Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-08-12 16:30

---

Gražina Grigienė sakė, jog gauti „Gerumo žvaigždę“ yra malonu. Bet lietuviams nepriimtina demonstruoti apdovanojimus, todėl ją (ir tai tik mažąjį, o ne didįjį ženklą) įsisegs, kai bus ypatinga proga.

Autorės nuotr.

Didvyžių pensionato direktorė Gražina Grigienė vasarą mėgsta pabūti prie jūros. Klaipėda – jos gimtasis miestas. Jame atostogavo ir šiemet. Dar nesiruošė grįžti, bet sulaukė pranešimo, jog būtinai turi dalyvauti Marijampolėje rengiamoje šventėje.

Dvidešimtus metus pensionatui vadovaujanti moteris iš kvietimo tono suprato, kad reikia parvykti dėl to, jog renginio metu jai ketinama „kažką“ įteikti. „Pamaniau, na, bus padėkos raštas“, – sakė G.Grigienė.

Apie tokį apdovanojimą, su kuriuo grįžo iš apskrities centro, direktorė net nepagalvojo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas G.Grigienei įteikė „Gerumo žvaigždę“.

Tai – aukščiausias šios ministerijos apdovanojimas. Ženklas „Gerumo žvaigždė“ įsteigtas praėjusių metų pavasarį ir skiriamas už ypatingą pasižymėjimą socialinės žmonių apsaugos srityje. Regalijas liudijantį dokumentą pasirašo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Įteikiami du „Gerumo žvaigždės“ ženklai – didysis ir mažasis.

Didvyžių pensionato darbuotojai dabar pašmaikštauja, kad nors jų direktorė ir netapo kunigaikštiene, bet žvaigždę ji turi. Tarp tokių „žvaigždėtų“ yra televizijos „Bėdų turgaus“ vedėja Edita Mildažytė, Lietuvos darbo biržos direktorius Vidas Šlekaitis, grupė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padalinių darbuotojų. Didvyžių pensionato direktorei įteiktas ženklas pagal eilę yra 37-as.



Visų nuopelnas

Gražina Grigienė sakė, jog tai, kad gavo šį apdovanojimą, yra viso kolektyvo nuopelnas. „Be žmonių, kurie čia triūsia, atiduodami savo darbui dalelę širdies, „žvaigždė“ nebūtų nušvitusi ir man“, – kalbėjo direktorė.

Pensionato gyventojai – psichinę negalią turintys žmonės. Iš viso yra trys šimtai tokių gyventojų. Jais rūpinasi 160 darbuotojų. Pasak direktorės, į pensionato aplinką reikia įsigyventi, suprasti, kad gyvenimo lemties valia čia atsidūrę žmonės savo esme yra tokie patys, kaip ir visi kiti. Gyvenantiems pensionate nesvetimi paprasti žmogiški jausmai – mylėti ir neapkęsti, džiaugtis ir liūdėti, šypsotis ir verkti. Konfliktai čia gali įsiplieksti ir dėl ne pagal gyventojo norą pastatyto stalo.

Direktorė sakė, kad jai, kaip ir daugeliui, darbo pradžioje čia buvo baisoka, kaustė gailestis. Kai šios aplinkos visumą priėmė tokią, kokia yra, suprato, kad pensionate, nors ir savaip, verda gyvenimas. Jei dirbsi nuoširdžiai, jį net sunkiausiems ligoniams gali sukurti jaukesnį, gražesnį, įdomesnį.



Nuo dainų iki žuvų

Ne kartą teko įsitikinti, kad G.Grigienės ir personalo dėmesio čia gyvenantiems žmonėms nuostatos nėra tik skambūs žodžiai. „Santaka“ sulaukia pensionato gyventojų padėkų savo direktorei, socialinėms darbuotojoms ir kitam personalui: už kasdienę pagalbą ir ligos atvejais, už parūpintus vaistus, gražius renginius ir t.t.

„Tai mūsų darbas – nuvežti ir pas Kauno medikus, ir į sanatoriją. Organizuojame ekskursijas, rengiame išvykas į koncertus“, – kalbėjo G.Grigienė.

Didvyžių pensionate veikia daugiau kaip dešimt įvairių būrelių, klubų. Juose visi randa ką veikti – dainuoja, vaidina, sportuoja, piešia, mezga. Yra poetų. Ne be direktorės paramos išleistos jų kūrybos knygelės. Pensionatas turi savo laikraštį. Veikia net žvejų būrelis. Mat kieme tyvuliuoja nuo dvaro laikų likęs tvenkinys.

Kai kurios rengiamos šventės taip pat susiejamos su čia buvusio dvaro istorija. Tada ir direktorė tampa dvarininke – ponia Geištariene. Visiems labai patinkančių įvairių sportinių varžybų metu jai nieko nereiškia nusviesti į šalį savo aukštakulnius batelius ir lenktyniauti kartu su azartu degančiais pensionato gyventojais.

Viena iš naujausių tradicijų – pasikviesti į pensionatą jo gyventojų namiškius. Tai padeda stiprinti artimųjų ryšius. Tokių susitikimų renginiai jau taip pat tampa laukiama švente.



Spalvų vaivorykštės

Į pensionatą atvykstantys pašaliečiai pirmiausia pastebi, kad čia nėra to niūrumo, kuris atmintyje dar gyvas iš ankstesnių laikų. Deja, ir dabar dar ne visur atsikratyta nuomonės, jog tokio pobūdžio įstaigose užtenka, kad yra stogas, sienos, kambariuose – lovos ir pan. O „cackės – pacackės“, atseit, ir nereikalingos.

„Labai klysta tie, kurie mano, kad pensionato gyventojai nesupranta, nevertina grožio“, – sakė G. Grigienė.

Kai ji, tik atėjusi dirbti į pensionatą, tuoj pat buvo paskirta direktore, čia viskas irgi buvo pilka ir niūru. Pirmus pertvarkymus ji pradėjo nuo to, kad sumanė išrauti prie senojo korpuso augusius čisus. Ne visi tam pritarė, bet kai neliko apšiurusios augmenijos sienos, žmonės pamatė, kad pastatas tarsi pašviesėjo.

Kitas sumanymas buvo išimti iš rakinamų dėžių televizorius ir pastatyti juos taip, kaip namuose: kada kas nori, tada ir įsijungia, nelaukdamas, kol dėžę atrakins darbuotojas. Kiek prisimenama, nebuvo sugadintas nė vienas „išlaisvintas“ televizorius. Vėliau sekė kiti pertvarkymai, remontai. Koridoriai, holai, kambariai, tualetai, vonios nušvito visai kitomis spalvomis.

Kambariai – ne „viendūdžiai“, išdažyti skirtingai. Holuose – spalvų žaismas: netikėti, netradiciniai jų deriniai ir piešiniai, daug gėlių, kitaip nei įprasta pasiūtos užuolaidos.

Visų šių sprendimų dizainerė – direktorė. Beje, ji – socialinių mokslų magistrė, baigusi Vilniaus universitetą. Iki atvykimo į Didvyžių pensionatą dirbo prie metalo apdirbimo staklių laivų remonto gamykloje, pavaduotoja vienoje uostamiesčio profesinėje technikos mokykloje, ekonomiste buvusiame Vilkaviškio „Žemūktechnikos“ susivienijime.

Tiems, kas stebisi remonto darbų mastais ir klausinėja, iš kokio gausybės rago byra pinigai, direktorė atsako, jog papildomai pirmą kartą lėšų gavo tik investiciniam projektui pakeisti abiejų gyvenamųjų korpusų stogus ir langus. O pertvarkymai pastatų viduje daugiausia daromi iš lėšų, skiriamų bendra tvarka pagal visiems pensionatams taikomus normatyvus. „Mes planuojame, ką kuriais metais darysime. Be to, turime labai gerą savo statybininkų grupę, todėl daug ką atliekame pigiau, nei kad išeitų samdant firmas“, – kalbėjo G.Grigienė.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---