„Santaka“ / Ožkos tarp senovės civilizacijų likučių

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-02-10 08:08

Dalinkitės:  


Projekto dalyviai – Alvito pagrindinės mokyklos mokytojai Birutė Šeimienė, Rolandas Bulkauskas ir Ingrida Sabeckienė – susipažino su miesto ir kaimo gyvenimu Turkijoje.

Ožkos tarp senovės civilizacijų likučių

Dar gyvename įspūdžiais, patirtais Turkijoje, o jau ruošiame lagaminus kitai kelionei į mažai pažįstamą Velsą.

2009–2011 metais Alvito pagrindinė mokykla, dalyvaudama „Comenius“ daugiašalės partnerystės projekte ir gavusi Švietimo mainų paramos fondo finansinę paramą, galės išleisti pasižvalgyti po pasaulį 24 mokyklos bendruomenės narius. Projekto koordinatorius važiuos į visas 5 keliones, o kiti žmonės – keisis.

Į pirmą kelionę išvyko trys mūsų mokyklos mokytojai. Ši išvyka šiek tiek skyrėsi nuo įprastinių poilsinių kelionių, į kurias taip mėgsta vykti lietuviai, nes mes turėjome galimybę iš arčiau susipažinti su Turkijos miesto ir kaimo žmonių gyvenimu, pajusti to gyvenimo unikalumą.

Viešėdami šioje šalyje pirmiausiai aplankėme Elciko pradinę mokyklą, esančią aukštai kalnuose. Norint ją pasiekti, reikia įveikti 40 km vingiuotų, siaurų, žvelgiančių į skardžius kelių. Iš aplinkinių vietovių mokiniai čia kas rytą suvežami mokykliniais autobusais. Visi mokiniai dėvėjo 3 rūšių (priklausomai nuo amžiaus) mokyklines uniformas. Iš visos širdies savo šalies himną giedantys vaikai, nuoširdūs mokytojai ir iš kaimo atėję tėvai žvelgė į mus – penkių šalių atstovus – su didele meile ir susižavėjimu. Tai buvo pirmas Europos Sąjungos remiamas projektas didžiulėje kalnuotoje Dalamano miesto ir apylinkių teritorijoje, todėl angliškai kalbantys svečiai iš 5 šalių jiems buvo didelis įvykis. Savo programoje mokyklos mokiniai vaidino turkiškas vestuves, dėvėjo tautinius rūbus ir šoko tautinius šokius. Svečiams taip pat teko šiek tiek pasilinksminti.

Po to turtingiausias kaimo žmogus – kaimo vyresnysis pakvietė pavalgyti pietų. Vietinės moterys kieme ant laužo kepė turkišką duoną, o vyrai vaišino pačių pagamintais skaniais patiekalais. Visur jautėsi bendruomeniškumas ir tarpusavio sutarimas.

Susitikome su Dalamano miesto meru, švietimo ministru ir to regiono vadovu. Buvo keista, kai, vaikščiojant valdžios pastato koridoriais, tarpduriuose mus pasitikdavo stovintys kostiumuoti ir pasitempę įstaigos vyrai. Tačiau matėme nemažai ir ten dirbančių moterų. Visur buvome vaišinami arbata, sultimis ir saldumynais, apdovanojami dovanomis.

Lankėmės ir šio miesto Atatiurko mokykloje, kuri už savo pasiekimus yra gavusi baltą vėliavą. Mokykla – šviesi ir jauki, koridoriuose moksleiviai žaidė tenisą. Jie dėvėjo uniformas ir atrodė labai smalsūs. Niekur didelėje mokykloje neteko matyti nuobodžiaujančių, besistumdančių ar be kvapo bėgiojančių mokinių. Jie noriai bendravo su mumis, keitėsi elektroniniais adresais, prašė prisiminimui palikti autografus ant jų rankų. Ant sienų kabėjo mokinių ir mokytojų dailės darbeliai, istorijai nusipelniusių žmonių portretai, daug Turkijos vėliavų. Labai jau krito į akis ypatingas dėmesys, skiriamas buvusiam jų tautos vadui Atatiurkui, kurio nuotraukos kabėjo kiekvienoje klasėje. Iš tikrųjų jo vardas ir pavardė yra Mustafas Kemalis. Atatiurko pavardė jam buvo suteikta po 1934 m. ir ji reiškia „turkų tėvas”. Atatiurkui rodoma pagarba tokia didelė, kad net eidami nuo scenos mokiniai nedrįsdavo atsukti nugaros šalia kabančiam jo portretui.

Turkijos žiema mums priminė vasarą. Išbandėme Caplicalario terminius purvo baseinus, galėjome pavaikščioti po tas paplūdimio vietas, kurios skirtos tik vėžliams ir jų dedamiems kiaušiniams. Pamirkėme kojas ir viename iš sūriausiųjų (33,7 proc.) vandens telkinių – Negyvojoje jūroje. Keletą valandų plaukėme Dalyano upe ir grožėjomės kalnų akmenyse iškaltomis skulptūromis bei architektūros šedevrais.

Kalnų apsuptyje gėrėjomės net 5 tūkst. metų senumo ir vėlesnių amžių statiniais, sėdėjome didžiuliame iš akmens pastatytame amfiteatre. Visa tai – Likijos karalystės ir Romos imperijos laikų pasididžiavimas. Mums lankantis ten vyko restauravimo darbai, o šalia ganėsi ožkos ir nepažįstama moteris tyliai rinko žoleles sriubai.

Apsilankėme ir vieno miestelio mečetėje. Prieš įeidami į ją nusiplovėme rankas ir nusiavėme batus, nes mečetės visuomet yra ištiestos kilimais. Tai nebuvo pamaldų laikas, todėl pavartėme Koraną, užlipome į antrą aukštą, kuris skirtas moterims, žvalgėmės į tą mečetės vietą, kur kas penktadienį šeimos yra mokomos gyventi taip, kad patiktų Alachui ir nesipyktų tarpusavyje.

Visą laiką valgėme restoranuose. Teko valgyti ir miesto centre esančiame kalėjimo restorane, kuriam produktus užaugina kaliniai. Kiekvieno restorano centre yra įruoštas malkomis kūrenamas židinys, skamba gyva muzika, kuri yra tokia liūdna ir skausmo pilna, kad net širdį veria. Dainose atsispindi tautos praeitis ir jos istorija, žmonių išgyvenimai. Net pats švietimo ministras sėdėdamas už stalo paėmė mikrofoną ir sudainavo vieną iš tokių pat liūdnų, tik jam vienam kažką primenančių dainų. Visos jų dainos atliekamos tik turkiškai – jokio pataikavimo užsieniečiams.

Apsilankėme 43 tūkst. ha valstybiniame ūkyje, kur auginami galvijai, javai, vaisiai bei daržovės. 22 to ūkio darbuotojai nusprendžia, ką reikės auginti kiekvienais metais. Nors Turkija ketina stoti į Europos Sąjungą, bet jokių produktų iš jos nepageidauja vežtis, nes turi visko pakankamai ir gali dar kitus aprūpinti. Be to, kai kuriems produktams (pvz., pienui) turkai kelia aukštesnius reikalavimus nei Europos Sąjunga.

Malonūs kelionės prisiminimai lydi iki šios dienos, o užmegzti draugiški santykiai tęsiasi ir tvirtėja. Įgytos žinios ir įspūdžiai negali prilygti jokiai perskaitytai knygai ar pamatytam filmui, nes tai yra taip tikra ir nepakartojama.



Birutė ŠEIMIENĖ

Projekto koordinatorė






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas