|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-09-05 17:07
Pamačiusios sodybos šeimininką Saulių Čivinską tuoj pat prisistato gulbės, įpratusios čia maitintis iš poilsiautojų rankų.Autorės nuotr. Birutė PAVLOVIENĖ
Sau Čivinskai pasiliko pusę vieno namo. Čia įsikūręs ir sodyboje dirbantis Saulius Čivinskas. Pavasarį, prieš sezoną, kuris prasideda nuo gegužės mėnesio, būna didžioji ruoša. Tada tenka paplušėti visiems. Po to aptarnaudamas poilsiautojus bei rūpindamasis visu 68 arus užimančiu „ūkiu“ darbuojasi tik Saulius, kuriam vasarą padeda jaunimas – brolio ir sesers vaikai. – Kol poilsiaviete naudojomės tik patys, mums ji tiko, kokia buvo, statyta dar tarybiniais metais. Kitų vasarotojų principu – „kaip yra, taip gerai“ nesuviliosi. Teko atsinaujinti, daug ką tvarkyti, tobulinti, ir šių rūpesčių pabaigos nesimato, – kalbėjo S.Čivinskas. Poilsiautojai apgyvendinami dviviečiuose, triviečiuose, keturviečiuose kambariuose. Šiuolaikinį interjerą paįvairina senovinis stilius. Pavyzdžiui, vienur kambariuose – įprastinės sofos, kušetės, o kitur savo dydžiu stebina netradicinė lova, sukalta iš medinių karčių. Vestibiulyje televizorių galima žiūrėti įsitaisius odos minkštasuoliuose arba supantis prieškarinio „fasono“ krėsle. Jį poilsiautojai paprastai užima pirmiausia. Yra židiniai, virtuvės su elektrinėmis viryklėmis, indais, šaldytuvais. Vietoje – dušai, tualetai. Poilsiavietė įsikūrusi miške. Kiemo teritorijoje – įvairūs įrenginiai: nuo smėlio dėžės, medinio arkliuko, ir sūpynių vaikams iki pavėsinių, šašlykinių, teniso stalo, krepšinio lentos ir t.t. Medžių kamienais straksi nebaikštūs paukščiai, vakarais atpupsi ežiai. Čia pat, Šlavantėlio pakrantėje, plaukioja gulbės. Poilsiautojai jas taip išlepinę, kad nė nebandyk ateiti tuščiomis rankomis. Ant kranto įrengta pirtelė. Nuo terasos, kurioje galima prisėsti, atsiveria ežero vaizdai. S.Čivinskas domisi pirčių tradicijomis. Jis baigė pirmojo lygio vantų masažo paslaugų teikimo kursus, kasmet dalyvauja Pirčių asociacijos narių susitikimuose, kur dalijamasi patirtimi. Daugėja norinčių sveikatos pasisemti vantų masažo procedūrose. Joms Saulius pasiruošia apie šimtą ąžuolinių ir beržinių vantų. Vyrai yra didesni šių procedūrų gerbėjai. Moterys bijosi, nes mano, kad vanojant labai skauda ir būna karšta. Kai įsitikina, jog yra ne taip, įkalbinėti jau nereikia. Vandens pramogų mėgėjams siūloma paplaukioti valtimis, vandens dviračiais. Na, žinoma, ir pažvejoti. Lydekos, ešeriai, unguriai, seliavos ir kiti žvejų laimikiai plaukioja ne tik Šlavantėlio, bet ir netoliese esančiuose Šlavanto, Giluišio, Balsio ežeruose, o sugautas žuvis poilsiavietėje galima išsirūkyti. Dzūkijos ežerai – tinkamos vietos povandeniniam nardymui. Zigmas Čivinskas – šio sporto aistruolis, todėl brolių sodyboje „Prie Šlavantėlio“ lankosi Vilkaviškio, Marijampolės klubų nardytojai. Prižiūrint specialistams, šios pramogos organizuojamos kitiems entuziastams. Viena firma savo kolektyvui buvo padovanojusi nardymo šventę, kurios metu visi pasižvalgė po vandens gelmių pasaulį. Dviračiais poilsiautojai gali pasivažinėti miško takais. Daug kas taip numina pasigrožėti Veisiejais, iki kurių yra tik apie trejetas kilometrų. Sodybos pastatai šildomi, todėl poilsiautojai priimami ir žiemą. Kai ežeras užšąla, ant jo ledo įrengiama karuselė. Pasak Sauliaus Čivinsko, čia gražu visais metų laikais, todėl poilsiavietė yra perspektyvi, tik reikia plėsti pramogų ratą, kad poilsiautojams būtų ką veikti ir prastesniu oru. Brolių sodyba vienu metu gali priimti iki 30 žmonių. Vasaros sezonu atostogų ritmas čia jaučiamas kasdien. Nuo rugsėjo daugiausia poilsiaujama tik savaitgaliais. Kontaktai išsiplėtė įstojus į Lietuvos kaimo turizmo asociaciją. Tikimasi, kad joje pavyks susiburti smulkiesiems kaimo turizmo verslo atstovams, t.y. tiems, kurie neregistravę įmonių, o paslaugas teikia pagal verslo liudijimą. Tada gal atsiras galimybių gauti paramą savo verslo projektams. S.Čivinskas sakė, kad nemažai teko investuoti ne tik į paslaugų plėtrą, jų kokybės gerinimą, bet ir į reklamą: internetinę, leidybinę ir kt. Bet, pasak Sauliaus, efektyviausiai sodybą reklamuoja poilsiautojai, kurie parvykę į namus apie ją papasakoja kitiems – draugams, pažįstamiems. Poilsiavietė yra Veisiejų regioniniame parke. Visiems imponuoja gamtos ramybė, švarus vanduo, miškų gėrybės – uogos, grybai. Tai – poilsiavietė, kurioje nebūna diskotekų. Čia daugiausia atvažiuoja šeimos. Tėvai – su vaikais, seneliai – su anūkais. Mūsų kraštiečių poilsiavietę pamėgę kauniečiai, marijampoliečiai. Šiemet ją „atrado“ ir mūsų rajono gyventojai. Užsieniečiai užsuka, kuomet vieši lietuvių šeimose, atvyksta lengvaisiais arba kitais nedideliais automobiliais. Mat pakeliui reikia pervažiuoti upelį, o per jį pastatytas tiltas nepritaikytas kelioniniams užsieniečių autobusams. Sauliaus Čivinsko paklausėme, kaip sutiko kaimo turizmo verslą Dzūkijoje pradėjusius suvalkiečius vietiniai tokių sodybų šeimininkai. Vilkaviškietis sakė, kad nustebino žmonių draugiškumas. Nuo seniau panašias sodybas turintys kaimynai patarinėjo, ką ir kaip daryti. Lazdijuose rengiami kaimo turizmo verslininkų seminarai, vakaronės. Saulius sakė, kad jie vienas kito nevadina konkurentais, o kolegomis. Jaučiasi bendras siekis pritraukti į Dzūkiją kuo daugiau poilsiautojų. Publikuota: 2005-09-05 17:07:12 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|