„Santaka“ / Vasario 16-osios signatarai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-02-12 08:51

Dalinkitės:  


Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas (1891–1969).

Vasario 16-osios signatarai

Vienas iš šešeto mūsų kraštiečių



Tautos patriotų dėka

„Vasario 16-oji – pati didžiausia mūsų tautos šventė“, – kalbėdamas per „Amerikos balsą“ 1950 metais sakė dr. K. Grinius, buvęs Respublikos Prezidentas. Tik aštuonerių metų trūksta iki šimtojo Nepriklausomybės jubiliejaus. Ar daug žinome apie tuos pasiaukojusius žmones, kurie metė iššūkį nedoriems kaimynams: „Mes norime atkurti savo valstybę, būti nepriklausomi!“ „Kokia čia dar „geografinė naujiena?“ – nuskambėjo iš Rytų nustebimas. „Atkuriame Žečpospolitą. Lietuvos nebėr ir nebus!..“ – aidėjo iš pietų.

Vis dėlto ji atsirado, atgimė tautos patriotų, o ypač – kilusių iš mūsų Sūduvos, dėka. Jų buvo šešetas iš dvidešimties. Teritoriniu santykiu būtume gavę du signatarus. Užtenka paminėti „Aušros“ patriarchą iš Ožkabalių dr. Joną Basanavičių, atstojantį dešimtį, Praną Dovydaitį, Saliamoną Banaitį, Justiną Staugaitį, Joną Vailokaitį ir ypač – Petrą Klimą, apie kurį ir noriu plačiau parašyti.



Svarūs darbai

Petras Klimas – vienas iš 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų. Po Jono Basanavičiaus – tai ryškiausia asmenybė, daugiausia pasidarbavusi pirmajam Tautos ir Valstybės atgimimui, jos įtvirtinimui tarp kitų Europos šalių.

Trumpas jo dosjė: Lietuvių mokslo draugijos narys, Lietuvių konferencijos Vilniuje org. komiteto sekretorius, faktiškai pirmasis „Lietuvos aido“ redaktorius, Lietuvos Tarybos sekretorius, vienas iš Lietuvos laikinosios Konstitucijos autorių, Užsienio reikalų ministerijos ministras, Lietuvos delegacijos Taikos konferencijos sekretorius Paryžiuje, derybų su Sovietų Rusija delegacijos sekretorius, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Liuksemburge (1923–1940), istorijos mokslo darbų, vadovėlių autorius ir publicistas. Jo tyrinėjimų pagrindu nustatytos mūsų valstybės sienos. P. Klimo aktyvią veiklą patvirtina tai, kad jam teko būti caro, vokiečių, sovietų kalėjimų kaliniu, pagaliau – tremtiniu. Manau, tai – pakankamai svarbus jo darbų Lietuvai sąrašas.



Veiklos pradžia – gimnazijoje

Skaitau P. Klimo knygą „Iš mano atsiminimų“, išleistą 1979 m. JAV, ir žaviuosi šio ištvermingo, atkaklaus žmogaus erudicija, darbštumu, jo tauria asmenybe. Šiuose atsiminimuose lyg ryškiausiame kino filme atsiveria prieškarių Lietuvos kovų ir žmonių gyvenimo vaizdai, paryškinti taikliu humoru, išraiškinga fraze, gilia mintimi, gražia kalba. Remdamasis šiuo veikalu, pagyvinsiu sausą straipsnio įžangą jo paties žodžiais: „... aš tegaliu pasakyti, kad šviesą išvydau 1891 m. vasario 23 d., arba, tiksliau sakant, prasidėjau 9 mėnesiais anksčiau... Tai buvo dar senovinėje dūminėje pirkioje Kušliškių kaime, netoli Kalvarijos, <...> tėvo ūkis buvo stambiausias. Su didelėmis balomis, durpynais, nedirbamais smiltynais jis turėjo apie 300 margų – 150 ha. Tėvas buvo jau Seinų klierikas, bet, broliui iškritus iš medžio ir žuvus, grįžo ūkininkauti. Buvau trečias vaikas šeimoje. Mokiausi Liudvinave ir Kalvarijoje. Tėvas duodavo lazdą nuo šunų gintis ir pamokė, kad Brisiui puolant ją nemataškuočiau, o mesčiau ir atsisėsčiau. Puolikas leisdavosi paskui lazdą, o atsisukęs ir pamatęs beginklį vaikiūkštį susigėsdavo ir uodegą pabrukęs nudūlindavo savo keliais.“

Vėliau Petras mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Motina jį jau matė kunigu, bet pasakęs, kad mokydamasis gimnazijoje toliau gali tapti net vyskupu, atsigynė nuo Seinų „kalėjimo“, tačiau ne nuo žandaro Kislinskio skaudaus „įkandimo“.

Tik daktaro K. Griniaus, kurį tas pats Kislinskis „ėdė“, patarimas kreiptis į advokatą Andrių Bulotą išgelbėjo visą grupę gimnazistų nuo kalėjimo, tremties. Mat „Vabalėlis“ (toks buvo P. Klimo slapyvardis) 1908 m. su kitais keturiais draugais išleido pirmąjį Marijampolėje slaptą keturių puslapių laikraštį. Hektografą (daugintuvą) pasiskolino iš J. Vailokaičio – būsimo signataro, „Žagrės“ kooperatyvo buhalterio. Išėjo 14 „Mokinių draugo“ numerių. Kislinskis suuodė priešvalstybinę „karamolą“ ir visus areštavo. Ligi teismo pašalino iš gimnazijos.

„Visus metus laukę teismo <...> kaip sušlapę viščiukai, atsidūrėme teismo salėje pasodinti už grotų su dviem sargybiniais iš šonų. „<...> lenkitės, visi esate išteisinti“, – A. Bulota pasakė po ilgo keliolikos valandų grėsmingo teismo. Tai tik vienas iš daugelio šio garsaus advokato, specialiai atvykusio iš Petrapilio gelbėti jaunimo, laimėjimų tautiečių labui.

O 1941 m. jam „atsidėkodami“ mūsų tautiečiai marijampoliniai įdavė naciams septyniasdešimtmetį advokatą. Jį, kaip ir V. Kudirkos bei kitų paminklų autorių V. Grybą, įskųstą bukagalvių, naciai be teismo sušaudė.



Kalėjo Vilkaviškyje

Mokslo kelias P. Klimą atvedė į Maskvą tik su 100 rublių kišenėje. Jis studijavo teisę, daug skaitė, domėjosi fizika, filosofija, rašė į spaudą, mokėsi kalbų. Sėkmingai baigęs mokslus prieš pat karą jaunas juristas grįžo į Lietuvą. Nerūkė, negėrė, visą laiką skyrė tobulinimuisi. Perskaitė visą Hegelį, Kantą...

„Pagaliau atėjo paskutinė caro naktis Lietuvoje, ji buvo klaiki, klaikesnė už visą šimtmetį. <...> rusų kariuomenė – be lemties, be vairo, geraširdė savyje, neaprėpiamų turtų elgeta apleido Gedimino pilį“, – rašo jis 1915 metų rudenį, vokiečiams puolant Vilnių.

Dar ryškiau P. Klimas parodė naujųjų okupantų veidą, kai gavo iš Lietuvių komiteto užduotį keliauti per Sūduvą ir įvertinti karo padarinius šiame krašte. „Netoli Šeštokų stebėjau, kaip vienaarklis artojas lėtai varė arklį, o jo įkandin, bemaž mindamas kulnis, sekė kareivis su bizūnu. Vokiška tvarka – bizūnas. Turbūt šiais sumetimais buvo skaičiuojami medžiai giriose, žuvys ežeruose, šunys būdose, <...> kontrolė slankiojo po kaimus...“

Keliaudamas pėsčiomis ir vežėčiose jis patyrė įvairiausių nutikimų. Antai vokiečiai jo tėviškėje, pafrontėje, paliko kelis maišus tamsių miltų. Teko aiškinti moterėlėms, ką daryti su tais miltais, iš kurių joms nesisekė nei kukulių išvirti, nei blynų iškepti, nes tai buvo kakava...

Parvykęs į tėviškę P. Klimas vokiečių žandarų buvo areštuotas kaip kurstantis žmones prieš vokiečius. Atsidūręs Vilkaviškio kalėjime tarp valkatų, jis parašė skundą armijos vadui Hindenburgui. Kalėjimo viršininkas, paėmęs raštą, pasakė: „Jawohl, tu rašai geriau už vokietį.“ Po mėnesio P. Klimas buvo paleistas.

Įdomi detalė. Kai P. Klimas grįžo iš Paryžiaus kaip žinomas diplomatas ir apsilankė Marijampolės bažnyčioje, staiga iš dvieilės elgetų virtinės pakilo vienas ir prišokęs apkabino jį – skrybėlėtą poną. „Ar nepažįsti manęs, Petrai? – paklausė. – Juk tu Vilkaviškio kalėjime mus mokei skaityti.“

Atsiminimuose P. Klimas rašo ir apie Geisteriškių kaimo sukilimą prieš vokiečių okupantus 1916 m., kai buvo sudeginti namai, iššaudytas jaunimas.



Diplomatiniai sugebėjimai

Grįžęs iš Sūduvos krašto apeigos į Vilnių P. Klimas vėl įsitraukė į aktyvią veiklą prieš lenkų mėginimus pasisavinti sostinę, prieš vokiečių siautėjimą. Tai buvo laikotarpis, kai beužgimstantį kūdikį – Lietuvos valstybę – lyg prikaltojo Prometėjo kepenis jau draskė trys grobuoniški ereliai: dvigalvis Rusijos, virtęs kūju ir kruvinu pjautuvu, lenkiškasis ir kaizerinis vokiškas. Čia išryškėjo P. Klimo diplomatiniai sugebėjimai, manevruojant „ant skustuvo ašmenų“ tarp tų plėšrūnų ir siekiant, kad būtų paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, o po to jau ginti iškovojimus atkakliose diplomatinėse batalijose užsienyje.

Sunku įvertinti visus jo nuopelnus. Ne veltui B. Klimas Antrojo pasaulinio karo metu perėjo net 19 vokiečių kalėjimų, tikintis, kad tampomas kalinys ims ir kur nors numirs. Po to sovietai jį dar ištrėmė į Sibirą. Per daug protingi žmonės šitiems bukagalviams buvo baisi rakštis, kaip ir signataras P. Dovydaitis, sušaudytas Sverdlovsko kalėjime.



Rašė vadovėlius

Tą laikotarpį prieš Nepriklausomybės akto pasirašymą ir po jo daug kam sunku įsivaizduoti: visur siautė plėšikai, daugiausia paleisti belaisviai, puolė bolševikai, prasidėjo lenkų „želigovskiada“, badmiriavo gyventojai... Tokia tų metų įvykių liudininko ir dalyvio nupiešta tikrovė atgyja minimuose P. Klimo atsiminimuose: „Antroji 1918 metų pusė buvo mums visais atžvilgiais jėgų ir nervų pjūtis. Iš visų pusių įsikibo nelyginant gyvatės – mūsų laisvės priešininkai. Naujoviški Rytų ir senoviški Varšuvos imperialistai rausėsi po mumis kaip kurmiai ir smelkėsi demoralizuoti mūsų atsparumo vienybę.“ Bet vyriausybė kūrėsi ir dirbo. Dirbo ir nugalėjo. Lietuva stojosi ant kojų.

Greta visų organizacinių darbų P. Klimas rašė vadovėlius, rengė juos spaudai. „Prieš išvažiuojant į užsienius jau buvo išspausdinti ar spausdinami 58 vadovėliai“, – rašo jis ir išvardija didelę jų dalį. Lietuviškos mokyklos vadovėlių labai laukė. Tačiau nuo tų darbų jį atitraukė kiti, svarbesni, reikalai – Lietuvos diplomatijos tarnyba užsienyje.

Ten jam teko grumtis su patyrusiais diplomatijos „vilkais“, ypač – prancūzų, lenkų, bet mūsų tautos atstovas pasirodė kaip gerai „pakaustytas“ juristas, diplomatas, sugebąs įžvelgti šios ypatingos veiklos subtilybes, gerai mokąs užsienio kalbas, todėl išsikovojo deramą autoritetą ir pagarbą. Mūsų diplomatijos istorijoje P. Klimas įrašytas aukso raidėmis. O išaugino šį žmogų Sūduvos žemė, lietuviškas kaimas, lietuviška šeima.

P. Klimo knygą „Iš mano atsiminimų“ verta paskaityti kiekvienam, ypač – dabartiniu sunkmečiu. Tuomet suprasime Vasario 16-osios signatarų įveiktą nepalyginamą su dabartine krizę, kai buvo sprendžiamas klausimas: „Būti ar nebūti Lietuvos valstybei?“ Knyga išleista ir Vilniuje 1990 metais.



Vytautas GRINIUS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas