„Santaka“ / Drauge praleido beveik pusšimtį metų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-02-05 08:32

Dalinkitės:  


Aldona ir Vincas Algimantas Kazlauskai mielai laiką leidžia vienas kito draugijoje.

Autorės nuotr.


Drauge praleido beveik pusšimtį metų

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Apie kybartietę mokytoją Aldoną Kazlauskienę geru žodžiu atsiliepia ne vienas jos buvęs mokinys. Pas ją mokytis teko ir Irenai Arlauskienei, kuri lietuvių kalbos pamokų sakė nepamirštanti iki šiol. Į redakciją užėjusi buvusi mokinė tvirtino, jog pas tokį žmogų verta apsilankyti.

– Pas žmoną atvykote, – labiau teigė nei klausė tarpduryje besišypsantis mokytojos sutuoktinis Vincas Algimantas Kazlauskas. – Užeikite, pasišnekėsime. Aš irgi turiu ką papasakoti – esu Lietuvos politinių kalinių sąjungos pirmininkas rajone.

Kol į pokalbį įsitraukė Aldona Kazlauskienė, vyras išpasakojo pusę savo ir jų bendro gyvenimo. Du vardus turintis, bet artimųjų Algimantu mieliau šaukiamas kybartietis sakė kilęs iš Duonelaičių kaimo, esančio netoli Gražiškių. Su būsima žmona Aldute jie buvę bendraklasiai. Tuomet, pasak Algimanto, dažnai pajuokaudavę, kad jei niekas jų „neims“, tai tuoksiąsi tarpusavyje. Taip susiklostė, kad juokas virto realybe.

Tiesa, besimokantį paskutinėje klasėje Algimantą suėmė ir išvežė pas „baltas meškas“. Mat buvo per daug „teisybę mėgstantis“ jaunuolis. Grįžęs po penkerių metų, jis pabaigė vidurinę mokyklą ir įstojo į institutą. Tik neilgai ten išbuvo. Tokius kaip jis (politinius kalinius) tada vijo iš visur. Tad ir iš instituto „išgraibė ir išdrėbė“ lauk kartu su keliais kitais. Teko vaikinui studijuoti Kauno politechnikume, kur įgijo elektriko specialybę. Kaip pats sakė, nuo to laiko „elektrą už nosies vedžiojantis“. Taip susiklostė, kad apie 1960 metus Algimantas gavo darbą Kybartuose, prekybos įrengimų gamykloje. Tada ir Aldutę, dirbančią visai kitame rajone, parsikvietęs. Moteris sakė, jog tokiai minčiai nesipriešinusi, nes norėjosi būti arčiau namų.

Pradėjusi dirbti Kybartų vidurinėje mokykloje, kuriai vėliau buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas, lietuvių kalbos mokytoja A. Kazlauskienė čia dirbo iki pat pensijos. Pedagogė savo darbą mėgo. Nors tekdavo taisyti šūsnis sąsiuvinių ir klasėje vienu kartu sudominti 40 mokinių, bet moteris dėl to nesiskųsdavo. Daug ką „atpirkdavo“ tie gabieji, kurių rašytas temas buvo įdomu ir verta skaityti.

A. Kazlauskienei ypač įsiminė viena klasė, kuri, pasak mokytojos, buvo tikrai rinktinė. Visi be išimties mokiniai mokėsi ketvertais ir penketais (pagal penkių balų vertinimo sistemą), o lietuvių kalbos temas kai kurie rašydavo tokias, kad vos tilpdavo į standartinį 12 puslapių sąsiuvinį. Mokytojai tekdavo nemažai padirbėti, kol perskaitydavo šių moksleivių darbus, bet tai ji stengdavosi atlikti kruopščiai. Kiekvienam rašiniui lituanistė rašydavo recenzijas, kad mokinys galėtų pasimokyti iš savo klaidų.

– Tada mokytojas buvo gerbiamas, nors irgi visokių mokinių būdavo, – gerą trisdešimtį metų į praeitį mintimis grįžo kybartietė mokytoja. – Dabartinių mokinių su buvusiais lyginti negaliu, nes jau seniai nedirbu mokykloje. Ir mokytojų nelyginu, nes nepažįstu. Kviečia mane į renginius mokykloje, bet nenoriu eiti, nes tų, kuriuos norėčiau ten susitikti, jau nebėra. Tiesa, mokykloje dirba keletas mano buvusių mokinių.

A. Kazlauskienė sakė, jog savo mokiniams buvusi reikli. Pamokas vaikai turėdavo išmokti ne mintinai, o protingai, sklandžiai dėstyti mintis. Tik ne visiems tai pavykdavo, o laikai buvo tokie, jog vidurinę mokyklą turėdavo baigti visi. Teko sunkiai dirbti su mokiniais, „nepasiduodančiais“ mokslui, kad bent būtų galima jų žinias įvertinti trejetu „su geležinkeliu“ (trejetu su dviem minusais – labai silpnas teigiamas įvertinimas).

Šimtus vaikų gimtosios kalbos mokiusi pedagogė savo atžalą išauklėjo tik vieną. Kaip juokavo Algimantas, jo gyvenime – viskas po vieną: vienas darbas, vienas butas, viena mašina, viena žmona ir vienas sūnus bei anūkas.

Bute Kybartų centre, prie pat Kristijono Donelaičio gimnazijos, buvusios žmonos darbovietės, Kazlauskai gyvena beveik trisdešimtmetį. O ir gauti dviejų kambarių butelį tuo laiku politinio kalinio – „lagerščiko“ etiketę turinčiam Algimantui buvo nelengva. Teko gudrauti. Keliolika metų gyvenę sukiužusiame namelyje, duotame Algimanto darbovietės, Kazlauskai jį išsimainė su išgerti mėgstančia daugiavaike šeima į butą. Teko ir nemažai primokėti, ir pakovoti dėl būsto, nes Algimanto poelgis buvo svarstomas kaip nepriimtinas tam reikalui sudarytoje komisijoje.

Paklausti, ką veikia išėję į pensiją, sutuoktiniai juokėsi, kad vis dar turį apie ką kalbėtis. Laiko dabar esą į valias, tad prisimenantys buvusius draugus, bendraklasius, kurių daugelio jau nebėra. Į aštuoniasdešimtmetį įkopę vyras ir žmona sakė važiuojantys vasarą padirbėti į sodą, kuris jiems – tikras malonumas.

Šaltuoju metų laiku abu skaito laikraščius, aptaria straipsnius, laidas, Algimantas mėgsta groti armonika. Šiuo instrumentu būdamas šešerių jis išmoko muzikuoti iš savo tėvelio. Grodavo gegužinėse, šokiuose, saviveiklos kolektyve.

– Kas sako, kad dabar krizė ir gyventi sunku, kad „prie ruso“ buvo geriau, tai smarkiai klysta, – dėstė savo nuomonę vyriškis. – Tada buvo baisu ir pagalvoti apie tai, kas galėjo nepatikti valdžiai. Žmogus galėdavo vieną dieną prapulti be žinios. Ko gi dabar trūksta? Juk nebadaujame. Kiti ir po kelis automobilius turi – ir vis tiek nepatenkinti. Blogai, kad pripratome tiek vartoti, nes žmogui šitiek nereikia. Svarbu, kad turime laisvę, tik gaila, kad nemokame ja naudotis.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas