„Santaka“ / Savanorio dukrai praeitis – tik skaudus gyvenimo etapas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-12-18 09:09

Dalinkitės:  


Alvitietė Birutė Čemerkienė stengiasi kuo rečiau kalbėti apie jai skaudžią praeitį.

Autorės nuotr.


Savanorio dukrai praeitis – tik skaudus gyvenimo etapas

Birutė NENĖNIENĖ

Maždaug prieš dvidešimt metų savanorio dukros alvitietės Birutės Čemerkienės prisiminimus užrašę jaunieji kraštotyrininkai pažymėjo, jog jos tėvas mirė tremtyje, perlaidotas Alvite.



Tikėjo laisve

Šiemet Alvito savanorių kapinėse švenčiant Lietuvos kariuomenės dieną, B. Čemerkienė įdėmiai sekė skaitomas Lietuvos kariuomenės savanorių, palaidotų šiose ir civilinėse kapinėse, pavardes ir truputį nusiminė, kad savo tėčio, Kazimiero Skinkio, pavardės neišgirdo.

Nepaisant šios nesunkiai atitaisomos klaidos, savanorio dukros atmintis saugo tai, ko jokie laiko vėjai neišblėsins. Vis iškyla vaizdai, kaip ji su tėvais dalyvaudavo prie savanorių kapų Alvite aukojamose mišiose, kaip pokario metais užsukusi į šias kapines rado pogrindžio laikraštėlį su tekstu, kviečiančiu tikėti, jog Lietuva atgaus laisvę. Šito stebuklo tikrumu tikėjo ir jos tėtė, Lietuvos kariuomenės savanoris.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Birutė Čemerkienė su sūnumi Jonu išsiruošė į svarbiausią gyvenimo kelionę – parsivežti iš Krasnojarsko srities Mansko rajono Bultusuko kapinių mamos ir tėčio kaulelių. Juos perlaidojo šeimos kapavietėje, Alvito civilinėse kapinėse.



Traukė brangios vietos

Likusi našlė B. Čemerkienė apie dvidešimt metų gyveno Vilniuje pas dukrą Janiną. Tačiau vis labiau brendo troškimas būti arčiau brangių vietų. Sausio viduryje aštuoniasdešimtmetį minėsianti moteris jau kelerius metus gyvena kartu su sūnaus šeima Alvite, name, kurį sugrįžę iš tremties susirentė su vyru.

Iš Sibiro laikų išsaugotas nuotraukas su užfiksuotais tenykštės gamtos vaizdais, tremtinių darbais ir buitimi moteris padovanojo Krašto muziejui. Ji mintimis leidosi į praeitį, bet neslėpė, jog tai per „brangi kelionė“, todėl tausodama sveikatą ir širdies ramybę į ją išsiruošia kuo rečiau.

Gilus tikėjimas Dievu suteikė Birutei vidinės harmonijos ir ji šiandien džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena.



Daugiau kartu nešventė

Lygumų kaime gyvenusio Lietuvos kariuomenės savanorio Kazimiero Skinkio šeima – žmona Teofilė, dukra Birutė, jaunesnieji sūnūs Zenius ir Anicetas – jau buvo beatsigaunanti po karo negandų: atsistatė sudegintus namus, užsiaugino gyvulių. Įsimintinas džiugus 1947-ųjų ruduo. Tėtė pasėjo rugių, kviečių ir dėl būsimos šeimos gerovės už savanorio tarnybą gautą vardinį laikrodį išmainė į arklį. Gyvendami Kalėdų laukimu Skinkiai leido sau pasvajoti, kaip pavasarį įdirbs likusią žemę, kaip atsistos ant kojų.

Tačiau šeimai ne tik tų metų gražiausių švenčių – Kalėdų, bet ir niekada daugiau kartu švęsti nebuvo lemta.

Kūčių dieną tėtį Kazimierą ir septyniolikametę Birutę stribai išsivarė iš namų. „Alvite stribelnyčioje apstoję ratu svaidė mane kaip kokį sviedinuką iš krašto į kraštą, o Kalėdų rytą įlaipino į sunkvežimį, kuriame gulėjo nušautų partizanų kūnai. Turėjome ant jų susėsti – taip mus nuvežė į Kybartų kalėjimą“, – pasakojo Birutė.

Merginą kelias dienas pralaikė kalėjime, kol vyresnysis „politrukas“ pranešė, jog ją paleidžia. Mat patikėjo tėtės liudijimu, kad dukra nekalta.

Bet K. Skinkys buvo „kaltas“, nes buvęs savanoris – naujos santvarkos priešas. Be to, kažkas tariamai žinojo jį palaikiusį ryšius su partizanais.



Laukė ilga tremtis

Praėjo niūri žiema, atėjo ir pavasaris, tačiau Skinkių namai, likę be vyriškos rankos, buvo pilni nežinios bei ilgesio.

Šeimos tragedija ir nervinė įtampa paveikė Teofilę Skinkienę, ji pasiligojo, bet stengėsi gyventi dėl dukros ir sūnų. Moteris net neįtarė, kad tai, kas baisiausia, dar laukia netolimoje ateityje.

1948 metų gegužės 22-osios ankstų rytą prisistatė „valdžios“ atstovai ir pareikalavo tuoj pat susikrauti daiktus, nes kaip liaudies priešo šeima ištremiami iš Lietuvos. Birutė kaip šiandien mato tarp „operacijos“ vykdytojų buvusią jauną nėščią moterį, kuri visą laiką saugojo, atkištoje rankoje laikydama brauningą.

Kai po aštuonerių metų sugrįžo iš Sibiro, jų namai buvo svetimųjų nuniokoti.



Dukros nepažino

Sibire Birutė dirbo sunkius miško darbus ir badavo, duonos trupinėlį taupydama broliukams. Mama tremtyje ištvėrė šešerius metus, mirė 1954 metų rugpjūtį, sulaukusi 56 metų. Birutė tada jau buvo susituokusi su tokio pat likimo jaunuoliu, ištremtu su šeima iš Vištyčio krašto.

Kitų metų vasario mėnesį Birutę pasiekė pranešimas, jog iš Intos kalėjimo paleistas K. Skinkys atitremiamas pas šeimą į Krasnojarsko sritį. Džiaugsmas netilpo širdyje. Jauna moteris jau auginosi antrus metus einančią dukrelę, galvojo, jog tėtė Kazimieras galės pasaugoti mažylę.

Bet susitikimo džiaugsmą sukaustė siaubas. Nurodyta vietovė, iš kur reikėjo pasiimti tėtį, buvo pasiekiama tik miškovežiu, o čia dar užėjo kelias dienas trukusios pūgos... Kai pagaliau surado Kazimierą pakelės „užvažiuojamųjų namų“ aptvare visą ištinusį, žvelgiantį bejausmiu žvilgsniu, tėvas dukters nepažino. Tenykštė medikė pasakė tik tiek: „Vežkitės, jau tik palaidosit.“

Intos kalėjime iškankintas K. Skinkys taip ir neatpažino beveik mėnesį jį slaugiusios dukros, vis klausė, kodėl seselė jam tokia gera. Ir tik paskutinį vakarą prieš mirtį tarsi praregėjo, griebė Birutę į glėbį: „Vaikeli, tai tu čia, mano Birutėlė!“ Proto netekęs tėtė jau negalėjo papasakoti apie savo kančias, tik vis kartojo, jog nori vyšnių, obuolių, nori į Marijos žemę...



Išsaugojo siūlų kamuolyje

Birutė pasiuvo tėtei iš drobės įkapes, net batus, prie krūtinės padėjo savanorio medalius.

Pokario metais šie garbingi savanorio apdovanojimai Skinkių namuose buvo saugomi apvynioti vilnoniais siūlais. Tą 1948 metų gegužę į Sibirą išvežama T. Skinkienė neturėjo nei maisto, nei daiktų, tačiau siūlų kamuolio su slepiamais medaliais nepaliko.

Kai po daugelio metų neatpažįstamai pasikeitusioje taigoje Birutė surado tėvų kapavietę, prie tėtės kaulelių gulėjo ir jo užsitarnauti medaliai. „Juos, parvežtus į Lietuvą, anūkas Darius dar nušveitė, ir mes Alvite palaidojome kartu su tėvų kauleliais“, – atsiduso B. Čemerkienė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas