„Santaka“ / Sunkiausia buvo išgyventi atskirtį nuo tėvų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-04-12 06:44

Dalinkitės:  


Tėvus Ireną ir Joną Januškas dažnai aplankanti dukra Lina džiaugiasi namuose tvyrančia lietuviškumo, darnumo ir optimizmo dvasia.

Autorės nuotr.


Sunkiausia buvo išgyventi atskirtį nuo tėvų

Birutė NENĖNIENĖ

Irena ir Jonas Januškai, penkiasdešimt metų pragyvenę santuokoje, džiaugiasi tuo, jog gyvena laisvoje Lietuvoje, kad dorais žmonėmis užaugo, mokslus baigė sūnus Vilius ir dukra Lina bei trys anūkai.

Jaukiuose vilkaviškiečių namuose, dalyvaujant dukrai, Muzikos mokyklos mokytojai Linai Rekevičienei, pamažu vertėme jų šeimos istorijos lapus, gausiai iliustruotus viltimi ir tikėjimu.



Už tą pačią „kaltę“

Vidine šiluma spinduliuojantys Januškai vaišino arbata iš puodelių, kuriuos laimėjo kaip „Santakos“ metų prenumeratoriai. Jie prisipažino esą uolūs rajoninio laikraščio skaitytojai nuo to laiko, kai gyvena Vilkaviškyje.

Tais pačiais, 1936-aisiais, metais gimę sutuoktiniai kaip valdžios priešai Lietuvoje prarado teisę gyventi dar būdami paaugliai. Gausią „buožių“ Januškų šeimą iš Anykščių rajono ištrėmė 1948 metų gegužės mėnesį, o Ireną su vyresniuoju broliu – iš Ožkabalių kaimo 1951 metų spalio mėnesį.

Krasnojarske į porą suėję jaunuoliai 1960 metų ankstų Velykų rytą susilaukė pirmagimio sūnaus. Dukra gimė irgi ne Lietuvoje – Kaliningrade. Iš tremties paleisti Januškai gimtuosiuose namuose buvo nepageidaujami. Sąlygos apsigyventi Lietuvoje ir atgauti Lietuvos pilietybę atsirado tik 1993 metais.



Be teisės apsigyventi

Januškai 1961 metų vasarą iš Sibiro vyko į Lietuvą, kaip patys manė, tik pasisvečiuoti. Tada „paėmė šliūbą“ bažnyčioje, pakrikštijo sūnelį, o giminės įtikino pasilikti Lietuvoje. Tremties draugai pakvietė apsigyventi Klaipėdoje, tačiau šeimos čia nepriregistravo, nes tremtinio dokumentuose buvo įrašyti žodžiai: „Be teisės gyventi Lietuvoje.“

Jonas išvyko atgal į Krasnojarską, kad užsidirbtų ir parsisiųstų daiktus. Tačiau neilgai Sibire tvėręs, jis grįžo pas Ožkabaliuose, tvartelyje, įsikūrusius žmoną ir sūnelį.

„Svarstėme, kaip toliau gyventi. Vyras tuo metu susirado darbo Kaliningrade, pažįstami lietuviai išnuomojo kambariuką. Parsivežė jis mane į Kaliningradą su vaiku 1963 metų vasario 16-ąją“, – prisiminė moteris kelionę šaltą ir sniegingą žiemos dieną krovininio automobilio kėbule. Tačiau jautėsi laimingi vėl būdami kartu.



Prie Laptevų jūros

Januškai Vilkaviškyje prieš septyniolika metų įsikūrė Irenos mamos Natalijos Jurkynienės užgyventame nedideliame bute. Šios moters dvasios stiprybė ir gyvenimo pavyzdys – kaip ištvermės šaltinis. Irenos tėtė Jonas Jurkynas Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo Vilkaviškio mokesčių inspekcijoje raštininku, mama Natalija šeimininkavo namuose, Ožkabalių kaime. 1941 metų birželio 14-ąją ši jauna šeima kaip „liaudies priešai“ buvo ištremti prie Laptevų jūros. Mat kažkas įskundė juos tariamai turėjusius ginklą, priklausiusius kažkokiai organizacijai.

Irena ir jos vyresnis brolis tada tremties išvengė, nes tuo laiku svečiavosi pas gimines.

„Mamai plyšo širdis, kai į gyvulinį vagoną juos sugrūdo su jauniausiu aštuonių mėnesių sūneliu Vitu ir vyresniąja dukra Aldute, o mudu su broliu likome Lietuvoje“, – graudulio nesidrovėjo pašnekovė.



Kaulelių nesulaukė

Amžinojo įšalo žemėje Jurkynai išgyveno devynerius metus. Ten nuo kalno nuslydęs susiluošino ir dvejus metus ligos patale išgulėjo tėtis, ten teko palaidoti dvidešimtmetę Aldutę. Jos kapą savieji nuvykę susirado pagal turėtas nuotraukas ir 1990 metais parsivežę į Lietuvą palaidojo Bartninkų kapinėse.

Kad išsipildytų iš tremties sugrįžusios Natalijos Jurkynienės svajonė gimtinėje palaidoti Aldutę, pritrūko mėnesio.

Viską suruošusi perlaidojimui, ji to jaudinančio momento nesulaukė – mirė liepos mėnesį, o Aldutės kauleliai buvo parvežti rugpjūtį.



Ištrėmė paauglius

„Kai 1941 metais tėvus išvežė, likome su broliu gyventi pas „aukselius“ – labai man brangius žmones, senelius iš tėvo pusės Magdaleną ir Joną“, – pasakojo Irena apie savo vaikystę, pridurdama, jog tėvų vis vien labai ilgėjosi.

Tas rūpestis „siratėlėmis“ tęsėsi iki močiutės mirties 1949 metais. „Po to mes buvome pasmerkti tremčiai. 1951 metų spalio mėnesį mane ir brolį ištrėmė kartu su dėde, tėčio broliu. Ištrėmė todėl, kad mūsų tėvai buvo ištremti“, – savo istoriją pasakojo Irena. Pasak moters, jiems buvę jau geriau, nes į kelionę leido pasiimti daug daiktų.

Po beveik mėnesio kelionės gyvuliniuose vagonuose tremtiniai pasiekė Krasnojarsko kraštą. Tuo pačiu metu į tremtį buvo išvežta ir daugiau Jurkynų giminių, tačiau jiems susitikti, o vaikams lankyti mokyklą draudė griežti įstatymai.



Jaudinantis susitikimas

Iš Krasnojarsko krašto Irena ir Jonas parašė laišką tėvams. Šie dėjo visas pastangas, kad susitiktų su nematytais nuo pat 1941 metų savo vaikais. Po ilgos ir sunkios mėnesį trukusios tėvų kelionės jaudinantis susitikimas įvyko 1954 metais. Džiaugėsi vėl į draugę suėjusi šeima, dirbo, įsigijo namelį.

Jonas ir Natalija Jurkynai į Lietuvą grįžo 1960 metais.



Pažintis parke

Irena ir Jonas Krasnojarsko krašte dirbo įvairius darbus, neturėjo galimybės išsimokslinti. Tačiau toli nuo Lietuvos atsidūrę jauni tremtiniai tarpusavyje bendravo, linksminosi.

Jų prisiminimuose išlikęs nuostabaus grožio Krasnojarsko miesto parkas, kurio vienoje iš alėjų Irena ir Jonas susipažino. Iš pirmųjų žvilgsnių abu suprato, kad yra skirti vienas kitam. Dabar jie gali drąsiai pridurti, jog – visam gyvenimui.



Už viską dėkinga

Januškų sūnus Vilius vidurinę mokyklą baigė Kaliningrade, studijas – Kauno medicinos institute, dirba gydytoju Anykščiuose.

Močiutė Natalija Jurkynienė troško, kad anūkė Linutė neaugtų „rusiukė“, todėl pasiėmė ją pas save į Vilkaviškį. Čia Lina, globojama mylinčios ir rūpestingos močiutės, mokėsi nuo pirmos klasės, buvo viskuo aprūpinta, bet labai ilgėdavosi tėvų. Tik vėliau, apmąstydama savo senelių bei tėvų gyvenimus, suprato ir įvertino jų auką.

„Didžiuojuosi savo tėvais, kad jie išlaikė ir mums, vaikams, diegė lietuvybę. Žaviuosi jų vaišingumu ir tuo, jog sugeba pagal savo išgales padėti kiekvienam žmogui. Jie niekada neverkšlena dėl sveikatos ar gyvenimo sunkumų“, – sakė dukra Lina.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas