„Santaka“ / Kalbos svetainė

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-11-27 08:07

Dalinkitės:  


Kalbos svetainė

Elena SABALIAUSKIENĖ

Kal­bos eti­ke­tas – neat­sie­ja­ma bend­ro­sios kul­tū­ros da­lis

Kal­ba – svar­bi žmo­nių bend­ra­vi­mo ir iš­raiš­kos prie­mo­nė. Apie žmo­gaus el­ge­sio kul­tū­rą pir­miau­sia spren­džia­ma iš jo kal­bos. Tad šį­kart pa­kal­bė­si­me apie kal­bos eti­ke­tą (pranc. eti­quet­te – el­ge­sio tai­syk­lės, vie­šo­ji lai­ky­se­na).

Kar­tais ky­la klau­si­mų, kaip ge­riau svei­kin­tis – la­ba die­na ar la­bą die­ną. Abi for­mos – tiek var­di­nin­ko, tiek ga­li­nin­ko – tai­syk­lin­gos ir ge­ros, nors bend­ri­nei kal­bai įpras­tes­nės, teik­ti­nes­nės var­di­nin­ko konst­ruk­ci­jos: la­ba die­na, la­bas va­ka­ras ir t. t. Var­to­ti­na ir trum­po­ji for­ma la­bas.

Pa­ly­gin­ti daž­nai var­to­ja­mas svei­ki­ni­mo­si žo­dis svei­kas: Svei­ki, vai­kai! Kar­tais pa­si­svei­ki­ni­mui var­to­ja­mi fra­zeo­lo­gi­niai jun­gi­niai svei­kas gy­vas, svei­kas drū­tas. Ta­čiau ši­taip svei­kin­tis ga­li­ma tik su ar­ti­mais žmo­nė­mis – drau­gais, bro­liais, se­se­ri­mis. Vy­res­niems už sa­ve as­me­nims taip sa­ky­ti ne­man­da­gu. To­kiu at­ve­ju fa­mi­lia­riai skam­bė­tų ir žo­dis la­bas: La­bas, mo­ky­to­jau!

Be­ne daž­niau­siai gir­di­me at­si­svei­ki­ni­mus vi­so ge­ro, vi­so la­bo. Ne­re­tai pa­sa­ko­ma iki pa­si­ma­ty­mo, iki su­si­ti­ki­mo. Vi­si šie po­sa­kiai yra ge­ri. Ta­čiau at­si­svei­kin­ti žo­džiais iki, vi­so, kol kas ga­li­ma tik su ar­ti­mais drau­gais. Rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad laips­niuo­ta for­ma vi­so ge­riau­sio ir­gi tu­ri šio­kį to­kį fa­mi­lia­ru­mo at­spal­vį – su ofi­cia­liais as­me­ni­mis taip at­si­svei­kin­ti ne­la­bai tin­ka.

Lyg ir trau­kia­si iš šių die­nų kal­bos žo­džių jun­gi­nys lik svei­kas (li­ki­te svei­ki), nors tai yra la­bai gra­žus at­si­svei­ki­ni­mas. Pa­ga­liau dar yra se­nas at­si­svei­ki­ni­mo žo­dis su­die(v). Ne­rei­kė­tų jo veng­ti. Jis tin­ka at­si­svei­kin­ti su vi­sais, vi­sur ir vi­sa­da.

Ei­nan­čiam pie­tau­ti ko­le­gai pa­lin­ki­me: Ska­nių pie­tų! Ge­ro ape­ti­to! Ta­čiau ne­re­tai ten­ka iš­girs­ti sa­kant: Ska­naus ape­ti­to! Ska­naus! Kaip čia tą ape­ti­tą va­din­ti ska­niu – juk jis pa­ts yra ne­val­go­mas? Pir­miau pa­val­giu­sie­ji pa­si­lie­kan­tiems sta­lo kai­my­nams ga­li pa­lin­kė­ti: Ska­niai baig­ti!

Kal­bos eti­ke­to ži­no­vai tei­gia, kad čiau­din­čiam žmo­gui lin­kė­ti į svei­ka­tą ne­tin­ka, ge­riau to­kį gar­są nu­leis­ti ne­gir­do­mis. Ta­čiau bi­čiu­liui ar na­muo­se sa­viš­kiui pa­lin­kė­ti į svei­ka­tą bū­tų vi­sai ne­blo­gai.

Lie­tu­vių liau­dis net sak­mę su­kū­rė apie šio pa­lin­kė­ji­mo svar­bą. Kar­tą kai­me vel­nias ėjęs į ves­tu­ves, no­rė­da­mas pa­vog­ti jau­no­sios svei­ka­tą. Tai jis ga­lė­jęs pa­da­ry­ti vi­sai pa­pras­tai: kai nuo­ta­ka nu­si­čiau­dės ir nie­kas ne­pa­lin­kės jai į svei­ka­tą, kip­šas ir pa­grieb­siąs jos svei­ka­tą. Ta­čiau vie­nas ber­nio­kas, per­pra­tęs pik­to­jo už­ma­čią, su­šu­kęs: „Į svei­ka­tą!“ Vel­nias spru­ko nie­ko ne­pe­šęs, net na­mai su­pyš­kė­ję.

Pa­dė­kai reikš­ti mes tu­ri­me du žo­džius: ačiū ir dė­kui. Jie lai­ky­ti­ni ab­so­liu­čiais si­no­ni­mais ir pa­pras­tai var­to­ja­mi tai­syk­lin­gai. Tik­tai kai no­ri­me iš­reikš­ti di­de­lę pa­dė­ką, grie­bia­mės ne­bū­din­gų lie­tu­vių kal­bai konst­ruk­ci­jų: di­de­lis ačiū, di­de­lis dė­kui. Tai vers­ti­nės konst­ruk­ci­jos iš ru­sų kal­bos, jos tai­so­mos taip: la­bai, šir­din­gai, nuo­šir­džiai ačiū, la­bai la­bai dė­kui. Tik ne­rei­kia įterp­ti jung­tu­ko ir: la­bai ir la­bai ačiū. Jung­tu­kas čia lai­ky­ti­nas klai­da.

Sin­tak­siš­kai ge­riau sa­ky­ti la­bai ačiū nei ačiū la­bai – pa­sa­ky­mai to­kia žo­džių tvar­ka veng­ti­ni.

Be­ne la­biau­siai pa­pli­tęs dė­ko­jan­čia­jam at­sa­ky­mas žo­džiu pra­šom. Kal­bi­nin­kai la­bai pa­ta­ria var­to­ti šią se­ną­ją man­da­gu­mo for­mą, nors klai­da ne­lai­ko ir nau­jo­viš­kes­nės for­mos pra­šau. Tik pa­sta­ra­sis žo­dis tu­ri tam tik­rą šal­tu­mo, ofi­cia­lu­mo at­spal­vį. Žo­dis pra­šau la­biau tin­ka pra­šy­mui, rei­ka­la­vi­mui reikš­ti, pvz.: Pra­šau man ne­truk­dy­ti!

Tur­būt nė­ra die­nos, kad neiš­girs­tu­me at­bu­li­nio pra­šau: Pa­duo­ki­te, pra­šau, krep­še­lį pir­ki­niams. Pak­vies­ki­te, pra­šau, ko­le­gą ir pan. Kreip­da­mie­si į ki­tus pri­va­lo­me pir­miau­sia tar­ti man­da­gu­mo žo­dį, o tik pa­skui veiks­ma­žo­dį: Pra­šom pa­kvies­ti; pra­šom pa­duo­ti; pra­šom pa­sa­ky­ti ir t. t.

Kai pra­šo­ma ko­kios nors pa­slau­gos, de­rė­tų var­to­ti ta­ria­mo­sios nuo­sa­kos for­mas pra­šy­čiau, pra­šy­tu­me: Pra­šy­čiau pa­žy­mė­ti ta­lo­nė­lį. Ra­šy­da­mi pra­šy­mą įstai­gos va­do­vui ir­gi tu­rė­tu­me var­to­ti šią for­mą: Pra­šy­čiau leis­ti ma­ne ato­sto­gų.

Ap­ta­rė­me tik da­lį kal­bos eti­ke­to da­ly­kų, ta­čiau nea­be­jo­ti­na, kad kul­tū­rin­gas žmo­gus vi­sa­da steng­sis iš­lai­ky­ti man­da­gų to­ną ir tik­rai bet kurioje situacijoje ras tin­ka­miau­sią žo­dį.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas