Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-08-08 16:09

---

Gediminui Gutauskui nesvetima daina. Jis groja armonika, akordeonu.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Labiausiai Nepriklausomos Lietuvos laikais pasikeitė Vištyčio krašto laukai. Iš pirmo žvilgsnio tas pokytis pakrypęs lyg ir ne į gerąją pusę. Kur kolūkių metu ant smėlėtų kalvelių dar bolavo šioks toks javas, dabar ten supasi dirvonų žolės.

Žvyrynuose nesėja

Dėl to kaltinti šio krašto ūkininkų nederėtų. Kas dabar pirks po 600–700 Lt/t trąšas, pils jas į akmenuotus laukus, iš kurių rudenį nesurinks nė pusės išleistų pinigų. Tarp kalvelių išsibarstę ūkininkai šiandien renkasi tėvų ir senelių patikrintą šeimininkavimo būdą – pakalnėse, žemumose, kur juodesnė ir derlingesnė žemė, pasisėja javų, dobilų, įsirengia ganyklas, aukštesnėje dirvoje pasisodina bulvių, pasisėja grikių, o kalveles palieka dangaus ir vėjų globai.

Vištyčio krašto žemdirbių ir sodybos kitokios. Čia architektai dar daug kur nespėjo namų ir tvartų surikiuoti į monotoniškas eiles. Žmonės pastatus statėsi ten, kur jiems atrodė, kad bus patogiau prie jų prieiti, privažiuoti. Čia daug medinių neaukštų šiam kraštui būdingų statinių. Vištytiškių smėlynai tapo tuštesni, o sodybos daug kur pagražėjusios. Uždarius kiemo vartus žmonėms nereikia skubėti į kolūkių tvartus, daugiau laiko lieka saviems namams prižiūrėti.

Stirnas ir gandrus parsivežė iš miško

Važiuojant per Pavištytį dėmesį patraukė gražiai prižiūrima, į lengvą kalnelį kylanti sodyba. Ji priklauso Gediminui ir Julijai Gutauskams. Deja, Julija prieš metus mirė. Tvarkingame kieme mus pasitiko Gediminas, jo dukra Valentina ir krikšto dukra Žaneta.

Pamažu apėjome apie 30 arų sodą, kiemą. Ir ko tik čia nėra – sodrioje vejoje išsišiepęs, dantis iškišęs krokodilas, pušelių paunksnėje susiraitę žalčiai, po pievaitę „ganosi“ stirnaitės. Kitame sodo krašte įrengtas baseinėlis, per jį permestas tiltelis. Stipresnio vėjo laukia spalvingas malūnas, ant kalvelės iš medžių suręstos dvejos sūpuoklės... Žinoma, krokodilas, žalčiai ar stirnos čia netikri. Jie padaryti iš raitytų šakų, šaknų, kelmų, akmenų bei kitų gamtos dovanų.

– Stirninui reikėjo pridėti tik priekines kojas, krokodilui įstatyti dantis, visa kita sukūrė miškas ir Dievas, – pasakojo sodybos šeimininkas Gediminas Gutauskas.

Jo dukra sakė, kad daugiausiai išmonės ir rankų puošiant sodybą yra pridėjusi Julija.



Saugo grožį ir atminimą

– Kai važiuodavau į mišką malkauti, kartu įsiprašydavo ir žmona. Aš dairiausi, kur sausesnį, kaitresnį sausuolį nukirsti, o Julija – kur kreivesnę, įdomesnę šaką, kelmą surasti. Savo radinius ji susikraudavo į vežimą paskutinė ir jau neleisdavo parvežus su malkomis sumaišyti. Žiūrėk, po dienos kitos sode jau atsirasdavo naujas ežys, antis ar žaltys, – pasakojo Gediminas.

Mirus Julijai artimieji neišvaikė iš miškų ir laukų jos pargabentų gyvūnų, o dar daugiau sode jų apgyvendino. Dabar Gediminui prižiūrėti sodybą sunkiau, bet dažnai namus aplanko Marijampolėje gyvenantys dukra Valentina, sūnus Adas, jų vaikai.

Senelių sodybą labai pamėgę anūkai. Pasak šeimininko, nėra to savaitgalio, kad keli, o dažnai ir visi penki neatlėktų čia iš Marijampolės. Jie nupjauna veją, surenka pabirusius lapus, nušluoja kiemą, takus, padeda nudirbti kitus ūkiškus darbus. O jų kaime – nemažai.



Moka dirbti ir linksmintis

G.Gutauskas dar dirba 12 ha žemės, laiko gyvulių ir paukščių. Gediminas sakė, jog gyvenime jis neskirstė darbų į vyriškus ir moteriškus. Tėvai užaugino 10 vaikų, reikėjo ne tik brolius, seseris prižiūrėti, bet ir ūkyje padėti. Žemė buvo suskirstyta rėžiais, kai kurie nutįsdavo iki poros kilometrų. Mama ir berniokus pasiųsdavo ne tik karves perkelti, bet ir pamelžti, ežere pagirdyti. Dabar tos melžimo pamokos praverčia.

– Ūkininkaudamas turi daug ką išmanyti. Prireikia ir grindis sudėti, duris pataisyti, arklį pakaustyti... Aš ūkyje su viskuo susitvarkau, – sakė Gediminas.

Jam nesvetima ir daina, groja armonika, akordeonu. Su broliais Algimantu ir Vitu grodavo vestuvėse, vakarėliuose. Dar ir dabar dalyvauja Vištyčio regioninio parko folkloriniame ansamblyje. Su ansamblio muzikantais būgną mušė ir Julija.

Gediminas džiaugiasi, kai į jų namus užsuka svečiai, vestuvininkai. Pasak šeimininko, jiems čia malonu palakstyti po sodą, pasisupti sūpuoklėse, nusifilmuoti prie gandrų... Ir anūkas Darius po savaitės vestuves švęs ne Marijampolės kavinėse ar užeigose, o senelio sodyboje.

– Mums mieli visi, kas aplanko šiuos namus. Vestuvininkus priimu, dažnai jiems ir pagroju, su maršu iki kiemo vartų palydžiu, – sakė gražios Pavištyčio sodybos šeimininkas Gediminas Gutauskas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---