„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-04-02 06:45

Dalinkitės:  


Atodangos

Ar lietuviai – verksnių tauta?



Negražiai, nepatriotiškai skamba toks apibūdinimas, bet ką padarysi, pabūkime nors valandėlę savikritiški ir nepulkime ieškoti kaltųjų. O jei jau labai norime – dirstelėkime į veidrodį.

Vienas išsilavinęs smulkaus verslo atstovas, užklaustas apie ekonomikos krizę, tiesiai šviesiai išdrožė: „Ne ekonomikoje krizė, o žmonių galvose protų krizė...“ Nepuoliau ginčytis su bičiuliu, kuris tikrai geriau susigaudo ekonomikoje, bet jo pasakyti žodžiai įstrigo tarsi raktas durų spynoje, kurią trūks plyš reikia atrakinti. Reikia nors sau atsakyti į klausimą, kodėl mums taip nesiseka su ekonomika, su savo šeimos ir valstybės gerovės planavimu. Ar mes nemokame skaičiuoti, ar nemokame galvoti?

Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad mūsų gyvenimas galvotrūkčiais ristųsi į nuokalnę, žmonės neatrodo nei išbadėję, nei prastai apsirengę, nei labai sublogę. Tik piktesni.

Saulės kasdien vis daugiau, o su ja gal grįš ir tikėjimas, kad gyvenimas nėra jau toks sumautas, kaip mes vaizduojame. Gal mes išties esame verksnių tauta, kaip mus įsivaizduoja užsieniečiai? Nors ir jie ne šventieji. Pas mus įsiaudrinęs protestuotojų jaunimas tik kartą išpyškino Seimo langus, o Prancūzijoje, Vokietijoje ar Graikijoje karšto kraujo demonstrantai gatvių mūšiuose nuolat kovoja su policija, degina automobilius, siaubia parduotuves ir valdžios įstaigas. Ir tai tikrai ne iš bado.

Psichologai sako: dėl visko kaltas žmogiškasis faktorius. Tai dėl jo kaltės skęsta laivai ir krinta iš dangaus lėktuvai, dėl jo bankrutuoja didžiausi bankai, firmos, net valstybės.

Ne gamtos stichijos, ne cunamiai ar žemės drebėjimai purto valstybių ekonomiką ir žlugdo piliečių gerovę. Viską nulemia žmogaus klaidos. Sakoma, kad neklysta tik tas, kas nedirba. Bet klaida klaidai nelygu. Jeigu šeima, prastai reguliuojanti savo pajamas ir išlaidas, gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, ji tikrai rizikuoja ateityje įkristi į kokią finansinę „duobę“. Neliečiamą finansų rezervą nenumatytiems atvejams privalo turėti ne tik valstybės, bet ir kiekviena šeima. Bet ar mes mokome savo vaikus taupumo? Visuose namuose karaliauja žodis „noriu“. Nedelsiant, šiandieną... Jei negauname – tragedija.

Vienas didelės vokiečių korporacijos vadovas spaudai pasakojo, kad baigęs mokslus 10 metų dirbo tėvo firmoje padalinio vadovu ir neturėjo jokio automobilio. Apie tai nė kalbos negalėjo būti. Atlyginimas taip pat mažai skyrėsi nuo aukštos kategorijos darbininko. Vėliau, pats tapęs firmos vadovu, jis nusipirko vidutinės klasės nebrangų ekonomišką automobilį. Ką tai sako? Nagi kad tose, senas tradicijas turinčiose, firmose pirmiausia didžioji dalis pelno investuojama į gamybos plėtrą, naujausių technologijų įdiegimą, reklamą ir naujų rinkų paiešką. O pas mus gaunamos pajamos iškart „pravalgomos“. Taip, kaip ir dažnoje šeimoje.

Mūsų turistai, pabuvę skurdžiose Afrikos ir Azijos šalyse, stebisi vietinių žmonių kantrybe, jų susitaikymu su esama padėtimi. Kad ir dirbdami už grašius, gyvendami lūšnose ir važinėdami surūdijusiomis mašinomis, jie nuolat šypsosi. Ir kas svarbiausia – tos šypsenos yra tikros, ne priverstinės, kaip Europoje. Jie pasitenkina tuo, ką turi. Ir vėl klausimas: kodėl jų norai tokie kuklūs?

Kaip sakė Hermanas Hesė, mes pamirštame, kad yra ir mažieji džiaugsmai. Kad, be materialaus pasaulio, yra ir dvasinis žmogaus pasaulis. Tiesa, jog gražūs, patogūs, žmogaus buitį palengvinantys daiktai jam reikalingi. Bet kiek jų reikia? Dviejų šaukštų, dviejų lovų, dviejų namų ir dviejų automobilių vienam žmogui tikrai nereikia. O štai šeimos laimės, tarpusavio supratimo, meilės už jokius turtus nenupirksi. Sako, ir turtuoliai verkia. O ko verkti tam, kurio visas turtas viduje? Sakysite, jis vargšas. Ne. Patys didžiausi vargšai – tie, kurie dėl savo karjeros dreba, dėl turtų neužmiega. Jie ne laisvi. Jie savo nesuvaldomų įnorių vergai.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas