|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-08-19 17:31
Eglė KVIESULAITIENĖ
Prieš keletą dienų Sūdavoje buvo nužudytas kaimo žmonių mylėtas, darbštus, nuoširdus jaunuolis. Prieš jo gyvybę ranką pakėlė neblaivus psichinis ligonis, kurio privengė ne tik svetimi, bet ir jo artimiausi žmonės – motina bei sesuo. Dėl tokio nesveiko žmogaus poelgio aplinkiniai kaltina įstatymus, per daug humaniškai traktuojančius nesveikųjų teises. Prievartaujantys vaikus, žaginantys moteris, žudantys dorus žmones iškrypėliai dažniausiai pagal įstatymus pripažįstami nepakaltinamais. Vietoj ilgų metų kalėjime jiems skiriamas gydymo kursas psichiatrijos ligoninėje. Medicinos įstaigoje paisoma šio asmens teisių, nes dėl to, kas įvyko, kaltas ne jis, o nelaimėlio protą aptemdęs likimas. Daugelis sutiktų, jog psichikos ligos galbūt net baisesnės už mirtinus virusus. Jų nelinkėtume net didžiausiam priešui. Juk kas begali būti blogiau, kaip netekti proto, nesuvokti realybės, būti našta aplinkiniams. Tolerantiškai psichinius ligonius vertinanti visuomenė pati tampa jų įkaite. Apgydytas psichiatrinės klinikos pacientas vėl grįžta tarp žmonių, kurie su juo bendraudami negali būti saugūs ir jaučiasi taip, tarsi šalia laiką skaičiuotų tiksinčios bombos mechanizmas. Dėl žmogžudystės suimto sūdaviškio sesuo pasakojo, jog gyvendama viename name su psichiškai nesveiku broliu buvo priversta į savo kambarį įsidėti užraktą. Mat psichotropinius vaistus alkoholiu užgerdavęs jaunuolis po tokio „kokteilio“ tapdavo visiškai nevaldomas. Nors žiaurus nusikaltėlis iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, kur atliko bausmę už sunkų nusikaltimą, grįžo tik prieš 10 mėnesių, su keturiais mažamečiais vaikais gyvenančiai moteriai ne kartą teko kentėti nuo smūgių. Labiausiai ji nerimavo, kad už pasikėsinimą savo motiną prievartauti teistas kraujo giminaitis ko nepadarytų jos vaikams. Nors ligonis seserį „ramindavo“, kad geriau daužysiąs ją, bet vaikų neliesiąs, trumpam išeidama moteris mažylius dėl visa ko užrakindavo kambaryje. Ne kartą namuose lankęsi Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos tegalėjo įspėti, jog teistas jaunuolis nebandytų skriausti vaikų. Po eilinių muštynių iškviesti policijos pareigūnai taip pat ne ką tegalėdavo padėti. Psichiniam ligoniui jie pasiūlydavo iškviesti medikų brigadą. Niekas nesiėmė priemonių net tuomet, kai žiaurumu garsėjęs vaikinas sumušė dvigubai už save vyresnį to paties kaimo gyventoją. Šis smurto padarinius ne vieną savaitę gydėsi ligoninės Traumatologijos skyriuje. Ir tuomet niekas nebandė izoliuoti žmogaus, keliančio grėsmę kaimo bendruomenei. Visi tarsi susitaikė su įstatymo raide – „nepakaltinamas“. Tačiau tiek pareigūnai, tiek medikai mano, kad prieš keletą dienų Sūdavoje užmušto jaunuolio gyvybė gal būtų išgelbėta, jei ne paskutiniai stiprūs smūgiai vėzdu. Lemiamus gyvybei kirčius abejingai stebėjo keletas kaimo vyrų, mėgavęsi egzekucija ir negelbėję mušamo žmogaus. Jie, kaip ir daugelis kaimo gyventojų, dėl tragiškai pasibaigusio nusikaltimo kaltina per švelnius įstatymus. Publikuota: 2005-08-19 17:31:55 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą * Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|