„Santaka“ / Monologas-dialogas: Lietuva ar nelíetuvos*?

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-03-10 08:54

Dalinkitės:  


Monologas-dialogas: Lietuva ar nelíetuvos*?

Pradžioje norėčiau paaiškinti pavadinimo prasmę, kuri toli gražu nėra gili, tačiau vis tiek reikalauja paprasto, žmogiško paaiškinimo. Monologas – vieno veikėjo kalba, dialogas – kai kalba du veikėjai. Rodos, nieko ypatingo. Tačiau klausimas gali iškilti tada, kai jie sukrenta į vieną „katilą“. Man dažnai pasitaiko tokių monologų-dialogų. Nes kaip kitaip pavadinsi kalbėjimą su savimi? Šizofrenija – sakytų skeptikas. Bet kai kalbi mintyse? Kai nelauki atsakymo? Kai ginčijiesi, diskutuoji, nors sėdi vienas kambaryje, guli lovoj ar ramiai išeini pasivaikščiot?..

Dabar tikriausiai reikėtų rašyti įžanginį žodį, tačiau vietoj įžangos norėčiau tik trumpai supažindinti su veikėjais / veikėju (?) O klaustukas ne šiaip sau. Nei daugiskaita čia, nei vienaskaita. Todėl šį susidvejinimą (o gal susimėtymą?) įvardijau kaip Vb1 (pirmasis vidinis balsas) ir Vb2 (antrasis vidinis balsas). Trumpiau tariant, veiksme dalyvauja kovotojai / neapsisprendėliai / susimėtėliai Vb1 ir Vb2.

Tik gaila. Čia ne Kanapinio ir Lašininio kova, kai būtinai laimi Kanapinis ir visi gali jausti medžiuose pradedantį suptis pavasarį. Ne. Todėl iš anksto sakau: pavasarių čia nebus. Nebus ir laimingų pabaigų. Apskritai – čia nebus pabaigų. Visa tai tik menkutė proceso dalis, nedidelis pajudėjimas iš taško „ieškau“ link taško „radau“. O dabar galima pradėti kelionę. Tik patariu čia neieškoti aukso. Nieko nebus. Bet jeigu rasite bent dalelę savęs – tada tikrai žinosiu, kad planą nubraižiau teisingai.

– – – – – – – – –

Vb1: Žinai, vakar aš taip norėjau išmokti spjaudyti ežerais. Ir vis dar tikiuosi išmokti šio amato, tik, gaila, negirdėjau, kad būtų koks mokytojas ar vadovėlis, kurie išmokytų mane tų paslapčių.

Vb2: Labai įdomu, tik kam tau to reikėjo?

Nenuostabu, jei šis klausimas iškilo ir tau, mielas skaitantis žmogau. Visgi spjaudymasis ežerais skamba netgi amoraliai. O ir vaizdas, matyt, ne pats estetiškiausias būtų.

Vb1: Vieną tokį ežerą būčiau išspjovus ant Lietuvos. Vienu spjūviu. Nes nebegaliu. Mane nervina šitos pilkos gatvės, šitie paniurę žmonės, šitos kvailos ir purvinos žiemos, šita sistema. Visiems čia blogai. Tikrai. Girdėjau per televiziją, vadinasi – tiesa. Reikia spjauti didžiulį ežerą ant Lietuvos ir išvažiuoti kur nors, kur šilta. Taip taip. Ten, kur šilta. Jau net paukščiai protingesni už žmones. Jie bent kartą per metus į pietus išskrenda. O mes, kvailiai, bandom sušildyti savo dvasią į drungnus radiatorius. Ir kur tai matyta? Gyvenam tik kartą. Reikia ten, kur geriau. Kur atlyginimus moka už tai, kad nedirbi, kur visi šypsosi parduotuvėse ir triskart palinki geros dienos. Va tai tau! O aš čia turiu žiūrėti į surūgusias pardavėjas, kurios pypsina tokius pat surūgusius vaisius ir daržoves į tuos kvailus aparatus ir dar liepia mokėti nežmoniškas sumas už juos. Ir čekiai vis ilgėja... Ne, čia aš nepasiliksiu.

Vb2: Keista. Vakar buvo minus dvidešimt penki. Seniai kada beturėjom tokią žiemą. Viskas taip balta, gražu. Po sniegu pasislėpusios mašinos, keliai, rodosi, užsnigta visa civilizacija. Angeliškas grožis. Paklausi savęs, ar čia vis dar žemė, ir bėgi tiesiai tiesiai, kol pamiršti viską, kas tave neramino, kas buvo primynę tavo gerą savijautą... Ir nebelieka to, kas buvo. Nežinai, kas bus. Šalia tik „dabar“ ir „sniegas“. Ir taip ramu ramu. O kažkas dar važiuoja į indijas, tibetus ir ieško ramybės. Tūkstančiai kilometrų tam, kad surastum tai, kas visada šalia tavęs? Pagalvoji: ne, man nereikia tibetų, nereikia oranžinių vienuolių, pranašų, daiktų materializacijų, reinkarnacijų, aš nenoriu žinoti savo praeitų ir būsimų gyvenimų, nenoriu žinoti, kad buvau gal net Nyderlandų princesė! Man nereikia šventų prisilietimų. Atsisėdu prie beveik užšalusios Šešupės ir pamirštu apie šaltį. Kažkur girdisi vandens, bandančio išlįsti iš po ledo, čiurlenimas. Suvokiu – man nereikia Gango. Šventesnė už šventą. Mano upė. Mano vaikystė ir paauglystė tyliai nučiuožia ledu ir tada nuslenka vandens paviršiumi. Čia nuolat sugrįžtu... Priprantu prie vietų, suaugu bendromis šaknimis su jomis taip, kad net ir norėdama nepabėgčiau. O gerai pagalvojus ir bėgti niekur nesiruošiu.

Vb1: Atrado, girdi, Eldoradą. Kiek tokių dienų metuose būna, kai jautiesi kaip Ieva ir Adomas jautėsi, kol dar žalčio paklausę nebuvo? Keturios? Čia, pas mus, kiekvienas metų laikas, ko gero, turi tik po vieną tokią dieną... O galima jų turėti penkiasdešimtkart daugiau.

Mažų mažiausiai 360 dienų išėjusi į gatvę girdžiu: krizė, krizė, krizė... Krizė kalba ir mažo vaiko lūpomis, krizę veide nešiojasi paprasti darbininkai ir valdininkai. Net ir močiutės, einančios turgun, krepšyje, rodos, guli milijonai tokių krizių (vietoj šviežios mėsos ar kiaušinių). Ir tu tai vadini gyvenimu? Tu tai vadini ramybe? Kokia dar ramybė, kai jautiesi lyg gladiatorius, kovojantis su alkanais liūtais. Visi aplinkui šiepia nasrus, o tu gali plevėsuoti savo ginklais, kurie jiems tik gardus kąsnelis.

Vb2: Na ir plevėsuosiu. Ir nepavargsiu. Ir prikrausiu ant svarstyklių tiek lietuviškų plunksnų, kad jos vieną dieną nusvers visus užsienietiškus akmenis. Lipdysiu viską iš mažų gabalėlių, bet, pažadu, vieną dieną padarysiu mozaiką, kuria galėsiu didžiuotis.

Vb1: Taip taip. Ir savo mozaikomis vaikus maitinsi. Idealizmas – ne šiandienos ideologija. Pats metas grįžti į realybę. Gali kaupti maironius, darius ir girėnus, gali net ir daukantus kur nors į kojinę kišti. Ir kas iš to? Vieną dieną juos vis tiek sugrauš europinės pelės...

Vb2: O kas kitas, jei ne tu paspęsi toms pelėms spąstus? Kur kitur, jei ne čia tu įspausi didžiulę savo pėdą? Kas kitas tave geru žodžiu minės, jei ne tie patys tavo smėliadėžės draugai, tos smėliadėžės, kurią skalauja Baltijos jūra. Kur pati statai pilis. Ir griauni. Ir verki, kai nugriauni. Ir juokiesi. Juokiesi, kad verkei.

Tik svarbu, kad čia niekas tau nepasakys: „Klausyk, imigrante, pakuokis savo kastuvėlius, kibirėlius ir nešdinkis iš mūsų tvirtovės!“

O čia. Čia tu turi pasirinkimą. Klausyti arba ne. Klausti arba ne. Kovoti arba ne.

Ir taip painu. Ir kovoji, žmogus. Šiukštu, ne su vėjo malūnais. Tikiu, kad einant į kairę (kalba eina ne apie politiką) rasi savo laimės šulinį, iš kurio semsi stebuklingą vandenį tiems, kurie kovos lygiai taip kaip tu, ir girdysi ištroškusius... Nes kairėj... Kairėj – širdis.

Ir nieko čia ypatingo.



Gabrielė KARTANAITĖ

Vilniaus universiteto vokiečių filologijos studentė






* nelíetuvos apima visas pasaulio šalis, bet labiausiai Angliją, Airiją ir dar kokią Vokietiją.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas