„Santaka“ / Muziejus tęsia edukacinę programą „Lino gyvenimas“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-12-18 09:10

Dalinkitės:  


Muziejininkė E. Rupeikienė vaikus supažindino su linų auginimo ir apdirbimo darbais.
Kęstučio INKRATOS nuotr.

Muziejus tęsia edukacinę programą „Lino gyvenimas“

Vilkaviškio krašto muziejus jau antrus metus vykdo projektą „Lino gyvenimas“. Nors antram etapui negavome finansavimo, tačiau nutarėme savo jėgomis toliau moksleivius supažindinti su linininkystės tradicijomis.

Susiradusios netoli Paežerių dvaro nedidelį žemės sklypelį, muziejininkės pasisėjo linų ir juos visą vasarą prižiūrėjo. Šie užaugo aukšti, stambūs – kaip pas gerą ūkininką. Linus nurovėme, o muziejuje įsirengėme edukacinę klasę. Joje laukiame moksleivių ir jaunimo, kuriems pademonstruosime sunkų linų augintojo darbą, pamokysime dirbti su senaisiais įrankiais, supažindinsime su linų panaudojimo galimybėmis.

Linas – vienmetis pluoštinis augalas, Lietuvoje auginamas jau daugiau kaip 4000 metų. Sūduvoje nuo žilos senovės buvo auginami ir labai vertinami linai, susiformavo linininkystės tradicijos. Linus sėdavo į mėšlu netręštus plėšinius, kad neišniekintų švento augalo ir neįžeistų jų globėjo dievo Vaižganto. Linai buvo laikomi moterų javais, nes moterys prie jų daugiausia dirbdavo, netgi dažniausiai jos ir sėdavo.

Kiekvienas, net ir smulkus, ūkininkas stengdavosi pasisėti kad ir nedidelį plotelį linų, nes be jų neapsieidavo. Linų žaliavos buvo plačiai naudojamos: iš pluošto audė audinius, juostas, vijo pančius ir virves, iš sėklų spaudė aliejų, atliekas naudojo gyvulių pašarui. Aliejų ir sėmenis vartojo maistui, naudojo įvairioms ligoms ir sužeidimams gydyti.

Linas žmogų lydėjo nuo gimimo iki pat mirties: vos gimusį kūdikį suvyniodavo į lininius vystyklus, dirbančio, švenčiančio ar besimeldžiančio žmogaus kūną glostydavo lininiai marškiniai ir rankšluosčiai, per šeimos šventes ir visokius suėjimus žmonės sėsdavo prie lininėmis staltiesėmis apdengtų stalų – linas šalia žmogaus buvo džiaugsme, skausme ir varge. Lininiai audiniai buvo geriausia dovana ir jaunamartės kraitis. Į amžinybę žmogų taip pat palydėdavo linas.

Linų žaliava neprarado savo reikšmės ir dabar. Dažnas gardžiuojasi su sėmenų aliejumi paruoštu maistu, noriai dėvi niekada iš mados neišeinančius lininius rūbus. Tačiau dabar linai Lietuvoje mažai kur auginami.

Prieš keliolika metų, kada dar linus perdirbo Kudirkos Naumiesčio linų fabrikas, Sūduvoje, o ypač – Šakių rajone, daug kas vertėsi linininkyste. Tačiau vėliau, iš kitur privežus pigesnių audinių, fabrikas buvo uždarytas, išnyko ir linų augintojai.

Mūsų rajone ilgiausiai linus auginęs ūkininkas K. Nenėnas dar ir dabar savo ūkiniame pastate saugo linų kūlius, kaip kažkada pelningos linininkystės prisiminimą. Bendraudamas su muziejininkėmis jis džiaugėsi, kad muziejus ėmėsi iniciatyvos atgaivinti linininkystės tradicijas, projektui vykdyti padovanojo keletą linų pėdų.

Dabar Vilkaviškio rajone linai jau neauginami, baigiamos užmiršti su jais susijusios tradicijos. Daugelis moksleivių ir suaugusiųjų net nėra matę augančių linų, nežino jų apdirbimo įrankių ir darbų.

Vilkaviškio krašto muziejus yra savo fonduose sukaupęs daug įrankių, audinių, rašytinės medžiagos – visa tai galima panaudoti edukacijai. Norėdami atgaivinti senąsias linininkystės tradicijas, praeitais metais parengėme edukacinį projektą „Lino gyvenimas“. Vilkaviškio rajono savivaldybė jam vykdyti skyrė 2500 Lt.

Už šiuos pinigus kybartietis medžio meistras Albinas Alkevičius pagamino linų apdirbimo įrankių maketų: mintuvus, bruktuvę, pančių sukutį, įsigijome įvairių linų žaliavų (linų stiebelių, pluošto, sėmenų, aliejaus ir kt.), pasigaminome informacinį lankstinuką. Rugsėjo pradžioje su projektu supažindinome rajono mokyklų vadovus ir pradinių klasių mokytojus, pakvietėme į muziejuje vedamas pamokėles.

Virbalio ir Gražiškių vidurinių mokyklų, Vilkaviškio pradinės, Paežerių darželio-mokyklos „Ežerėlis“ mokytojai pritarė mūsų projektui ir su mokiniais dalyvavo edukacinėse pamokose. Muziejininkės R. Navickienė, E. Rupeikienė ir V. Matusevičienė juos supažindino su linų auginimo ir apdirbimo darbais bei įrankiais, žaliavos panaudojimo galimybėmis, pamokė, kaip iš linų pasigaminti įvairių dailės darbelių. Pradinukai su džiaugsmu pabandė dirbti su mintuvais, bruktuve, šukomis, pančių sukučiu, pamatė, kokie sunkūs, daug kantrybės reikalaujantys darbai buvo senovėje. Ypač vaikams patiko senoviniai žaidimai, mįslės ir būrimai.

Praėjusiais mokslo metais vedėme pamokas šešių mokyklų pradinukams ir sulaukėme didžiulio mokinių bei mokytojų susidomėjimo, todėl projektą tęsiame ir toliau. Tikimės, kad į jį įsitrauks daugiau įvairaus amžiaus moksleivių bei jų tėvų, o mums talkins linų apdirbimą išmanantys pagyvenę žmonės. Laukiame rėmėjų, kurie galbūt padėtų įsigyti daugiau linų apdirbimo įrankių maketų.

Šia projektine veikla tikimės padėti mokykloms išsamiau ir prasmingiau įgyvendinti etnokultūrinio ugdymo programą, išsaugoti etnografinį paveldą ir perduoti jį jaunajai kartai.



Elena RUPEIKIENĖ

Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkė






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas