„Santaka“ / Iš jaunųjų filologų konkurso nugalėtojų kūrybos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-02-08 07:50

Dalinkitės:  


Iš jaunųjų filologų konkurso nugalėtojų kūrybos

Tulpės



Prieš penkiolika metų tai buvo darželio siena. Dabar, kai jis uždarytas, čia susirenkama parūkyti. Ištraukiu cigaretę, užsidegu, įtraukiu jos svaiginantį dūmą. Išpučiu visus problemų debesis iš savęs ir numoju ranka į juos bent dešimčiai minučių.

Stoviu priešais aklinai užmūrytą pastatą, be mažiausio lango ar plyšio į jį patekti. Raudonos plytos vietom sutrūkusios, išbirusios. Balta kreida nupiešti kryžiukai-nuliukai ją menkai pagyvina. Iki penkerių tai buvo mano pačios darželis. Puikiai prisimenu savo auklytę ir geltonas geltonas tulpes. Mėgdavau suptis mediniu arkliuku ir žaisti smėlio dėžėje. Mane kiaurai merkė krintantys lietaus perlai su prisiminimais. Sutryniau cigaretę koja ir nupėdinau atgal į mokyklą. Buvo likusi paskutinė pamoka. Nuo mano plaukų ant juodo rašalo raidžių krito lašai. Neįstengiau susikaupti. Kūną išlaisvino skambutis. Net nepastebėjau, kaip viena perskriejau durų slenkstį.

Štai aš jau namie. Mama dėbteli į mane.

– Neradau skėčio.

Persirengiu drabužius ir pasižiūriu į veidrodį. Mama pasirodė tarpduryje kaip šmėkla su lėkšte rankoje.

– Gerai, einu valgyti. Į virtuvę.

Dabar truputį visuomet prisibijau ten eiti, nes virtuvė man jau kuris laikas atrodo tokia didelė, tyli, nors viskas stovi savo senose vietose. Ir spintelė, ir druskinė, ir laikrodis. Tik kėdžių viena per daug. Gurkšteliu arbatos, užmerkiu akis ir matau vaizdus, lyg viskas prasidėtų iš naujo... Jaučiu, prisimenu...

...Mokykla ir darželis susikabinę už rankų laukia manęs ir Juliaus. Mano brolio. Laikau jo gležną rankelę savam delne. Nešame gėles mokytojams, iki skausmo gerai pažįstamas, kurių kvapą visada atskirčiau iš viso glėbio kitų. Tai tulpės, jų spindulingos galvos kinkuoja vėjyje lyg saulės. Turėjome jų daug. Julius ir aš. Abu jas auginome, laistėme, kasdien bėgdavome į jas pasižiūrėti. Jos buvo paprastos, pačios paprasčiausios tulpės, tačiau... Abu suvokėme – kažkuo kerėjo. Kaip buvo šilta ir gera tądien, kai jas nešėmės rankose. Nepaprasta.

Sėdėjau virtuvėje pritvinkusi it debesis audringų emocijų ir klausiausi muzikos per savo ausinuką, kaip visada. Subraškėjo krepšys, skambtelėjo ant spintelės beriamos monetos. Pirkinių sąrašą mama paliko tiesiai priešais lėkštę. Ji ir vėl įrašė bananus, kuriuos mūsų mažoje šeimoje mėgo tik brolis. Teks juos išbraukti. Juliaus nebėra. Ne taip ir blogai eiti į parduotuvę, oras pasitaisė.

Grįždama iš jos vėl užsukau į darželio kiemelį. Saulė akino kaip deimantas savo goduliu. Dangus dėvėjo Vaivos juostą. Atsiguliau ant švelnios žolės ir kramsnojau smilgą. Prisiminimai tvyrojo aplink mane kaip tvankus karštis. Su kiekvienu įkvėpimu jie rikiavosi aplink mane kaip nepermaldaujama kavalerija. Viskas atrodė taip tikra, tikriau nei tada, kai visa tai iš tikrųjų įvyko. Nepermaldaujamas skaidrių montažas.

Viena skaidrė. Brolis turėjo atsisveikinti su darželiu. Buvau šalia jo, stovėjau tyli ir nebyli, o brolis paišė kryžiuką centre, nuliuką kairėje. Jis taip ir nebaigė žaisti. Nebeliko kam lankyti darželio.

Kita skaidrė. Jis krito staiga, ant šlapio slidaus asfalto. Mačiau, kaip mažas jo kūnas persivertė ore kaip paukštis ir nėrė žemyn. Turėjau pulti prie jo, turėjau nieko negalvoti, nemąstyti ir pulti stačiai ant gatvės, šalia jo, tik... Kažkodėl netikėjau, kad tai rimta, kad reikia skubėti, kad jo neteksiu čia pat, per akimirksnį, per vienintelę akimirką, kaip ir tą, kada pastūmėjau ranka jį į gatvę, niuktelėjau alkūne ir pasiunčiau jį į mirtį. Milijonai sekundžių skausmo ir kaltės mane pervėrė tądien ir tebevarsto dabar, įtraukus cigaretės dūmo.

Toliau mačiau laidotuves, į kurias tėvas atvyko lyg būtų visiškai svetimas. Susitikti paskutinį kartą. Būtų buvę teisinga, jei jis išvis nebūtų jo daugiau matęs.

Jis net nesistengė atrodyti liūdnas ar susigraudinęs, o galėjo savo paskutiniąją pareigą atlikti žmogiškai.

Slėpiausi šešėliuose atokiai nuo akių, atrodė, kiaurai smaigstančių mane žvilgsniais it adatomis.

Laidotuvės buvo kuklios, tačiau svaiginančios nuo baltų lelijų gausos. Aš brolį pažinojau geriau nei bet kas kitas. Visad būdavau šalia, matydavau, kada jam liūdna, kada nesiseka apsirengti drabužius.

Atrodė, visas pasaulis sukasi aplink mane – kaip tulpės žiedas linksta saulės link. Aš buvau ašis, atskaitos taškas. Brolio visi gailėjo, o man norėjosi nusiplėšti savo rankos odą, raumenis, išdraskyti visus nervus ir sausgysles iki pat kaulo. Toji ranka, pastūmėjusi žmogų į mirtį, buvo lyg gangrenuojanti žaizda. Ir dabar negaliu pakęsti, kai šukuojantis ja tenka liesti plaukus, prausiantis – veidą, sveikinantis su kitais – kitus...

Kartais žmonės lyginami su gyvūnais, medžiais ar net įvairiais buitiniais daiktais. Nežinojau, su kuo palyginti save. Iškrausčiau pirkinius ant stalo. Vis dėlto nupirkau bananų.

Pasirodo, ne taip lengva kažko atsisakyti, kažką išbraukti, pamiršti. Iš tikrųjų žmonės tokie trapūs ir gležni kaip tulpės.

Geltonos tulpės, brangios kaip auksas.



Žaneta STANKEVIČIŪTĖ

Pilviškių „Santakos“ gimnazijos 2 klasės mokinė






Giedrė GRIGALEVIČIŪTĖ

„Aušros“ gimnazijos 1 klasės mokinė



Visada tikėk saule



Visada tikėk saule.

Juk ji dar niekada tavęs neapgavo.

Tai kodėl kiekvienąkart,

Kai ji trumpam leidžia pasireikšti tamsai, tu supyksti?



Ir ant tamsos nepyk.

Juk kiekvienas mes pavargstam,

Kai likimas užkrauna savo geležinį akmenį

Tau ant rankų...



Likimas.

Nepaliauk juo gėrėtis.

Juk tiek daug ašarų sukelia žmogiški,

Likimo mums dovanoti, jausmai...



O žmogiškais jausmais turi didžiuotis.

Juk jie taip vėjavaikiškai

Sukelia po nelaimės kauke pasislėpusią šypseną...



Nelaimė?

Negali būti nieko geriau,

Kaip padėti savo šiltą ranką ant įskaudintos

Draugo širdies...



Bijai skausmo? Nebijok.

Užlipęs ant kiekvienos skausmo pakopos

Pasijunti stipresnis

Ir esi vis arčiau saulės...



Saulė?

Visada tikėk saule.

Juk ji dar niekada tavęs neapgavo...







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas