„Santaka“ / „Vėjau vėjau, dainuok vėl pavasarį...“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-05-08 00:22

Dalinkitės:  


„Vėjau vėjau, dainuok vėl pavasarį...“

Zita ANDZIULIENĖ



Pabūki



Pabūki saulės spinduliu padangėj,

Paoški beržu rytą po langais,

Lietaus lašu į langą pasibelski,

Lapu šnarėki rudenio takais.



Sparnuos dainas išsiuvinėsiu vėjams,

Vaivorykštes išdžiaustysiu rūkuos.

O pabary paraudus aguonėlei

Tau griežle griešiu rudenio takuos.



Ir vėjai dainomis suošins beržus,

Ir saulės spinduliai rūkus surinks,

Lietaus lašai nupraus aguonos veidą,

O rudenio glėby griežlė nurims.






Elena ANDRIUŠIENĖ



Padangė kvatoja balsais vieversių,

Pavasarį skelbia viršum debesų.

Švelnus vėjas glosto dar nuogus medžius,

Saulė atsikėlus audžia jiems rūbus.



Suspindės šalelė trispalviais žiedais:

Geltonos purienos žydės pabaliais,

Žaliuos karklynėliuos lakštutės traliuos,

Raudonąsias tulpes drugiai išbučiuos.

– – – – – – – – – – – – – – – – –

Laisva mūs Tėvynė trispalve mojuos.






Eleonora BAUKIENĖ



Žydėjimo šviesa



Saulės seklyčios langai

Plačiai atverti

Ir srūva spindulių srautai

Į žydėjimo šviesoj

Skendinčią žemę –

Į žydinčius baltus sodus,

Į gaiva kvepiančius šilus,

Į parkus ir alėjas,

Ir glosto skruostus

Obels žiedais pakvipęs vėjas...

Tu laukei šios akimirkos

Šaltos žiemos pūgoj

Ir sapnavai tą baltą

Žiedų šventę!

Viltim ir laukimu tu gyvenai,

Kai už langų

Benamis vėjas ūžavo

Ir skundės.

Dabar seklyčios langai

Plačiai atverti...

Ta žydėjimo šviesa

Nuskaistina tau veidą,

Įžiebia džiaugsmo

Ir vilties liepsnelę.

Jauti, kad vėlei gyveni,

Kad gyveni...






Elena BACEVIČIENĖ



Sugrįžta paukščiai ir pripildo klegesio

Miškus, laukus ir mano širdį,

Taip šaukia ilgesys, taip šaukia

Greičiau iš stingulio pakilti.



Išsivaduoti iš blogų minčių, iš sapno,

Košmariškųjų nuojautų ir riksmo.

Palaiminu sparnus ir žemės ašaras,

Kad vėl aukštyn nauja gyvybė kiltų.



Su ja ir aš, ir aš su ja bežadė,

Apstulbusi nuo tvyrančio laukimo

Spalvų, kvapų, judėjimo ir amžino

Pavasarinio atgimimo.






Aušra BARAUSKIENĖ



Pažiūrėk, pažiūrėk!..

Ar matai?.. paukščiai...

Grįžta...

Ar matai?..

Tiktai nesakyk, ką jauti,

Tiktai nesakyk,

Nieko, nieko nesakyk,

Nes žodžių neužteks,

Jų neužteks,

Jų niekam, niekam neužteks:

Nei bundančių medžių

Giesmės virpėjimui vėjyje,

Nei saulės spindulių šokiui

Ant tyliai besiganančio

Stirnino nugaros,

Nei gėlių ir žolynų

Poezijos pavasariui,

Nei Šviesos ilgesio gyliui,

Nei Šaukiančiojo meilei,

Nei džiaugsmui Jį išgirdus

Ir atpažinus,

Ir atsidavus,

Lyg tai pavasario upės tėkmei –

Džiaugsmo ir skausmo

Persipynusiam bėgimui –

Lyg aitraus vyno gurkšniui,

Virtusiam tyru

Šaltinio vandeniu.

Ir ta duona,

Mesta ant vandens,

Nepavirto akmeniu,

Neištirpo ir nenugrimzdo.

