Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-08-24 19:03

---

Simona ir Laura šeria gandrą pražiodindamos jo snapą.

Autorės nuotr.

Visokių darbų tenka dirbti kaimo vaikams. Neįprastą užsiėmimą dabar turi Gražupiuose gyvenančių Murauskų jaunesnieji – Simona, Laura ir net pagrandukas Mykolas. Jiems reikia prigaudyti varlyčių, prižvejoti žuvyčių. Mat senoje tėvų sodyboje priglaustas sužalotas gandras nors ir nevaikšto, bet apetitu nesiskundžia.

Vaikų mama Regina Murauskienė vieną rytą netoli namų pamatė žolėse gulintį gandrą. Jis nė nebandė skristi, tik truputį plakė sparnais. Čia pat buvo elektros stulpas, laidai – klastingi spąstai gandrui. Jis tikriausiai atsitrenkė skrisdamas, bet smūgis nebuvo mirtinas. Tik paukštis nuo žemės jau nekilo. Buvo aišku, kad savimi jis nepasirūpins.

Zenius Murauskas skambino į Šakių rajone esančią Gyvūnų kliniką ir klausė, kuo šerti gandrą, kuris iš pradžių nekreipė dėmesio į jokį maistą. Veterinarijos gydytojas perspėjo, jog bus nelengva – gandrus ne taip paprasta kuo nors suvilioti. Bet mergaitės raudonsnapį, raudonkojį (vadinasi, seną gandrą) pergudravo išžiodinusios snapą. Taip jos dabar ir šeria nevaikščiojantį, o tik gulintį paukštį – įmeta į pražiodintą snapą varlę, baloje sužvejotą žuvytę. Gandras tik gurkt – ir... duokit daugiau.

Varlės po pievas dar šokinėja, ir žuvų dar pavyksta sumeškerioti. O ką teks daryti, kai baigsis vasara? Laura ir Simona dėl to nesijaudina, nes gandras jau pamėgo dešreles, blynus, batoną. O štai duona jam nelabai patinka.

Gandras, kuris šiek tiek pastovi tik prilaikomas, gulėdamas kartais bando išskleisti sparnus, bet... skraidyti turbūt jau negalės. „Kiek jam bus lemta gyventi, tegul būna mūsų namuose – vaikai pamaitina, prižiūri“, – sakė R.Murauskienė.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---