„Santaka“ / Savaitgalio pašnekesiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-05-14 08:37

Dalinkitės:  


Kostui Petrulevičiui nebuvo lengva atsisveikinti su darbu, kuriam paskyrė beveik visą savo gyvenimą.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Savaitgalio pašnekesiai

Dangyra APANAVIČIENĖ

Darbo biografijoje vienas žodis – vadovas



Šį žmogų pažįsta daugelis rajono gyventojų, ypač tie, kurie turėjo kokių nors reikalų su mokesčiais ir finansais. Tai Kostas PETRULEVIČIUS – buvęs ilgametis Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilkaviškio skyriaus vedėjas, neseniai pasitraukęs į užtarnautą poilsį. Visa šio vilkaviškiečio darbo biografija telpa į vieną žodį – vadovas, nes kitokio darbo K. Petrulevičiui dirbti neteko.

– Beveik keturis dešimtmečius diena po dienos ėjote į darbą, dirbote atsakingą vadovaujantį darbą. Dabar jau antras mėnuo esate namuose. Ką veikiate? Ar pavyko pamiršti darbo rūpesčius?

– Sunku priprasti prie naujo ritmo. Vis dėlto Mokesčių inspekcijoje išdirbau daugiau nei 38 metus. Kovo 30-ąją baigiau darbą ir jau kitos dienos rytą su žmona Irena išskridome į Egiptą. Dabar būname namuose, važiuojame į sodą, tvarkomės.

Kol kas ilsiuosi, o po to matysiu.

– Atrodo, ilgitės darbo, aktyvios veiklos. Gal planuojate dar kur nors padirbėti?

– Noro dirbti tikrai nesu praradęs, žinių turiu pakankamai. Ką gali žinoti, gal ką ir sugalvosiu.

– Ryškus žemaitiškas akcentas išduoda Jūsų prigimtį. Kokie keliai atvedė į Suvalkiją?

– Taip, esu žemaitis. Vilkaviškyje atsidūriau visai netikėtai, tuometinio finansų ministro Romualdo Sikorskio iniciatyva.

Baigęs Salantų vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą mokytis finansų specialybės. Kadangi tais laikais iš universiteto ėmė į kariuomenę, trejus metus atitarnavau tarybinėje armijoje. Grįžau gruodžio mėnesį, kai visi jau laikė egzaminus, tad studijas teko atidėti kitiems metams. Parvažiavau į Salantus. Ten susitikau Ireną ir mudu susituokėme. Kitais metais pradėjau mokytis universitete. Tačiau man pasiūlė dirbti Kretingos rajono „Sąjunginės spaudos“ agentūros viršininku, ir aš perėjau į neakivaizdinį skyrių – kartu dirbau ir mokiausi.

Pasirinkta diplominio darbo tema nulėmė tolimesnį mano likimą. Diplominiame darbe pasiūliau panaikinti mokestį už gamybinius fondus. Mano darbo vadovas perspėjo, kad tokio darbo galiu ir neapginti, bet patarė tvirtai laikytis savo nuomonės. Recenziją gavau tik prieš eidamas ginti darbo. O joje buvo parašyta, jog iš esmės darbas geras, tačiau „studentas nesupranta partijos politikos ir pateikia netinkamus pasiūlymus“. Vien dėl to, suprantama, negalėjau būti įvertintas labai gerai.

Iš kažkur apie mano diplominį darbą sužinojo tuometinis finansų ministras Romualdas Sikorskis. Jis mane pasikvietė ir sako: „Mums reikia drąsių žmonių, eik dirbti į finansų skyrių vedėju.“ Bandžiau atsisakyti teigdamas, kad nesu dirbęs finansų sistemoje, bet iš trečio karto galop įtikino ir aš sutikau. Nuo 1971 m lapkričio 15 dienos ministro įsakymu buvau paskirtas Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto Finansų skyriaus vedėju.

– Ir kaipgi sekėsi jaunam nepatyrusiam specialistui?

– Atvirai šnekant, atvažiavęs išsigandau. Viskas apleista, stalai sulūžę. Radau darbuotojus, dirbančius su skaitliukais, jie turėjo tik porą aritmometrų (rankinių skaičiavimo mašinėlių). Bet sunkiausia buvo įtikinti žmones, kad galima nugalėti tokius galingus skyrius kaip Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, tik reikia daug ir nuoširdžiai dirbti.

Kai darbuotojai tuo patikėjo, išmoko laiku atlikti užduotis, prieš terminą atsakyti į raštus, atsirado ir rezultatai. Ir kai po kelerių metų pirmą kartą gavome pereinamąją vėliavą, kurią į Vilkaviškį atvežė pats ministras, žmonės suprato, kad viską galima padaryti.

Respublikoje pirmąją vietą mūsų skyrius tąkart laimėjo du ketvirčius pagrečiui. Tai buvo pirmas didelis mūsų laimėjimas, o 1986 metų antrąjį ketvirtį skyrius buvo užėmęs trečiąją vietą visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje.

Po to buvo daug įvairių apdovanojimų – kolektyvinių ir asmeninių, įteiktų nepriklausomos Lietuvos ir ankstesniais laikais. Man visi tie apdovanojimai vienodai svarbūs – juk buvome įvertinti už darbą, už puikius rezultatus.

– Per ilgus Jūsų darbo metus keitėsi santvarkos, valdžios, o kaip pasikeitė mokesčių politika?

– Mokėti mokesčius reikėjo visais laikais. Skyrėsi tik mokesčių pavadinimai. Šiais laikais nėra viengungio mokesčio, apie kurį dabartinis jaunimas net nežino, tačiau išliko žemės, gyventojų pajamų mokesčiai. Tuomet buvo pastatų mokestis, dabar yra nekilnojamojo turto. Nebeliko apyvartos mokesčio, bet mokame pridėtinės vertės mokestį.

Kai manęs paklausdavo, kuo skiriasi finansų skyrius nuo mokesčių inspekcijos, aš atsakydavau paprastai: skyrius pinigus surinkdavo ir išleisdavo, o inspekcija juos įpareigota tiktai surinkti.

Kaip minėjau, prieš kelis dešimtmečius darbuotojus radau su skaitliukais, o palikau kiekvieną dirbantį su kompiuteriu.

– Esate palikęs griežto, reiklaus vadovo įspūdį. Ar toks ir buvote?

– Aš buvau reiklus tiems, kurie nemokėdavo mokesčių, nors galėjo. Tvarka juk turi būti. Kai visi priprato prie tvarkos, problemų nebuvo net ir krizės metais. Vilkaviškio rajono biudžeto pajamų planas visada būdavo įvykdomas.

O dėl to įvaizdžio – nežinau. Mano charakteris žemaitiškas, esu užsispyręs, visada siekiu būti pirmas. O jei nori pirmauti, reikia daug dirbti, daryti kažką nauja – tai, ko nedaro kiti. Todėl mūsų skyrius visą laiką buvo vienas geriausių respublikoje.

– Visą gyvenimą viršininkavote. Ar vadovaujate ir šeimoje?

– Man atrodo, kad žmona vadovauja daugiau (juokiasi).

– Ir Jūs leidžiatės?..

– Kartais... O jeigu rimtai, tai aš savo darbus dirbu, ji – savo. Tikrai nevadovaujame vienas kitam. Visada tariamės.

– Tiek metų gyvenate Suvalkijoje. Ar dar mokate žemaitiškai?

– Kur nemokėsi... Mes abu su žmona esame žemaičiai: Irena – iš Skaudvilės, o aš, kaip minėjau, – iš Salantų. Anksčiau, kol dar tėvai buvo gyvi, tik pervažiuoji, būdavo, Žemaitijos ribą ir pradedi kalbėti žemaitiškai. Dabar dar su seserimi susitikę žemaitiškai pasikalbame, ir viskas.

– Minėjote, kad buvote išvykęs į Egiptą. Ar mėgstate keliones?

– Mudu su žmona jau seniai turime bendrą pomėgį – keliauti. Balandžio pradžioje aplankėme ne tik Egiptą, bet ir aplinkines šalis – Izraelį, Jordaniją, Palestiną. Esame daug kur buvę, daug matę. Europos valstybes, atrodo, jau visas esame apkeliavę. Toliausiai buvau nuvykęs į Vietnamą.

Kelionės yra kaip liga, vis norisi važiuoti. Grįžtame iš vienos kelionės ir pradedame planuoti bei taupyti kitai.

– Tai Jūsų hobis?

– Mano hobis – mano specialybė. Aš galėjau dirbti, dirbti ir dirbti. Kitas hobis – kelionės. Taip pat mėgstu krepšinį, sergu už Kauno „Žalgirį“.

– Dukra pasekė Jūsų pėdomis. Ar susitikę kalbatės apie darbą?

– Dukra Auksė yra baigusi ekonomikos mokslus Žemės ūkio universitete. Šiuo metu ji dirba Marijampolės apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje Atrankos tikrinimams ir pridėtinės vertės mokesčio kontrolės skyriaus vedėja. Kad nesusipyktume, su Aukse esame susitarę namuose apie darbą nesikalbėti.

Abu šio susitarimo laikomės, nes ir taip turime apie ką pasišnekėti. Pavyzdžiui, apie anūkus, kurių turiu porą. Karolis – jau ketvirto kurso studentas, Dovydas dar mokosi „Aušros“ gimnazijoje.

– Dirbote darbą, kuriame, be abejonės, pasitaikydavo ir įvairiausių pagundų, siūlymų susitarti...

– Kai tik atvažiavau dirbti į Vilkaviškį, savo sekretorei pasakiau: jei matai, kad kas neša kokį krepšelį, perspėk žmogų, jog turės „sarmatos“, nes aš jokių dovanų neimsiu. Gaudavau atlyginimą ir nusipirkdavau, ko man reikėdavo. Todėl man buvo ramu ir lengva gyventi.

Aš stengiausi žmogui padėti tiek, kiek leido įstatymai.

– Ar sunku buvo atsisveikinti su darbu, kurį taip mėgote?

– Aišku, kad sunku. Vis dėlto tiek metų išdirbta. Smagu, jog išlydėti manęs atėjo tie, kurie manė, kad nusipelniau pagarbos. Susirinko bendradarbiai, atėjo rajono Savivaldybės vadovai – meras Algirdas Bagušinskas, administracijos direktorius Sigitas Kasparaitis, Finansų ir biudžeto skyriaus vedėja Vilija Tautvydienė, su kuria daug bendravome, atvažiavo Marijampolės AVMI vadovybė.

Savivaldybės vadovai padėkojo už ilgametį darbą – kaip jie sakė, už reikšmingą indėlį sprendžiant strateginius Savivaldybės projektus, užtikrinančius rajono finansinį stabilumą. Per visus darbo metus būtent tą ir dariau.

Aš mėgau sakyti vadovams, kad be pinigų net geriausias vadovas nieko nepadarys. Bus vykdomas ir viršijamas biudžetas – bus ir pinigų darbams padaryti.

Išskirčiau tris rajono vadovus, kurie daugiausia rūpinosi žmonių gerove. Tai Edmundas Žemaitaitis, Jonas Mačys ir Algirdas Bagušinskas, su kuriais daug dirbome ir pasiekėme puikių rezultatų.

Su pagarba visada prisiminsiu ir pirmąjį finansų ministrą Romualdą Sikorskį – su juo teko dirbti dvidešimt metų. Kai 1991 m. jis išėjo iš darbo, atsiuntė asmeninį atsisveikinimą ir padėką man bei kolektyvui.

Taip pat norėčiau padėkoti dabartiniams ir buvusiems įmonių, biudžetinių įstaigų, organizacijų vadovams, vyriausiesiems buhalteriams, su kuriais bendradarbiavome, ir visiems rajono gyventojams, kurie sąžiningai mokėjo mokesčius.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas