|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-08-26 18:38
Janinos Kurtinaitienės eilėraščių rinkinį „Rasotos žolės tyla“ galima nusipirkti Vilkaviškio knygyne (Gedimino g. 2a). Rugsėjo mėnesį autorė ruošiasi šios savo knygos pristatymui.
Manau, kad Janiną Kurtinaitienę pristatinėti mūsų krašto poezijos gerbėjams nėra sunku – turbūt dar visi mena literatų klubo „Seklyčia“ šeimininkės, daugelio literatūrinių renginių sumanytojos ir profesionalios jų vedėjos pirmąjį kūrybos rinkinį „Spindulių tavųjų sidabru“ (2000), tikrai įsiminusį jo skaitytojams ne tik savo vingriuoju pavadinimu. Antroje Janinos knygoje irgi neaptiksime melodingų tradicinės eilėdaros kūrinių. Lyrinės miniatiūros, kartais ketinančios atvirai pereiti į poetinę prozą, dažnai pasižymi trūkčiojančiu (gal kaip ir mūsų gyvenimo?) ritmu ir sunkiai atsekamais rimais. Atrodytų, kad autorei yra svarbiau palikti nebalintą ir nepadailintą kūrybos audinį, netrukdyti vyniotis jausmo gijai, o kartais ir sąmoningai nevengti poetinės minties duburių... Turbūt pagal skirtybių vienovės dėsnį jau taip nutiko, kad po pavasario ugnies ženklu gimusi poetė vis labiau savo eilėse pamilsta rasotus gimtinės vaizdinius („lyja lietūs / ant manų / ir tavų / sapnų“, „šlapiųjų lapų šviesa“, „rasotų pievų brydės“, „rytas miglotas“), suteikdama jiems ir didesnius prasminius įgaliojimus. Nupjauta žolė (kalba apie meilę), nupjautos šaknys (kurių nebeskauda), nušienautos pievos (kvepia medumi) – tai ne tiek esminis metų laiko paveikslo potėpis, kiek netekties, prisiminimų ar nerimo ženklai. Gal nesuklysiu pasakęs, kad nesunkiai įskaitomi simboliai tampa Janinos eilių puošybos ašimi ir savotiškais jos kūrybinio kelio riboženkliais. Kasdienį gyvenimą įvardijusi didžiausiu melu (p.33), poetė žvilgsniu seka, „kur lekia paukščiai, / sklinda jų šviesa / į laiką“. Taip paprastai atrandami praverti Amžinybės vartai ir neišvengiamai suskamba eilės Mamai, Tėvui, seserims Onutei ir Genutei – tokios, atrodo, skirtingais asmeniškumų rūbais, bet visiems suprantamo skaudesio žaizdotu kūnu... Kiek besisuktume medžiagėjančioje rutinoje, visi mes kylame iš ten, iš lietuviško kaimo – su žaizdotais prisiminimais apie smėlėtą upelį, sietuvų gelmes, girgždančias svirtis, nusėdusias dulkes ant pakelės akmens, kai „širdyje pragysta volungė“... „Senom sakmėm pašaukusi“ tėviškė Janinai prasideda Pajevoniu (kur „protėvių dvasia / lig šiol gyvena mumyse“), žydi juodom gėlėm ant balto sniego Sausio 13-ąją ir pakyla iki Pasaulio Motinos (N.Rericho paveiksle). Ačiū Jai už šias širdies ritmu prabilusias eiles! O visų moteriškosios poezijos slėpinių čia neįvardysi – jie patys netikėtai pasitiks skaitytoją nuoširdžios knygos puslapiuose. Tikrai malonu pasveikinti poetę Janiną, žengusią dar vieną, tegu ir nelengvą, bet tokį akivaizdų žingsnį į tobulėjimo kalvą rudeniniame dvasiško apsinuoginimo rūke. Užvertus paskutinįjį „Rasotos žolės tyla“ puslapį sieloje pasidaro džiugu už atgimstantį Sūduvos krašto eiliuotąjį žodį. O tyla?.. Ji reikalinga naujam susikaupimui, dar jautresniam paslėptosios stygos virpesiui. To ir norisi iš visos širdies palinkėti gerbiamai Autorei. Vladas BURAGAS Publikuota: 2005-08-26 18:38:57 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|