad tai buvo mano aktorinės minties pradžia“, – pasakojo A. Žemaitaitis.
Šiuo metu 34 metų aktorius dirba ir gyvena Kaune. Tačiau jis niekuomet nepamiršta savo gimtųjų Kybartų. Pernai aktoriui teko dirbti su Pasaulio kybartiečių draugija organizuojant šventę „Kybartų požemiais“. „Dirbdamas šiame renginyje, turėjau galimybę geriau pažinti savo krašto istoriją. Kybartus galiu drąsiai lyginti su didžiaisiais miestais – čia kirtosi Europos geležinkeliai, kurie buvo tarsi tiltas, jungiantis Europą su Rusija. Be viso to, Kybartai man labai paprastas, nuoširdus miestelis“, – gražiai apie gimtinę atsiliepė pašnekovas.
A. Žemaitis prisipažįsta, kad tik iš aktorystės – neišgyventų. Be darbo Kauno mažajame dramos teatre, jis dar yra vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto Kauno „Rasos“ gimnazijos vadovų. Čia vyras dirba 10 metų. Iš pradžių veiklą pradėjęs kaip teatro raiškos mokytojas, dabar turi nuosavą dramos studiją bei yra atsakingas už visus gimnazijos renginius.
Pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu aktorius laiko asmeninių bei proginių švenčių vedimą. Per pastaruosius metus jam teko vesti gausybę įvairiausių renginių, būti kaimo kapelų varžytuvių „Grok, Jurgeli!“ vedėju. A. Žemaitaitis beveik 20 metų dalyvauja įvairiose jaunimo stovyklose, ne kartą yra dirbęs vaikų psichologinėse pagalbos linijose.
Save aktorius apibūdina kaip turtingą žmogų. Tačiau ne dėl sukauptų materialinių gėrybių, o dėl to, jog turi mylimą šeimą. Jo žmona Alvija – inžinierė. Ji nėra kilusi iš Kybartų, tačiau jos senelė gyvena tame pačiame kieme, kur ir A. Žemaitaičio tėvai. Pora augina pusantrų metukų dukrytę Urtę. „Darbas mano gyvenime užima nemažą laiko dalį, tačiau šeima man pati svarbiausia. Jai atiduodu visą save“, – pasakojo aktorius.
Iki to, ką šiandien yra pasiekęs, A. Žemaitaitis turėjo nueiti nemažą kelią. Studijos, kaip pats prisipažino, buvo labai sunkios. Vienu metu teko mokytis menotyros kursą bei specialybės dalykus. „Nuo 8 val. ryto iki 15–16 val. po pietų sėdėdavome Vytauto Didžiojo universitete, o jau nuo 17 val. iki 21–22 val. studijuodavome specialybės dalykus Kauno aktorinio meno mokykloje prie Kauno valstybinio dramos teatro“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. Nors krūvis tekdavo nemažas, tačiau aktorius džiaugiasi turėjęs galimybę dirbti su tokiais pedagogais kaip Gytis Padegimas, Leonardas Zelčius ar jau pasaulį palikęs Algimantas Masiulis.
A. Žemaitaitis teatre dirba nuo 1998 m., todėl turi sukaupęs nemažai patirties. Jo nuomone, šiuo metu teatre žiūrovui pateikiama daug dalykų, kurie neturėtų išvysti dienos šviesos. Visiems atrodo, kad daro kažką naujo, tačiau, pasak pašnekovo, viskas jau seniai matyta. „Dažnai trūksta paprasto žmogiškumo, visi kažkuo dangstomės“, – samprotavo A. Žemaitaitis.
Jam patinka vaidinti silpnus, kažko siekiančius žmones. „Turi būti be kaukės, nes žiūrovai supras, kada tu vaidindamas esi nuoširdus, o kada tik atlieki pareigą“, – mintimis dalijosi pašnekovas. Pasak jo, toks pat atviras bei nuoširdus aktorius privalo būti ir bendraudamas su kolegomis. „Man labai svarbus tiesos jausmas – negaliu jaustis gerai, jei kam nors pameluoju. Tada prarandu kūrybiškumą, atsiranda įvairios baimės, jaučiuosi silpnas. Tiek darbe, tiek šeimoje labai svarbu pasitikėjimas“, – kalbėjo buvęs kybartietis.
Nors laisvalaikio aktorius turi nedaug, tačiau jį praleisti mėgsta gamtoje. Garsus mūsų kraštietis jaučia aistrą kelionėms bei žvejybai.
A. Žemaitaitis kybartiečiams linkėjo išlaikyti dešimtmečius trunkantį savo miesto patriotiškumą, o visiems žmonėms – nepamiršti, kad kiekvienas metų tėkmėje esame tik mažos dulkės. „Gyvenimas per trumpas, jog galėtume iš savęs pastatyti paminklą, matykime esančiuosius šalia, mylėkime bei vertinkime tai, ką turime. Pasitikėkime kitais žmonėmis. Tai kas, kad marškiniai svetimi, ar nuo to jie mažiau šildo?“, – retoriškai pokalbį baigė A. Žemaitaitis.
Andrius GRYGELAITIS
Publikuota: 2010-06-11 06:49:38
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|