„Santaka“ / Įsiklausius į rudenėjančios žolės tylą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-08-26 18:38

Dalinkitės:  


Janinos Kurtinaitienės eilėraščių rinkinį „Rasotos žolės tyla“ galima nusipirkti Vilkaviškio knygyne (Gedimino g. 2a). Rugsėjo mėnesį autorė ruošiasi šios savo knygos pristatymui.

Įsiklausius į rudenėjančios žolės tylą


Sparčiai ilgėjančią Sūduvos poetų brandžios kūrybos lentyną papildo dar viena nuoširdi ir savo paprastumu skaitytoją pavergianti knyga. Jau pats filosofiškai apibendrintas naujojo eilėraščių rinkinio „Rasotos žolės tyla“ viršelis (nužydėjusi pienė, sutrūkinėjusios gimtojo namo sienojų rievės ir nusekusi šaltinio versmė), už kurį reikia padėkoti žinomam fotomeistrui Juozui Lukoševičiui, verčia suklusti, sulaikyti kvėpavimą, įsiklausyti į rudenėjančios žolės tylą ir eiti – akimis, širdimi bei jausmais – per baltąsias rasotas lankas... Beje, fotomenininko darbai net pačios knygos puslapiuose nuostabiai papildys sparnuotąjį žodį ir dažnai pratęs gilią poetinę mintį, autorės sumaniai paslėptą tarp taupių eilučių, tuo pabrėždami tą dabartiniuose leidiniuose taip retai sutinkamą menų vienovę.

Manau, kad Janiną Kurtinaitienę pristatinėti mūsų krašto poezijos gerbėjams nėra sunku – turbūt dar visi mena literatų klubo „Seklyčia“ šeimininkės, daugelio literatūrinių renginių sumanytojos ir profesionalios jų vedėjos pirmąjį kūrybos rinkinį „Spindulių tavųjų sidabru“ (2000), tikrai įsiminusį jo skaitytojams ne tik savo vingriuoju pavadinimu. Antroje Janinos knygoje irgi neaptiksime melodingų tradicinės eilėdaros kūrinių.


Lyrinės miniatiūros, kartais ketinančios atvirai pereiti į poetinę prozą, dažnai pasižymi trūkčiojančiu (gal kaip ir mūsų gyvenimo?) ritmu ir sunkiai atsekamais rimais. Atrodytų, kad autorei yra svarbiau palikti nebalintą ir nepadailintą kūrybos audinį, netrukdyti vyniotis jausmo gijai, o kartais ir sąmoningai nevengti poetinės minties duburių...

Turbūt pagal skirtybių vienovės dėsnį jau taip nutiko, kad po pavasario ugnies ženklu gimusi poetė vis labiau savo eilėse pamilsta rasotus gimtinės vaizdinius („lyja lietūs / ant manų / ir tavų / sapnų“, „šlapiųjų lapų šviesa“, „rasotų pievų brydės“, „rytas miglotas“), suteikdama jiems ir didesnius prasminius įgaliojimus. Nupjauta žolė (kalba apie meilę), nupjautos šaknys (kurių nebeskauda), nušienautos pievos (kvepia medumi) – tai ne tiek esminis metų laiko paveikslo potėpis, kiek netekties, prisiminimų ar nerimo ženklai. Gal nesuklysiu pasakęs, kad nesunkiai įskaitomi simboliai tampa Janinos eilių puošybos ašimi ir savotiškais jos kūrybinio kelio riboženkliais.

Kasdienį gyvenimą įvardijusi didžiausiu melu (p.33), poetė žvilgsniu seka, „kur lekia paukščiai, / sklinda jų šviesa / į laiką“. Taip paprastai atrandami praverti Amžinybės vartai ir neišvengiamai suskamba eilės Mamai, Tėvui, seserims Onutei ir Genutei – tokios, atrodo, skirtingais asmeniškumų rūbais, bet visiems suprantamo skaudesio žaizdotu kūnu...


Kiek besisuktume medžiagėjančioje rutinoje, visi mes kylame iš ten, iš lietuviško kaimo – su žaizdotais prisiminimais apie smėlėtą upelį, sietuvų gelmes, girgždančias svirtis, nusėdusias dulkes ant pakelės akmens, kai „širdyje pragysta volungė“... „Senom sakmėm pašaukusi“ tėviškė Janinai prasideda Pajevoniu (kur „protėvių dvasia / lig šiol gyvena mumyse“), žydi juodom gėlėm ant balto sniego Sausio 13-ąją ir pakyla iki Pasaulio Motinos (N.Rericho paveiksle).

Ačiū Jai už šias širdies ritmu prabilusias eiles!

O visų moteriškosios poezijos slėpinių čia neįvardysi – jie patys netikėtai pasitiks skaitytoją nuoširdžios knygos puslapiuose. Tikrai malonu pasveikinti poetę Janiną, žengusią dar vieną, tegu ir nelengvą, bet tokį akivaizdų žingsnį į tobulėjimo kalvą rudeniniame dvasiško apsinuoginimo rūke. Užvertus paskutinįjį „Rasotos žolės tyla“ puslapį sieloje pasidaro džiugu už atgimstantį Sūduvos krašto eiliuotąjį žodį.

O tyla?..

Ji reikalinga naujam susikaupimui, dar jautresniam paslėptosios stygos virpesiui.

To ir norisi iš visos širdies palinkėti gerbiamai Autorei.



Vladas BURAGAS



Publikuota: 2005-08-26 18:38:57

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai