„Santaka“ / „Išgyvenome įdomų ir permainingą laikotarpį“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-03-08 06:33

Dalinkitės:  


„Lietuva daug pasiekė, tik nenorime to matyti, nes esame pripratę skųstis ir išpūsti trūkumus“, – kalbėjo optimizmo neprarandantis Kovo 11-osios akto signataras, buvęs rajono meras Jonas Mačys.

Romo ČĖPLOS nuotr.


„Išgyvenome įdomų ir permainingą laikotarpį“

Dangyra APANAVIČIENĖ

Pokalbis su Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataru Jonu MAČIU.



– Kovo 11 dieną sukanka 20 metų, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė teisės aktus, įtvirtinančius nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Ta diena Jums, be abejo, išskirtinė?

– Man iš tiesų be galo gera prisiminti 1990-ųjų kovo 11-ąją. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, prie kurio ir man buvo lemta prisidėti, buvo pats didžiausias įvykis mano gyvenime, pati didžiausia laimė. Juk daugelis netikėjo, kad po 50 metų gali atgimti nepriklausoma Lietuva. Tai stebuklas, ir šitą stebuklą žmonės turi labai vertinti.

Aš ir šiandien negaliu nesijaudindamas šnekėti apie tai. Prisimenu, tada, 1990-aisiais, iki pat kovo 11 dienos buvo diskutuojama, skelbti Lietuvos nepriklausomybę ar neskelbti. Buvo įvairių pasiūlymų. Sąjūdžio atstovai (beje, ir tarp jų buvo nemažai abejojančių) pasisakė už visiškos nepriklausomybės paskelbimą. O buvusi nepriklausoma komunistų partija siūlė eiti žingsnis po žingsnio, tvirtino, kad pirmiau reikia išsikovoti valstybės autonomiją ir tik tada siekti laisvės. Iki pat lemtingosios dienos nebuvo aišku, ką daryti. Abejones išsklaidė pokalbis su a. a. Stasiu Lozoraičiu, kuris vėliau tapo nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV. Jis tada ryžtingai pasakė, kad reikia skelbti nepriklausomybę. Be to, po keleto dienų turėjo vykti TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija, kurioje turėjo būti priimtas išstojimo iš Sovietų Sąjungos įstatymas. Priėmus tą įstatymą, mes jau būtume nieko nepadarę. Nusprendėme skelbti mūsų valstybės nepriklausomybę.

Prieš tai dar reikėjo parengti ir patvirtinti daug su tuo susijusių dokumentų, taigi tą įsimintiną kovo 11-ąją šis, paskutinis, bet pats svarbiausias, aktas buvo priimtas tik vėlai vakare, apie 22 valandą.

Jausmas buvo nenusakomas. Po patvirtinimo salėje kilo didžiulis triukšmas, ovacijos, skandavome „Lietuva bus laisva“, stovėjome susikibę už rankų. Tada buvo uždengtas Tarybų Lietuvos herbas ir pakabintas Vytis.

Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų taip pat džiūgavo ir dainavo minios susirinkusių žmonių.

– Iki istorinės Kovo 11-osios dar buvo Sąjūdis. Kokie keliai Jus atvedė į Sąjūdį?

– Disidento pozicijose aš buvau visą laiką. Galima sakyti – nuo pat vaikystės.

Mano tėtis buvo laikomas dingusiu be žinios per karą, o iš tiesų jis buvo išvykęs į Ameriką. Mama su mumis, šešiais vaikais, buvo likusi Lietuvoje ir šią žinią labai slėpė. Bijojo, kad mūsų nerepresuotų. Nuo Sibiro išsigelbėjome, bet vaikystė buvo sunki, teko daug dirbti, patirti daug neteisybės.

Gyvenome šalia valsčiaus. Prisimenu, ateidavo stribai ir kiti tuometinės santvarkos aktyvistai, ir kiekvienąkart mama turėdavo jiems duoti valgyti. Turėjome ūkį, gyvenome neblogai, bet vis tiek mes, vaikai, žiūrėdami pro plyšius rydavome seilę ir laukdavome, kada galėsime suvalgyti likučius nuo nekviestų svečių stalo. Jau tada aš galvodavau, kodėl taip yra, klausdavau mamos, kodėl turime svetimus maitinti. Bet mama tuojau pat nutildydavo: „Žinai, kad tokie laikai. Tylėk!“

Ta neteisybė man vis gilėjo. Kai paaugau, dar aktyviau ėmiau viskuo domėtis. Pas mus gyveno mokytojas, kuris turėjo radijo imtuvą ir kai kada slapta pasiklausydavo „Amerikos balso“ laidos. Kai jo nebūdavo namuose, nutaikęs progą aš taip pat įsijungdavau draudžiamas žinias. Taip sužinojau daug informacijos apie nepriklausomą Lietuvą, nes mama apie tai mažai pasakodavo, bijodavo. Vėliau, kai jau dirbau, savo šeimą sukūriau, aš taip pat nepraleisdavau progos pasiklausyti „Amerikos balso“, Vatikano, „Laisvės“ radijo. Iki ašarų mane jaudindavo Vasario 16-oji, kada girdėdavau skambant Lietuvos himną.

Vyresnės kartos žmonės prisimena, jog sovietiniais laikais leisdavo dirbti, kiek nori, valdžią galėdavai girti be ribų. Bet jeigu siekei karjeros, negalėjai turėti jokių „uodegų“, o aš „uodegą“ turėjau. Kol niekas nežinojo, kad mano tėvas gyvena JAV, viskas buvo gerai. Bet kai kartą apie tai prasitariau, prasidėjo mano vargai.

Buvau agronomas, dirbau puikiai, ir mano kandidatūra buvo pasiūlyta į vyriausiojo Šakių rajono agronomo pareigas. Kaip tik Sovietų Sąjungai pradėjo vadovauti N. Chruščiovas, buvo juntamas politinis atšilimas, ir aš pagalvojau, kad atėjo laikas pasakyti apie tėvą.

Kai tik prisipažinau, baigėsi mano karjera, ir nuo to laiko tapau „liaudies priešu“, mane ėmė persekioti saugumas. Turėjau problemų ir dirbdamas Aukštadvario žemės ūkio technikume, ir vėliau – Šakių bei Vilkaviškio rajonų kolūkiuose, bandyta man sutrukdyti apsiginti disertaciją. Vėliau buvau verbuojamas bendradarbiauti su KGB, verčiamas teikti informaciją apie atvykstančius iš užsienio žmones, tačiau aš ryžtingai atsisakiau tai daryti. O maždaug nuo 1977 metų iki Sąjūdžio susikūrimo platinau „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kurią tuo metu spausdino Kybartuose.

– Jūs buvote tarp pirmųjų Sąjūdžio kūrėjų?

– Kai Vilkaviškyje kūrėsi Sąjūdis ir stadione vyko pirmasis mitingas, aš buvau išvykęs į Ameriką pas tėvus ir negalėjau dalyvauti. Grįžęs bandžiau prisijungti, bet įsivaizduokite – vienas iš Sąjūdžio organizatorių man pasakė, kad žmonių yra pakankamai ir aš jau nebereikalingas.

Keistai man tada nuskambėjo mintis, kad Sąjūdis gali nepriimti žmonių. Tada aš nusprendžiau prie Rumokų bandymų stoties, kurioje tuo metu dirbau, organizuoti Žemdirbių sąjūdį. Greitai radau bendraminčių, prisijungė Petras Sveikata, Jonas Zinkevičius, Juozas Ignotas, Bronius Šalčius, kiti ir pradėjome dirbti. Bet netikėtai sulaukėme kvietimo prisijungti prie rajono Sąjūdžio ir tada jau ėmėme veikti kartu.

Artėjo Aukščiausiosios Tarybos rinkimai 1990-aisiais metais. Sąjūdžio Taryba iškėlė du savo kandidatus: mane – Kybartų apygardoje ir Artūrą Simanavičių – Vilkaviškio apygardoje. Artūras tada pralaimėjo rašytojai Vidmantei Jasukaitytei, o aš 70 proc. balsų dauguma buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą.

Iki pat šaknų esu idėjinis, turiu savo įsitikinimus ir niekas manęs iš to kelio neišstums. Ir būdamas Vilkaviškio rajono savivaldybės meru, ir dirbdamas Aukščiausioje Taryboje elgiausi taip, kaip liepė mano sąžinė.

– Kaip vertinate 20-ies metų gyvenimą laisvoje Lietuvoje?

– Buvo įdomus ir permainingas laikotarpis. Lietuva daug pasiekė, tik mes nenorime to matyti. Esame pripratę visą laiką liūdėti, skųstis, išpūsti trūkumus, o gerų dalykų nematyti. Kaip išgražėjo, sustiprėjo kaimas, kokie puikūs Lietuvos keliai, o kiek mašinų žmonės turi! Ar tai rodo blogą gyvenimą? Pakankamai gerai gyvename. Sako, neturi žmonės pinigų. Bet kaip tada suprasti, kai per radiją vos ne kasdien išgirsti, kad iš kokios bobutės pavogė 50 tūkstančių litų, iš kitos – dar daugiau.

Kaip mes begyventume, juk svarbiausia, kad turime laisvę. Ir nereikia skųstis. Nejaugi tėvai nepapasakoja savo vaikams, kaip gyvenome už geležinės uždangos? Atskirti nuo viso pasaulio, negalėdami laisvai šnekėti, išvykti į kitas užsienio šalis – netgi į tokią demokratinę valstybę kaip Lenkija. O dabar pasirinkimas platus: blogai čia – važiuok į visą pasaulį.

Nors man sunku suprasti išvažiuojančiuosius. Pirmiems sunkumams pasitaikius, užuot gyvenę Lietuvoje ir padėję savo valstybei, gynę jos ir savo teises, žmonės pirmiausia pasinaudoja laisve ir sprunka į užsienį: „Lik sveika, Lietuvėle, tu man davei aukštąjį išsilavinimą, o aš važiuoju į Angliją mėžti tualetų.“ Gaila, bet iš Lietuvos išvažiuoja patys talentingiausi, veikliausi žmonės, kurie šiandien turėtų protestuoti prieš kvailus įstatymus, prieš nepateisinamą valdžios neveiklumą. Argi galima palikti Tėvynę nelaimėje?

Keista, kad lietuviai, kurie pirmieji Sovietų Sąjungoje iškovojo nepriklausomybę, pirmieji ją ir meta. Dalį kaltės dėl to turėtų prisiimti ir mokyklos, kuriose, manau, per silpnas patriotinis auklėjimas.

– Rajono žmonės Jūsų pasigenda. Pasitraukėte iš aktyvios politinės ir visuomeninės veiklos. Gal jau pasinėrėte į memuarų rašymą? O gal ruošiatės savivaldos rinkimams, vyksiantiems kitais metais, ir planuojate grįžti į mero postą?

– Memuarų dar nerašau, bet tikrai parašysiu. Į aukštus postus nesiveržiu. Aš savo jau padariau. Ką norėjau – pasiekiau, belieka tik viską užfiksuoti.

O savo politiką aš turiu ir varysiu ją iki grabo lentos, kam reikės – padėsiu, bet pats aktyvesnės politinės veiklos nesiimsiu. Buvo laikas, kada vilkaviškiečiai galėjo mane palaikyti ir galėjau dirbti. Šiandien Vilkaviškis būtų ne tokioje padėtyje, kokioje yra. Svarbiausia – būtų turėjęs geoterminius vandenis. Tai buvo ne blefas, o tikras dalykas. Tas projektas ir šiandien guli Briuselyje, o po to, kai įstojome į Europos Sąjungą, būtume gavę ir lėšų jam įgyvendinti. Vokiečiai šiaip sau juk nebūtų davę 80 tūkst. markių projektui parengti, bet jie tikėjo mūsų galimybėmis ir rėmė. Tačiau po mūsų atėjusi valdžia nieko nedarė ir projektą sužlugdė. Dabar Vilkaviškio laukia prasta ateitis.

Vis dėlto džiaugiuosi, kad man būnant meru pavyko padaryti daug gerų dalykų. Įsteigėme Gudkaimio senelių globos namus, puikią vietą parinkome naujosioms Vilkaviškio kapinėms, pastatėme dr. V. Kudirkos paminklą ir kt.

– Pasitraukęs iš aktyvios veiklos tikriausiai turite daug laisvo laiko. Ką veikiate?

– Dabar aš džiaugiuosi gyvenimu. Esu kaip katinas laisvas: kada noriu guluosi, kada noriu keliu. Žinoma, savo darbotvarkę turiu, toliau praktikuoju bėgiojimą ristele, nes jeigu apsileisčiau, būtų blogai.

Turiu kaime įsigijęs sodybą, kurioje vasarą vienas sau tvarkausi. Esu krapštukas, tai visada ten surandu sau darbo. Turiu apsitvėręs apie 30–40 arų žemės, tai vien gazonų priežiūra užima daug laiko. Pats pjaunu žolę, pats sodinu krūmus, medžius, gėles. Be to, esu įregistravęs ekologinį ūkį, kuriame auginu kviečius, žirnius ir kmynus. Šeimai užauginu ekologiškų vaisių ir daržovių. Dar įsitaisiau bičių, tvenkiniuose žvejoju. Tikrai turiu ką veikti, o svarbiausia – užsiimu tuo, kas man patinka.

– Ko palinkėtumėte rajono gyventojams Kovo 11-osios proga?

– Visiems linkiu būti didesniems patriotams. Ekonominė krizė – tai ne didžiulė katastrofa. Išgyvensime, tik nereikia nusiminti. Lietuva nežlugo ir nežlugs. Tik nepalikime savo Tėvynės, ginkime ją ir savo teises joje.

Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga linkėčiau kiekvienam lietuviui ranką prie širdies pridėti ir pagalvoti, kokią aš klaidą padariau, kad šitokia netvarka įsiviešpatavo Lietuvoje. Kiekvienas turime prisiimti po dalelę atsakomybės ir kaltės, kad taip atsitiko.

O Lietuva buvo, yra ir bus. Krizė, nors ir pasaulinė, jos tikrai nesunaikins.

Tik valdžia tokiu periodu turi daugiau dirbti – to iš jos ir reikalaukime.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas