Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-08-31 18:20

---

Su Altenoitės parapijos žmonių padovanota vėliava vilkaviškiečiai nepasimesdavo keliasdešimttūkstantinėje minioje. Atminčiai jie nusifotografavo su kamerūniečiais.

Praėjusią savaitę iš Pasaulio jaunimo dienų, kurios vyko Vokietijoje, grįžo ir mūsų rajono atstovai. Užėję į redakciją vilkaviškiečiai Tautvydas Juškauskas, Eimantas Brazaitis, Giedrius Foktas bei kunigas Nerijus Žvirblys leido bent dalele pajusti šio renginio dvasią.

Ruoštasi seniai

Katalikiško jaunimo sambūriai Popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva pradėti rengti nuo 1986 metų. Į šiemetinį, dvidešimtąjį, iš Lietuvos vyko apie 2 tūkstančiai jaunuolių. Iš Vilkaviškio vyskupijos – apie 200. Vilkaviškio dekanato atstovų buvo bene gausiausiai. Pasirengimas šiam sambūriui prasidėjo metų pradžioje, kada jaunimas susitiko dekanato jaunimo dienose. Jų tema, kaip ir pasaulinio susitikimo – „Mes atėjome Jo pagarbinti“.

49 vaikinų ir merginų bei dviejų vadovų grupė susiformavo balandžio pabaigoje. Iki išvykimo į renginį jaunuoliai keletą kartų buvo susitikę su grupės koordinatoriumi kunigu Nerijumi, aptarė ne tik buities detales, būtinus formalumus, bet ruošėsi ir dvasinei kelionei.

Kaip ir ankstesnės Pasaulio jaunimo dienos, taip ir šios, buvo iš dviejų dalių. Pirmąją savaitę jaunieji piligrimai buvo laukiami mažesniuose Vokietijos miestuose, kur jais rūpinosi parapijų savanoriai. Milijono jaunų žmonių iš viso pasaulio finalinis susitikimas ir maldos vigilija vyko Kelne, Marienfeldo laukuose, dalyvaujant Popiežiaus Benedikto XVI aukojamose šv. Mišiose.

Atskirai įspūdžius patyrė trys vaikinai vilkaviškiečiai, savo transportu nuvykę į Ahauso miestą, kur įsijungė į iš įvairių šalių atstovų suformuotą grupę. Taip pat dešimt kybartiečių, kurie pirmąją savaitę praleido Triero miestelyje, esančiame netoli Prancūzijos sienos.



Žinojo, ko važiuoja

Tomas Didžbalis, Akvilė Gliaubicaitė ir Tautvydas Juškauskas jau žinojo, ko tokiame renginyje laukti, nes krikščionybės Jubiliejaus metais dalyvavo pasaulio vaikų susitikime su Jonu Paulium II Romoje. Per trisdešimt grupės narių neturėjo aštuoniolikos metų, todėl kunigą Nerijų, klierikus Marių ir Liną bei vienuolę Dalią neapleido įtampa dėl atsakomybės. Pasak Eimanto, jie – dauguma skautai, mišių patarnautojai – žinojo, jog važiuoja ne pramogauti, todėl buvo nusiteikę galimiems sunkumams.

Kelionėje pirmas ilgesnis sustojimas buvo Berlyne. Kai kurie Vilkaviškio moksleiviai pagal projektus šiame mieste buvo lankęsi ne kartą, daliai – tai buvo pirmoji pažintis su vokiečių kultūra.



Dėkingi Gintarui

Vilkaviškiečiai penkioms dienoms apsistojo Altenoitės mieste (Oldenburgo sritis, maždaug 400 kilometrų iki Kelno), vietinių katalikų šeimose. Jautėsi gerai, nes buvo priimti šiltai ir dėmesingai. Visas laikas bėgo pagal tam tikrą planą kartu su vietiniu jaunimu: socialinis darbas, kultūrinės pramogos, žygis dviračiais, programa sekmadienio mišioms, susitikimui su šeimomis. Vieną dieną to regiono parapijose apsigyvenę įvairių šalių atstovai susitiko Klopenburge per šv. Mišias ir po to vykusiuose renginiuose. Čia pirmą kartą susitiko ir lietuvių.

Vaikinai sakė, jog buvo smagu, kai kitoje šalyje pamatė iš ankstesnių katalikiškų renginių pažįstamų veidų. Bet būtent čia vilkaviškiečiai suprato savo neapdairumą – iš namų nepasiėmė Lietuvos vėliavos. Nenorėdami iš kitų rajonų išsiskirti, garsiai svarstė apie išeitį. Kitą dieną jiems vėliavą įteikė Altenoitės jaunimas. „Supratome, kad tuo pasirūpino kunigas Gintaras Urbštas, – pasakojo Tautvydas. – Tiek daug vilkaviškiečių nebūtume galėję išvažiuoti, jei nebūtų tarpininkavęs kunigas Gintaras. Buvęs Katedros vikaras daug metų bendrauja su Altenoitės klebonu ir parapijiečiais. Jis daug prisidėjo, kad mes ten nuvyktume ir patirtume nuoširdžią globą. Kelionėje jis buvo gidas ir vertėjas.“



Su piligrimo kuprine

Antrą savaitę jaunimas prisiartino prie Kelno, apsigyveno Bergisch Gladbach mieste, vėlgi šeimose. „Persinešant daiktus iš autobuso vienintelį kartą per šią kelionę mus išmaudė lietus – buvome šlapi kaip kačiukai“, – prisiminė Giedrius. Bebūdami šiame mieste sužinojo, jog bendrauja su Marijampole, net yra Marijampolės gatvė.

Iš Bergisch Gladbacho vilkaviškiečiai kasdien važinėjo į Kelną, kur gyvenimas buvo organizuotas pagal tam tikrą programą. Kiekvienas dalyvis iš pat pradžių gavo piligrimo kuprinę, kurioje buvo renginio programa, žemėlapiai, Evangelija. Susidėję būtiniausius daiktus galėjo eiti, kur nori.

„Nebuvo privaloma, bet mes dalyvaudavome rytinėse mišiose, kur rinkdavosi vien lietuviai. Katechezes vedė ir mišias aukojo kardinolas A.Bačkis su Vilkaviškio vyskupu R.Norvilu, kitas – mūsų vyskupas su Šiaulių vyskupu“, – pasakojo vaikinai. Didelį įspūdį padarė piligriminis žygis į Kelno katedrą.



Popiežių matė ekrane

Kad būtų patogiau ir nepasimestų žmonių jūroje, vilkaviškiečiai išsiskyrė į dvi grupes. Įspūdžius pasakoję vaikinai sakė, jog tarp Lietuvos ir įvairių šalių atstovų pastebėjo įvairiai nusiteikusių jaunuolių. Vieni buvo susikaupę maldai, kiti žvalgėsi turistų akimis.

Artimiau teko bendrauti su kamerūniečiais, draugiškais ir linksmais velsiečiais, kurie net savo vėliavą padovanojo. Į akis krito italų temperamentingumas, net įkyrėjo jų šūkaliojimai. „Nors merginoms jie labai patiko“, – patikslino Tautvydas.

Apmaudžiausia, kad vilkaviškiečiai, per minią prisiyrę prie jiems nurodytų sektorių, rado juos užimtus anksčiau atėjusių italų. „Marienfelde, laukdami susitikimo su Popiežiumi, turėjo pasitenkinti nuošalesne vieta, iš kurios Benediktą XVI galėjo stebėti tik didžiuliame ekrane.



Linkėjimai džiaugtis

Vaikinai sakė, jog aplink juos buvęs jaunimas Popiežių sutiko šiltai, tik daug santūriau nei Joną Paulių II. Jie mano, jog tie, kas nebuvo šiose Pasaulio dienose, o tik išgirdę iš kažkelintų lūpų pasakoja, jog šis Popiežius – per griežtas jaunimo nuostatoms – klysta. Anot Tautvydo, jis visai kitoks nei Jonas Paulius II ir nebando mėgdžioti savo pirmtako, bendraminčio ir bičiulio. Tačiau aišku, jog jis tęsia Jono Pauliaus II pradėtą darbą.

Benediktas XVI, sveikindamas piligrimus sakė, jog jaunimas turi atrasti krikščionybės džiaugsmą, nes reikalinga jauna Bažnyčia, o ne sustingusi ir paniurusi.



Jaučiasi sutvirtėję

Vaikinai sakė, jog gauta dvasine įkrova jie drįsta dalytis ne tik su tėvais, vyresniais žmonėmis, bet ir su bendraamžiais. „Kodėl ir ko turėtume gėdytis, kad mes tikintys, lankome bažnyčią?“ – sakė vaikinai, įsitikinę, kad tokia išvyka ne tik praplėtė akiratį ir pažinčių ratą, bet ir sutvirtino tikėjimą, kuris, jų manymu, yra tiesos ir gėrio skleidimas aplinkiniams.

Kybartiečių grupės vadovė Rasa Būdaitė sakė, jog, be kitų didelių įspūdžių, iki širdies gelmių sujaudino tai, kad teko laimė būti viena iš to milijono Pasaulio jaunimo dienų dalyvių. Asmeninį tikėjimą sustiprino tai, kad vienoje vietoje matė tiek daug besimeldžiančių jaunų žmonių. Už galimybę išvykti į šią kelionę jaunieji piligrimai dėkingi gausybei rėmėjų. Patiems tereikėjo susimokėti 100 eurų už piligrimo kuprinę ir pasiimti išlaidų lauktuvėms.

Dėkingi visiems už tai, kad parsivežė gilesnį neįkainojamų vertybių suvokimą. Pašnekovai sakė dar nedrįstą svajoti apie kitas Pasaulio jaunimo dienas, kurios numatytos Australijoje.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---