Ji tapo Duona

Iš Vedančiojo rankų,

Kurią Jis padavė

Kitiems žmonėms,

Kad jie atneštų man

Ir nušluostytų ašaras

Savo rūpesčiu ir meile...

Žiūrėk, tos ašaros

Vaivorykšte pavirto!..

Žiūrėk, žiūrėk – matai?..

Tik nieko nesakyk,

Tik nieko, nieko nesakyk...

Atsisėsk ant Vaivorykštės kalno

Ir tau išaugs sparnai...

Tik nieko nesakyk,

Nė vieno žodžio,

Tik skrisk ir kilk,

Tik skrisk ir kilk

Ir nieko nesakyk –

Tai Amžinybė

Giesmių Giesmę gieda –

Ne vien kaip pro miglą girdi,

Lyg atspindį veidrodyje regi Ją...

Ne vien...

Taip verta!

Tik nieko nesakyk,

Tai Amžinybė

Tvarsto tavo širdį

Ir išaugina sieloje sparnus.

Tik nieko, nieko nesakyk,

Nes žodžių visad per mažai,

Kai Amžinybė kalba su tavim...






Valerija BLAŽAITIENĖ



Svajonės



Graži pavasario didybė

Į širdį veržias taip giliai.

Gamtos atbundančią galybę

Telaimins drąsūs angelai.



Berželių kasos smaragdinės

Sūpuoja mūsų svajones.

Paukštelių giesmės sutartinės

Į žemės rojų mus nuves.



Prispaustas krizės mūs artojas

Sunkia dalia nepatikės.

Visai vis tiek, kad jau rytojui

Tik pusė saulės patekės.



Iš Dievo delno vyturėlis

Čirens beribėj erdvėje,

Vis kalbins taikų žemdirbėlį –

Gražiausi žodžiai – maldoje.



Spindėkit, dekit mums šviesiausiai

Žvaigždėti burtai ateities.

Surask pavasary gražiausiam

Sėkmės ir laimės, ir vilties.






Aldona BURAGAITĖ



Maža smiltelė glaudžias

Prie asiūklio.

Pražilus pienė

Skraido po laukus.

Ir obelys sode, išbarstę žiedus,

Tarp lapų užmezgė vaisius.

Kaštonų žvakės plieskia, virpa...

Į langą šakomis krebždena

Senolių žydrosios alyvos.

Prie šulinio bitutės prausias.

Medinis rentinys

Suskilęs, bet nesutrūnijęs.

Ankstyvos gėlės žiedlapius skraidina,

O vietoj jų vėl žydi kitos.

Ant tako raivos katinėlis rainas

Ir kapstos vištos.

Taip buvo... O dabar?

Žalioji pieva

Su pienių medumi.






Vladas BURAGAS



Tėviškė(nas)



Sklando gandras padangėj,

atitirpo iškeltas

pamato akmuo.



Į moliną vaikystę

atves suartas takas

trauklapio skausmu.



Dildo rūpesčio raukšlę

dirvonai lygūs, o gal

pempės kiaušinis,



nes saulei vakarėjant

netils kuoduoti „gyvi“

virš Babušynės.






Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ



Eilėraščių upei

Platu ir gilu.

Lyg pavasario potvynis –

Mano klajonių mūza.

Ar jauti ir tiki,

Kad mes būsim kartu,

Nugalėsime šaltį

Ir abejonių keistumą!



Balto patalo vizija

Tirpsta kažkur.

Jau išeina žiema iš mūs

Pašarmojusių sielų.

Negaliu patikėti dvejone

Sielos nuklysti kitur,

Kai širdžių šiluma

Skleidžia kvapnutį žiedą.



Pavasario rytmetį

Vėjais sparnuotom žydrynėm

Tau nešu dovanų

Prasiskleidusios pasakos viltį.

Tegul sielų šviesoj

Nebelieka dykynės.

Jau metas ateina

Poezijos paukštei pakilti!






Rima ČIUPRINSKIENĖ



Odė žemei



Tas neapsakomas jutimas,

Kada sušildęs savo rankom grūdą

Jį atiduodi tau, šventoji žeme.

Tas nenumaldomas laukimas,

Kada galulaukėj nušluostęs kaktą

Matai, kaip tavo derlių saulėn kelia.

Tas didis sielos sušilimas,

Kada uždengęs gryčios stalą

Malda kreipiesi į Aukščiausią savo.

Tas nuostabus atsivėrimas,

Kada žegnoji duonos riekę

Ir dalinies skalsa

Po trupinėlį su visais.






Andrius DAMUŠIS



Dviese



Po beržu susėdus...

Kalvotoje žemėj miškų ir pašlaičių –

Ošiančioj mirgančioj – kaip debesy...

Rankas ant kelių padėjus...

Dviese mes.



Saulėtam debesy pusė lauko suarta –

Švelnaus ir šilto...

Su bateliais rankoje praėjai...



Dviese kalbasi vieškely, dviese greta...

Dviese plaukia debesėliais – negirdima

Jų kalba.






Marija DAMUŠIENĖ



Sonetas tau



Tavęs nėra. Ir gulbės jau išskrido,

Gelsva pasipuošė puikusis tvenkinys,

Vilnelėse mūs meilės žodžiai liko

Ir laiko neištrintas ilgesys.



Nuvyto grožis lyg laukinės gėlės –

Žinok – ne ta jau aš seniai esu,

Tik šerkšno padabintos garbanėlės

Sušvinta nuostabiuoju sidabru.



Tavęs nėra. Į savo ilgesį skubu –

Lyg į jaunystės nuostabųjį šokį.

Gražiausią žiedą dovanų nešu –

Auksinio rudenio spalvotą grožį.



Aplink tyla. Ir aš skubu į tylą.

Tyloj pabūsime kartu.






Vaidutė DIRŽIUVIENĖ



Langas į rojų:

gabaliukas pievos

medžių

ir krūmų.

Žiūri į tą grožį,

ar saulė šviečia,

ar lietus lyja...

Blogų orų nėra.

Kaip ir gyvenimų.

Išsikapstai,

nežinodama.

Šokinėji iš džiaugsmo,

ar liūdi.

Kartais susigėsti,

gūžteli pečiais.

Tik nesusitaikai su likimu.

Pripažįsti,

kad ne džiaugsmas,

o kančios išvalo sielą.

Kad kiekvienas sukrėtimas

paryškina kasdienybės spalvas.

Nejauti mirties baimės.

Gyveni,

kad nebijotum iškeliauti.

Subręsti mirčiai,

kad gyvenimo likutis

taptų prasmingas.

Žinai,

kad negalima amžinai būti.

Marmuriniame gyvenime

galimybių ribų nėra.

Godžiai sugeri gamtos kvapus

ir leidi pasireikšti kitiems.

----------------------------

Kiekviena diena tampa graži...






Vytas DRUNIS



Vėluojantis pavasaris



Ir vėl pavasaris vėluoja...

Kaip pasileidęs vyras

Kažkur plevėsuoja.



Užmiršęs blindės „kačiukus“

Ir vyturio dainas,

Jis nuplasnojo

Pas kitas mergas.



Pavasari,

Ak, šelmi tu, pavasari...

Kodėl pavydi man

Vyturio dainų?

...Jau nebebūsiu niekad

Toks kaip tu.



Jau blindės pumpurai

Tau ruošia meilės guolį...

Pavasari, kodėl vėluoji?






Leonarda GAURYLIENĖ



Sapnuoki mane

žiūrėdamas į saulės veidą.

Mano švytėjimas iš skiemenų.

Sapnuoki mano juoką,

banguojantį ežerais.

Sapnuoki mane tokią,

kokią pažinai.

Lašas po lašo teška ramybė...

Aš tyliai ištariu tavo vardą

ir stipriai apglėbiu

žydintį savo likimą.






Jovita GRAKAVINIENĖ



Pavasario akimirka



Pavasaris. Kiekvienas žingsnis žalumas dalina,

Diena, giedros ištroškusi, ją geria godžiai,

Kažkas šviesaus į širdį leidžiasi slapčia –

Gyvybę sielos kelia tarsi lauko liną.

Sušilo kalvos, ežerai ir žodžiai,

Pilnatimi pavirto džiugesio delčia.



Akimirka trumpa, tačiau didinga.



Akimirkos stebuklas – saulės spindulys

Per šypseną, švelnumo įkvėpimą

Tikėjimu maitina, apgaubia paguoda.

Su juo dėl meilės kainos nesuklys,

Daug teikia, tik kruopelę ima,

Šviesos, artumo, žodžio neišduoda.



Akimirka – trumpa...






Giedrė GRIGALEVIČIŪTĖ



Kilti



Iš giliau nei gilu,

Iš pačių giliausių gilumos gelmių –

Kilti.

Pamojuoti vėjavaikei tamsai,

Prasiskverbti pro

Jau seniai sudžiūvusio slieko

Išraustą urvelį

Ir stipriai stipriai,

Iš tiek jėgos,

Kad galėtum net musę

Mažuoju piršteliu nustumti,

Padėti paskutinį virpesį

Oro tarpeklyje.

Ir rizikuoti dėl to, ko

Net tampydamas vėjui už žandų

Negalėsi pamiršti;

Ko niekada negalėsi

Papasakoti mamai,

Atskleisdamas visus

Jaudinančio nuotykio

Trupinėlius,

Kurie nepasiduos net tada,

Kai, nevalyvai valgant,

Apdrabstysi juos namine uogiene;

Ką visada laikysi

Auksinės žemės

Paslapčių stebuklu;

Dėl ko net mirtis

Išsišiepus lankstys

Popierinius laivelius

Ir plukdys tavo gyslom.

– – – – – – – – – – – –

Laikyk tai savo karalystės pasiruošimu

Rožinėms svajonių kovoms,

Deginančiam vaikystės aidui

Ir užburiančiam žemės pasakojimui

Apie tūkstantį žalių drugių,

Kurie kiekvieną naktį

Aplekia visą pasaulį,

Nuo sapnų nupūsdami

Tuštumos smilteles.



Laikyk tai gyvenimu.






Algimantas GRAKAVINAS



Pano fleita



Virš ežero žaroj vakarėj

Vėjelis nendrėms sakmę

Paslaptimi šiurena, šnabžda

It Pano burianti fleita

Melodijom sūpuojanti

Kad meilė tyrumu tikėtų

O muzikanto raguose

Ožio pradvisusioj barzdoj

Kanopose uždengtose lelijom

Klasta šėtono nebeširsta

Kurioj mergelės tylios

Liaunutėm nendrėmis pavirsta



Žinia, norėtųsi tikėti

Kad Panas nebegroja



Jau nuo tada kai pirmokėliai

Nepatikliai išklausę vylių

Visa klase prie ežero nuėję

Nuščiuvom prie nendryno

Dėl sklidusios iš ten melodijos –

Ir krito iš burnų “ kramtoškės“

Rūtelei gi saldainis paskutinis

Net Matas liovėsi dūdelę drožti

Veronika susigūžė iš baimės

Ne sapnas juk – nors Pano nematyti

– – – – – – – – – – – – – –

Nesinorėjo netikėti net tada

Kai sužinojom vieną rytą

Kas grojo nendrėse fleita

Mokytojėlės paprašytas






Ona GABARTIENĖ



Pavasarėja

Pavasariu pakvipo...

Ar jauti?

Nukarusių nuo stogo

varveklių nosys laša.

Ten, atkampiausiam

sodo pakrašty,

pusnis visai sutežo.



Kažkur giliai giliai po ja

pirma gležna gyvybė kalas.

Pietys su šypsena giedra

mums linksmą žinią žada:

žiemužė nešdinas tolyn,

saulutė šiltą spinduliuką neša.



Baugščiai prigludus prie ežios

pirma snieguolė žiedus skleidžia.

Vaikiūkščiai turškias po balas

ir plyšauja, kiek jėgos leidžia.






Romualdas IVANAUSKAS



Pavasaris



Vėjau, vėjau, dainuok vėl pavasarį,

Baltą beržą žaliai padabink,

Tėviškėlėj prie kelio surasi jį

Ir kaip brolį šiltai apkabink.



Tegul virpa širdis prisikėlusi,

Nusimetus žiemos retežius.

Tegul glaudžia kiekvieną parėjusį

Ar parskridusį čia į svečius.



Vėjau, vėjau, dainuok vėl pavasarį.

Žalią žirgą paleiski laukais,

Nudžiovink mano ilgesio ašaras,

Naują viltį gyventi suteik.



Tu išsupk vyturėlį virš debesio –

Tegul skamba gimtinė visa,

Tegul dienos su saule čia keliasi

Ir į širdis vėl plūsta šviesa!






Onutė JASAITIENĖ



Pabūk šalia,

kai saulė glosto beržą,

kai kregždės tiesia

žvilgančius sparnus,

pabūk šalia,

kada pražysta vyšnios,

kai žemėj lyja

žiedlapių lietus.



Pabūk šalia,

kada sunku ir liūdna,

kai skęsta pievos

vakaro rūke,

pabūk šalia

ir nesakyki nieko

tik paprasčiausiai –

tu pabūk šalia...






Stasė JUCAITIENĖ



Vėl brendu

Žalsvėjančiu

Pavasario tiltu

Tiesdama rankas

Į saulę,

Dalijančią šviesą,

Visiems –

Vienodai ir nemokamai.

Į kiekvienos dienos paslaptį,

Kaskart vis naują,

Niekuomet nežinomą.

Į stebuklingą

Pavasario nakties tylą,

Virpančią žvaigždėmis,

Svaiginančią vėjo dvelksmu,

Bundančių žolynų kvapais

Ir – Tavo žodžiais,

Nepaliaujamai atklystančiais

Iš praeities...

Brendu lydima

Didžiojo laiko...

Ir kaip bebūtų keista,

Net tokiom –

Širdį glostančiom –

Akimirkom

Nė sekundei nesustoju...






Inga KARDAUSKIENĖ



Pradžia



Aušta rytas prieš pasakos pradžią,

Lūpos suvirpa ir kalasi žodžiai.

Tyliai, nedrąsiai į kraštą atšiaurų

Einam ir mes – maži žmonės.



Keičiasi spalvos ir ratas nestoja –

Juokas ir ašaros budi prie vartų.

Sūnūs maži, it paklydę dagiliai,

Žiūri į mūsų akis nusikaltę.



Glauskis, vaikeli, prie mano krūtinės,

Te tyliai barasi meilė ir skausmas.

To, kuo tikėjom ir kantriai auginom,

Lauksim prie vartų lyg pasakų paukščiai.






Asta KASNAUSKIENĖ



Vėjas

Plaukuose ir gluosnio šakose.

Saulė –

Vaiko akyse ir šalpusnių žiede.

Lietus

Obels šakose ir ant blakstienų.

Šauksmas –

Paukščio gerklėj ir sieloje.

Uždarysiu

Paklydimus aksominėse sielos dėžutėse.

Pavasaris!

Kraustosi iš proto padangėj vyturys.

Pempės –

Gyventi, gyventi, gyventi...






Joana JANKAUSKIENĖ



Gimtasis kaimas



Menu kaimą savo gimtinės,

Trobelę mažučiais langais.

Krosnis molio, stogas šiaudinis

Ir spingsulė blanki vakarais.



Čia rymota, motinos austa,

Iš lino – manoji suknia.

Drobulės ir rankšluostis baltas

Kas dieną žavėjo mane.



Lakštingala darbus rokavo,

Griežlė vis dar griežė javuos.

Audeklus pievos ringavo,

Vyrai traukė dainą laukuos.



Norėčiau bent kartą pareiti

Palaukėm, baltom parugėm,

Vaikystės takais pasidžiaugti,

Ir žydinčiom pievų gėlėm.






Janina KURTINAITIENĖ



PRAŠVIS



Mano broli,

neverkim.

Ar prisimeni mūsų senoles?

Šitiek vyrų prarado per karą.

Bet jos gimdė,

apsėjo laukus,

kepė duoną

ir augino vaikus.

O paskui

vėl išbuožino,

išvežė,

nuo gimtinės atskyrė,

davė šautuvus į rankas

jų sūnums.

Ir jie vėlgi negrįžo – -

Ar kas matė

jų ašaras?

Prisiminkim senoles.

Ir mes atlaikysim.

Iškentėsim.

Išbūsim.

Išlauksim.

Ir sugrįš mūs vaikai

į namus iš kelionės.

Pastovėkim.

Palaukim.

Prašvis – -






Ugnė LENGVINAITĖ- ŽEMAITIENĖ



Ar žinai,

Kokia laiminga

Mano gatvė,

Kai ją mina

Tūkstančiai kulnų,

Ir nebebaisi

Gūdi vienatvė,

Kai save

Iš naujo atrandu.

Pėdos paliktos

Giliai įmintos,

Pėdos užneštos

Smėlynuose giliai...

Mano tvirtos viltys,

Viltys tvirtos!.

Akyse sužibę

Spinduliai!






Agnė MILIAUSKAITĖ



Jau auga mano dangus,

Pienių pūkais išsisėjęs,

Dar neišvaikščiotos jo rūko pievos,

Obuoliai neraškyti nei žinojimo, nei pažinimo.

Vidurdieniais po lietaus

Ištaškau tau į sapną kvapą ir skalsą

Pirmo tenykščio tiršto medunešio.

Guliu žolėje nuoga vyturio siela ir mąstau...

Dalinsiuos dangum su tavim,

Jei norėsi ir lauksi.

Kris debesys ant balto uosio stalo,

Paukščio sparnais sukarpyti.

Gera būna dalintis...






Jolanta MALINAUSKIENĖ



Laikas



Nenusakomas, neišmatuojamas,

Bet jaučiamas,

Jis bėga šuoliais.

Kartais gūsiais siaučia,

Visa galybe pulsuoja,

Svaiginančiai dusliai kvatoja.

Skoniu keistu pasklinda,

Platybėj begalinėj lindi.

Visagalės paslapties kerais

Jis globoja dieną. Vakarais

Nematoma ranka paglosto

Ir sėdasi ant savo sosto.






Albinas NAUJOKAITIS



Yra vieta, kur norisi sugrįžti,

Vieta, brangesnė už turtus visus,

Kur krykštavo nenuorama vaikystė,

Kur stiebės meilės daigas nedrąsus.



Tai kas, kad šulinys seniai išdžiūvęs,

Pelynų kvapas tvoksteli kartus.

Klegėjo čia krikštynos ir vestuvės

Ir karstą vyrai nešė pro vartus.



Seniai namų sienojai sudūlėjo

Ir tvenkinys užžėlė žolėmis,

Tik akmenys, plakti lietaus ir vėjo,

Atrodo, kalba: būki su mumis.



Nerasiu klevo šlamančiu pavėsiu,

Tik vėjas dulkių sūkurį pakels

Ir ilgai ilgai vienišas stovėsiu.

Prie seno stuobrio džiūstančios obels.






Birutė PAVLOVIENĖ



Pasivaikščiojimas



„Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu“ (Justinas Marcinkevičius)



Poeto širdis pasivaikščiot išėjo

Pėsčiomis, nors dabar tai labai nemadinga.

Gal sutiks dar kažką, besiklausantį vėjo,

Po senom obelim ar prie kryžkelių vingio.

Poeto širdis pasivaikščiot išėjo,

Nulingavo pro smilgas, pro ežero luotus,

Kad pakalbintų žemę ir žmogų, ir gėlę,

Ir viltim kelyje sužėruotų.

Poeto širdis pasivaikščiot išėjo

Nusispjovus į savo infarktą,

Paprašys to žvaigždėto svajų lopinėlio

Neužtrenkti klajojantiems vartų.

Poeto širdis pasivaikščiot išėjo

Po taip savą ir svetimą lauką,

Kad surinktų visų išsibarsčiusią gėlą,

Apkabintų ir priešą, ir draugą.

Poeto širdis pasivaikščiot išėjo

Ir žodžiu kaip medžiu sužaliavo,

Suplasnojo paukščiu lyg dainuojančiu vėju

Ir sula atgaivino iš klevo.

Poeto širdis pasivaikščiot išėjo,

Kad pasaulį ir žmogų priglaustų,

Išdabintų šviesa net juodžiausią šešėlį,

O į laimę ir meilę įaustų.






Danguolė PROTASEVIČIENĖ



O vėjų vygėj supas

Lyg kūdikis neišnešiotas,

Rausvučiais žiedlapiais šiltai apklotas

Mažutis pumpuras obels.

Stebėdama saulėlydžius raudonus,

Saulėtekius su šerkšno vainiku,

Motulė obelis šiltai apklotą

Žiedelį-kūdikį maitina krūtimi.

– Miegok, sūnau, dar vėjų vygėj supamas,

Sapnuok šiltus, šviesius sapnus,

Dar per anksti perkūnas žemę budina,

Miegok, kol šiaurės vėjas nebepūs.

O jau tada tave aukštai iškelsiu,

Patepsiu kaktą, lūpas medumi,

Grožiu savu nustebinęs pasaulį

Uždegsi mano širdį viltimi.

Gal kitąmet jau supsis tuščios vėjų vygės

Ir po žiemos audrų nulaužtos šakos tik juoduos,

Po kojomis obels – motulės –

Daigelis mažas sužaliuos.






Antosė PAULAUSKIENĖ



Džiaugiuosi, kad vėl rytas

Ir vėl nauja diena.

Kas pragyventa, padaryta –

Tai laiko dovana.



Einu per pievas, širdis džiaugias,

Kad vėl pavasarį matau.

Tos pievos, gėlės, laukas...

Kaip knygą nuostabią skaitau.






Ruslanas PETOKAITIS



Tik tau



Gražiausius žiedlapius

rinkau,

į saulės puokštę dėjau...

Kaip jaunas vyturys

tik Tau

širdies žodžius

čiulbėjau...






Daiva RUDAITIENĖ



Tikėjimas



Vėl laikas lekia,

Daužos tarsi upė į krantus.

Apsisuka beribis ratas

Ir vėl sustoja –

Nežinia, kas bus?..

Taip norisi pakilt iš pilkumos!

Ir medis juk pavargsta po audros,

Sunku pakelti jam aplaužytas šakas,

Tačiau viltis jo nepaliks,

Parems šakas ir jos sugis.

Gerai, kad dar gali tikėti,

Tada lengviau gyventi

Ir gyvenimą mylėti.






Stasė STAČIULAUSKIENĖ



Labas rytas!



Sugrįžo pavasaris

Saulės spinduliu nutapytas!

Pabudo žemė –

Labas rytas!

Debesėliai plaukia,

Duoda žemei peno,

Semia vandenėlį iš okeano,

Šypsosi snieguolės,

Žibuoklės mėlynakės!

Stebuklinga gamta –

Atsimerkė akys...






Juozas ŠALČIŪNAS



Kai voratinkliai vėl

Apkaišys rusvą lauką,

Kai padange nutols

Liūdna gervių vora,

Man į širdį vėl smigs

Tas nutolęs jau laikas

Praradimais liūdnais

Ir neaiškia rauda.



Metai keis vėl metus

Ir pražildys mūs plaukus,

Gal iš mūsų atims,

Kas mums miela, brangu.

Gal nebus jau šalia

Tų, kur vakar dar buvo,

Liks tik rudenio pilkas

Ir liūdnas dangus.



Liks tik mūs praeitis,

Dar gaivinanti sielą,

Liks tik mūsų takai,

Bet praeis jais kiti.

Tik žinau, kad dar vis

Mes klausysim, kaip gieda

Mums likimo giesmes

Įžūli ateitis...






Algimantas ŠERONAS



Pavasarėlis džiugins mus



Saulelė kyla vis aukštyn,

Dienelės eina vis ilgyn,

Parskris paukšteliai į namus,

Pavasarėlis džiugins mus.



Miškai tėvynės sužaliuos,

Žiedai žibučių mėlynuos,

Padangėj vyturiai čiulbės,

Mergelės bernelius žavės.



Sodai žiedeliais pasipuoš,

Raiba gegutė užkukuos,

Svaigins lakštutės giesmėmis,

Tuoj vasarėlė – su mumis!






Julija VIZGIRDIENĖ



Tėviškė



Išdidūs topoliai tartum paminklai rymo –

Byloja buvus čia sodybą gražią,

Kur mažomis kojelėmis takus pramynėm

Ir buvo mums visiems taip miela čia ir gera.



Du tvenkiniai, prigludę prie pat sodo,

Tėvelio rankomis išpuoselėti,

Blizgėjo vandenis atvėrę saulei

Ir kviesdavo po darbo pailsėti.



Čia vasarą mes plaukiojom ir žaidėm,

Net su žuvytėmis lenktynių ėjom.

O žiemą čiuožėm, po pusnynus braidėm,

Kol šaukdavo Mamytė vakarienės.



Nutrūko čia žydėjus mūs vaikystė,

Pavirto pelenais namai per karą.

Tik atminty dažnai su meile ji atklysta,

Ir topoliai lig šiol dar galvas kelia.






Bronė VAIŠNIENĖ



Pavasario šauksmas



Kai suvirpina sielą

Pavasario šauksmas,

Kai suvirpina sielą

Ievos kvapas svaigus,

Ji kyla į dangų

Su vyturio giesme,

Skrieja juodbėriais vėjais,

Plaukia sraunia upele...



Alyvoms žydint

Norisi veržtis, mylėti,

Soduos žiedlapiais sningant

Norisi žemę apglėbti,

Norisi pievoje piene

Geltonuoti, žydėti,

Noris lakštingala suokti

Ar kukuot gegute...

Kai pavasaris šėlsta –

Siela šaukia mylėti...






Vida VOSYLIENĖ



Širdimi nušvieskime kelią



Išnešiota, širdy išsūpuota,

Tu kaip motinai kūdikis mielas,

Gražiausiom dainom išdainuota,

Įaugus į kūną, širdį ir sielą.



Tu – skambėjimas rytmečio varpo,

Lakštingalos nemarioji giesmė,

Rugio, kviečio auksinėje varpoj

Maitinta žemės šaltinių gelmės.



Aukštaūgių pušų išliūliuota,

Žaliaskarių skraiste apgaubta,

Plakta, kalavijais ir durklais kapota

Gražiausioji mūsų gimtoji kalba.



Jai neleidom sulenkėti ir surusėti,

Nešiojome, glaudėme širdies kertėje.

Neleiskim gimtai kalbai suanglėti –

Nušvieskime jai kelią širdimi.






Sigita ŽALYTĖ



Sraigės namelis



mažas,

apleistas,

belangis

namelis

užmirštas,

be durų,

prie žalio

takelio,

mažas

pritūpsiu

prie liūdno

namelio,

priglaudęs

ausį,

girdžiu –

vėjas

tyliai

šiurena...

gyvas –

be durų

mažas

namelis,

tamsoj –

jo svajos

žvaigždėmis

plevena...






Vilija ŽALIENĖ



Ateitis



Ateitis šviesos greičiu

Smelkiasi į mus...

Žvaigždės tolimos pribus

Šiandien į svečius...

Ir kometos lyg vaikai

Po langais čiulbės...

Ir Dausų lietaus lašai

Žolėje žibės...

Erdvės skleisis delnuose

Kvepiančiais žiedais.

Jos skraidys tarsi drugiai

Ir užmigt neleis...

Paryčiais, tik paryčiais

Saulės aplankys...

Džiaugsmo sūkury ištirps

Žemės liūdesys...

Na, o mes, o mes kartu

Skrisime žaibais!

Ten, kur geliančiai tamsu,

Mūsų ten prireiks.

Ne, ne sapnas, ne svaja,

Ne saldi viltis –

Išdidi, rūsti, drąsi

Srūva ateitis!






Antanas ŽILINSKAS



Ant mažos bažnytėlės laiptų



Ant mažos bažnytėlės laiptų

Tirpo vakaro šešėliai,

Ant tavo ištiestų delnų

Išaugo baltas vilties rūkas.

Ir paskendo žalios pievos

Amžinybės vandenyne,

O mažos bažnytėlės sienose

Įstrigęs laikas – lyg istorijos vadovėlis

Kalbėjo:

Esi tu amžinas ir begalinis,

Esi tu tolimas ir artimas,

Iki išeisi...






Vytautas ZDANAVIČIUS



Motinai



Tu esi motina –

Žemės duona, druska.

Tu esi motina –

Gyvenimo dovana,

Gyvybės skleidėja,

Žmonijos pradžia.

Tu – gyvenimo versmė

Saulės tekėjime

Ir laidoje.

Tu esi motina

Dabarties, ateities kartų.

Tu – pradžia

Ir pabaiga.

Tu – visos žmonijos

Motina.

Šlovė Tau!







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas