Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-08-24 19:00

---

Airis savo repertuarą patikėjo profesionaliems kūrėjams ir viliasi, kad greitai klausytojus galės pakviesti į savo pirmosios kompaktinės plokštelės pristatymą.

Autorės nuotr.

Per paskutinį koncertą, vykusį Vilkaviškio miesto stadione, vietoje žadėto Andriaus Bravo publika išvydo jauną vaikinuką, pasivadinusį Airio sceniniu vardu. Renginio vedėjas susirinkusiems pranešė, kad į programą įtrauktas dainininkas neatvyks, o vietoje jo dainuos vaikinas iš... Naujamiesčio kvartalo.

Kadangi jau buvo dešimta valanda vakaro ir vilkaviškiečiai jau buvo pačiame linksmybių įkarštyje, tai emocijas išliejo savaip – kažkas bandė švilpti, kažkas plojo. Į sceną išėjęs vilkaviškietis Airidas Karpavičius iškart ėmėsi iniciatyvos. Aštuoniolikmetis savo paprastomis, tokiai šventei tinkančiomis dainomis „užvedė“ publiką, linksmai bendravo su žiūrovais ir nulipo nuo scenos lydimas plojimų.

Su galbūt kylančia dar viena lietuviškos estrados žvaigžde dėl interviu susitarti nebuvo sunku. Paprastai bendraujantis jaunuolis iškart sutiko papasakoti apie save.

– Kaip jauteisi Vilkaviškio scenoje?

– Kai atvažiavau į stadioną, labai jaudinausi. Net kinkos drebėjo. Visi laukė Andriaus Bravo, o čia iš automobilio pirmiausiai išlipo mano draugas su mergina, paskui – aš. Kažkaip keistai žiūrėjo. Bet, kai pradėjau dainuoti, visi palaikė. Man pasirodė, kad publikai patikau. Nuostabūs žmonės. Jaudulys praėjo savaime. Jaučiausi lyg kokį dešimtmetį būčiau tai daręs. Kai nulipau nuo scenos, vilkaviškiečiai prašė autografo. Malonu buvo pasirašyti tame pačiame lape, kur jau paliko savo parašus „Bavarijos“ dainininkai, kiti atlikėjai.

– Ar tai buvo pirmas kartas, kai teko dainuoti tokiai didelei publikai?

– Antras. Pirmasis kartas buvo per Valstybės dieną J.Basanavičiaus aikštėje, Vilkaviškyje. Tada buvo atvažiavusi grupė „16 Hz“, Žilvinas Žvagulis su Irena Starošaite. Visai gerai jaučiausi. Dainavau savo dainą „Geri draugai“.

– Iš kur tiek drąsos? Ar anksčiau esi kur nors dainavęs?

– Vilkaviškiečiai mane žino kaip vestuvių dainininką. Yra tekę groti Kelmėje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Dainuoju jau seniai – dar neišmokęs kalbėti jau mokėjau dainuoti. Bet taip daro visi maži vaikai. O aš taip ir neišaugau.

Pirmose vestuvėse su broliu ir tėčiu grojau būdamas gal trylikos metų. Dabar jau dveji metai, kai muzikuoju vienas. Vestuvėse groju sintezatoriumi, akordeonu. Pastaruoju instrumentu Muzikos mokykloje mokė groti puikus mokytojas A.Bendoraitis. Namuose brazginu gitarą, pasigroju pianinu.

– Kaip atsitiko, kad iš pobūvių salės užkopei ant scenos?

– Laimingas atsitiktinumas. Gal prieš metus buvau pakviestas groti viename renginyje su „Baliumi“ ir „16 Hz“. Pradėjau bendrauti su pastaraisiais. Iš pradžių klausiau dėl savo sesers sūnaus Tautvydo, kuris dainuoja „Abėcėlėje“. Norėjau sužinoti, kokių perspektyvų turi vaikas. Paskui sugalvojau pakalbėti ir dėl savęs. Nors dainas kuriu ir pats, sutarėme, kad reikėtų profesionalų pagalbos.

Žodžius pirmajai dainai „Geri draugai“ kūrė visų paskutiniųjų lietuviškų šlagerių autorė Nejolė Laukavičienė, kurios kūryba naudojasi ir Rytis Cicinas. Muziką parašė grupės „16 Hz“ narys Petras. Dainos laukiau apie pusę metų.

Dabar esu įrašęs ir antrąją dainą „Vasaros mergaitė“. Jai muziką sukūrė džiazo muzikantas ir kompozitorius Kęstutis Lušas. Važiuosiu pasiimti ir trečiosios. Kaip ir kitas, ją įrašysim „Grand“ kino studijoje. Jei gerai seksis, tai iki Naujųjų metų išleisiu kompaktinę plokštelę. Būčiau laimingas, jei atsirastų rėmėjų.

– Tavęs pasiklausiusieji sako, kad esi Ryčio Cicino pamaina. Kaip reaguoji į tai?

– Būtent taip ir sako visi, kas paklauso mano dainos „Vasaros mergaitė“. Kai uždedu plokštelę važiuojant mašinoje, nežinantys klausia, ar tai nauja R.Cicino daina. Sako, kad gera ir neabejotinai bus populiari. Labai nustemba, kai pasakau, kad ji mano. Manęs toks sugretinimas neglumina. Labai norėčiau būti toks populiarus, kaip estrados princas. Tik gal sceninis įvaizdis mano bus kitoks. Niekada nežadu plevėsuoti po sceną su blizgančiais apsiaustais. Mano stilius kitas. Tiesiog jaunatviškas. Nerūpestingas. Nevilkiu ant scenos nei treningo, nei kostiumo. Mėgstu jaustis laisvai.

– Kaip atsitiko, kad turėdamas polinkį į muziką mokaisi barmeno amato Profesinio rengimo centre?

– Galiu pasakyti, kad Vilkaviškio skyriuje tikrai smagu, dirba labai geri mokytojai. Čia ir vidurinį išsilavinimą įgyji, ir specialybę. Man čia liko tik pusmetis. Baigęs vešiu dokumentus į aukštesniąsias mokyklas, kurios susiję su muzikos žinių gilinimu. Nors žinau, kur norėčiau studijuoti, bet bus gerai, kur priims.

O PRC mane jau žino visi. Neatsisakau dalyvauti nė viename renginyje. Labai draugiškai sugyvename su dėstytojais, mokiniais.

– Ar manai, kad savame kieme pranašu nebūsi ir prasimušęs spruksi iš Vilkaviškio?

– Net negalvoju apie tai. Manau, kad aš būsiu tas, kuris pasieks kažko ir tam „savo kieme“. Man vilkaviškiečiai labai patinka. Linksmi, draugiški žmonės. Nors palyginti dar neturiu su kuo, bet manau, kad čia – pati geriausia publika, ir gimtajame mieste tikrai turėsiu klausytojų.

Kiek žinau Lietuvoje dainininkų, ne visi skuba sprukti iš savo gimtojo miesto. Dar pabūsiu ir aš. Kol kas galvoju, kaip parengti gerų naujų dainų ir įrašyti plokštelę. Dabar tai – mano pagrindinis tikslas, kuris nepigiai kainuoja.



Goda PAUKŠTYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---