„Santaka“ / Kiekvienas amžiaus tarpsnis spinduliuoja savo grožį

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-11-27 07:54

Dalinkitės:  


Genovaitės Pabrinkienės rankose – nuvelti obuoliukai-adatinės. Šiais spalvingais akcentais ji buvo papuošusi savo parodą rudens tematika.

Autorės nuotr.


Kiekvienas amžiaus tarpsnis spinduliuoja savo grožį

Birutė NENĖNIENĖ

Vil­ka­viš­kie­tės Ge­no­vai­tės Pab­rin­kie­nės pa­vyz­dys pui­kiai tin­ka pai­liust­ruo­ti tam, kaip am­žiaus bran­da įduo­da pa­si­ti­kė­ji­mo man­da­tą sa­vi­raiš­kai. Tai kaip pa­liu­di­ji­mas, jog kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri ta­len­tų. Te­rei­kia ma­žo da­ly­ko – įžval­gu­mo ir gal­būt po­stū­mio iš ša­lies.



Bu­vo ki­tas lai­kas

Ge­no­vai­tė Pab­rin­kie­nė prieš ke­le­rius me­tus dar su­ko­si „dar­bo rin­ko­je“. Per dvi­de­šimt pa­sta­rų­jų me­tų dir­bo ra­jo­no Švie­ti­mo sky­riaus spe­cia­lis­te, ku­ra­vo pra­di­nio ug­dy­mo sri­tį, pa­gal pa­si­skirs­ty­mą pa­rei­go­mis pri­žiū­rė­jo dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų sri­tis. Kol bu­vo lei­džia­ma spe­cia­lis­tams mo­kyk­lo­se tu­rė­ti pa­mo­kų, pe­da­go­gė apie aš­tuo­ne­rius me­tus Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dės­tė dai­lę. Jau­nys­tė­je įsi­gi­ju­si pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę ir įvai­riais bū­dais kva­li­fi­ka­ci­ją kė­lu­si Ge­no­vai­tė Pab­rin­kie­nė už­si­tar­na­vo ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų dar­bo sta­žą.

Ad­mi­nist­ra­ci­nis dar­bas Švie­ti­mo sky­riu­je atim­da­vo vi­są lai­ką. Me­niš­kai pri­gim­čiai at­si­skleis­ti per rank­dar­bius, py­ni­mą, gė­lių kom­po­zi­ci­jas lik­da­vo tik ma­žos lais­va­lai­kio nuo­tru­pos.



Pa­ro­da – ne vien na­muo­se

Jau ke­le­rius me­tus Ge­no­vai­tė gy­ve­na vien dėl sa­vęs, ta­čiau sa­vo šir­di­mi ir ran­ko­mis ku­ria gro­žį, ku­rį da­li­ja ki­tiems. Jau­kiuo­se na­muo­se ji pa­si­ti­ko vi­siš­kai ne­pa­si­kei­tu­si: tas pa­ts gra­žus sto­tas, ta pa­ti pa­kel­tų plau­kų šu­kuo­se­na ir ra­my­bę spin­du­liuo­jan­čios akys.

– Aš tau su­ruo­šiau pa­ro­dą, – šyp­so­si Ge­no­vai­tė ir pa­kvie­čia į ant­rą­jį aukš­tą.

Ant sta­lo iš­dė­lio­ti pa­puo­ša­lai: jie su­ver­ti iš ak­me­nė­lių, stik­lo, nu­vel­ti iš vil­nos. Akį trau­kia spal­vin­gos rie­ši­nės. Kam­ba­rys kaip va­sa­ros pie­va mir­ga jos nu­megz­tais ir vė­li­mu puoš­tais, įvai­riais raš­tais, for­mo­mis, spal­vo­mis iš­ta­py­tais vil­nos ir šil­ko ša­liais. Ša­lia jų – ke­le­tas ori­gi­na­lių mo­te­riš­kų ran­ki­nių.

Pa­si­ro­do, tai li­ku­si ma­ža da­le­lė to, ką Ge­no­vai­tė su­kū­rė per dve­jus me­tus, ką ro­dė ke­lio­se pa­ro­do­se.

G. Pab­rin­kie­nė sa­vo dar­bus iš­drį­so pademonstruoti prieš ge­rus me­tus Vil­ka­viš­kio tu­riz­mo ir vers­lo cent­re vy­ku­sio se­mi­na­ro „Mo­te­rys – va­do­vai, mo­te­rys ir vers­las“ pro­ga. Net­ru­kus įvy­ko ki­tos pa­ro­dos Vilkaviškio ir Šakių rajonuose. Po jų di­de­lė ak­se­sua­rų da­lis ap­gau­bė ir šil­do mo­te­rų pe­čius, puo­šia jas šven­čių pro­go­mis ir kas­die­ną, da­lis iš­ke­lia­vo į už­sie­nį.

Da­ly­vau­ti pa­ro­do­se pa­stū­mė­jo dar­bus pa­ma­tę ar­ti­miau­si žmo­nės, drau­gai, kai­my­nai.



No­ri­si ori­gi­na­lu­mo

– Ne­mėgs­tu par­duo­tu­vė­se įsi­gy­tų pa­puo­ša­lų. Kaip tik at­va­žia­vo pas ma­ne pa­žįs­ta­ma mo­te­ris iš Pa­ne­vė­žio pa­si­mo­ky­ti vil­nos vė­li­mo ir at­si­ve­žė sa­vo pa­da­ry­tų pa­puo­ša­lų, pa­mo­kė, kaip juos da­ry­ti. Pa­puo­ša­lų sa­lo­ne „Sil­ver City“ nu­si­pir­kau tik­rų ak­me­nė­lių, ku­rie man pa­čiai pa­tin­ka, Mu­ra­no stik­lo, kal­nų kriš­to­lo, ka­ro­liu­kų ir pra­dė­jau ver­ti, – mo­te­ris ki­lo­jo ori­gi­na­lių for­mų ir dy­džių sa­ges, aus­ka­rus, apy­ran­kes.

Pa­puo­ša­lų kū­ri­mas – vie­na iš nau­jau­sių Ge­no­vai­tės raiš­kos sri­čių, nors da­bar ji pra­dė­jo megz­ti dar ir rie­ši­nes.



Ple­ve­na kaip me­tų lai­kai

Vi­sai ne­se­niai jos ran­ko­se pra­žy­do ir su­ple­ve­no plo­ny­čiai šil­ko ša­li­kė­liai. Ge­no­vai­tė su spe­cia­liais da­žais ir dau­gy­be tep­tu­kų ant teks­ti­li­nin­kų ir dai­li­nin­kų gil­di­jos ga­le­ri­jo­je nu­si­pirk­to ir rė­me iš­temp­to šil­ko iš­ve­džio­ja spal­vin­gas li­ni­jas. Vie­nais at­ve­jais jos at­kar­to­ja ra­mias, pa­ste­li­nes ru­dens spal­vas ir mo­ty­vus, be­si­drai­kan­čius vo­ra­tink­lius, ki­tais – pra­žys­ta žais­min­go­mis va­sa­ros pie­vo­mis ar dar­že­lių gė­lė­mis, pa­va­sa­rio so­dų žie­dais.

Ke­le­tą šil­ko ša­li­kė­lių mo­te­ris yra ap­vė­lu­si vil­nos or­na­men­tais ar raš­tais, to­kia pat tech­ni­ka ap­vė­lė ir plo­ny­tės vil­nos ša­lius.

Kartą pa­ro­do­je pa­ma­čiu­si ja­po­nų tech­ni­ka ši­bo­ri su­kur­tą ša­li­kė­lį, Ge­no­vai­tė ne­ga­lė­jo nu­rim­ti, kol vie­na­me žur­na­le su­ra­do pa­vyz­dį. Jau pa­vy­ko pa­da­ry­ti ke­le­tą ša­li­kė­lių iš re­tų spal­vų šil­ko.

Vil­ka­viš­kie­tė yra iš­ban­džiu­si de­ku­pa­žą ant tau­rių ir žva­kių, tik ši tech­ni­ka prie šir­dies „ne­li­po“. Be­je, pa­ska­tin­ta lek­to­rės iš „Gy­ve­ni­mo me­no“ mo­kyk­los, ji praei­tą ru­de­nį pa­ban­dė nu­pieš­ti pa­veiks­lą pa­gal nuo­tai­ką. Jis išė­jo švie­sus. Pa­sak mo­ters, dar ne­praė­jęs no­ras gi­lin­tis į ta­py­bą.



Pri­rei­kė „uni­ver­si­te­to“

– Nie­ko čia su­dė­tin­go, tik rei­kia do­mė­tis ir už­siim­ti, – kal­bė­jo Ge­no­vai­tė.

Pa­ju­tu­si, jog ją su­do­mi­nu­sios ta­py­bos ant šil­ko sri­ty­je trūks­ta ži­nių, at­si­tik­ti­nai per pa­žįs­ta­mą su­ži­no­jo apie Ma­ri­jam­po­lė­je vei­kian­tį Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tą.

Tai sa­va­ran­kiš­ka vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja, į ku­rią prii­ma­mi tik pen­si­nio am­žiaus žmo­nės. Sto­ja­mų­jų eg­za­mi­nų ar įskai­tų nė­ra. Pa­ra­šius pra­šy­mą ir su­mo­kė­jus mo­kes­tį už mo­ky­mą­si, ga­li­ma tap­ti šio uni­ver­si­te­to stu­den­tu. Už­siė­mi­mus ve­da Ma­ri­jam­po­lės ko­le­gi­jos ir ki­tų aukš­tų­jų mo­kyk­lų lek­to­riai, sve­čiai iš už­sie­nio. Po dve­jų me­tų iš­duo­da­mi ser­ti­fi­ka­tai.

Šia­me uni­ver­si­te­te vei­kia de­šimt fa­kul­te­tų. Ge­no­vai­tė pa­si­rin­ko dai­lės fa­kul­te­tą, ku­rio mo­ky­mo pro­gra­mo­je tais me­tais kaip tik bu­vo ta­py­ba ant šil­ko. Ne vi­siems „studentams“ vie­no­dai ge­rai se­kė­si, bet Ge­no­vai­tės tep­tu­kai plau­kio­jo leng­vai kaip gul­bės van­dens pa­vir­šiu­mi.



Išs­va­jo­ta lais­vė nu­si­bo­do

Su­lau­ku­si pen­si­nio am­žiaus, Ge­no­vai­tė Pab­rin­kie­nė dar dir­bo tre­jus me­tus. Ar tu­rė­jo pla­nų, kuo pa­keis sa­vo ak­ty­vų gy­ve­ni­mą tarp žmo­nių, išė­ju­si į už­tar­nau­tą poil­sį?

– Ne, jo­kių min­čių apie veik­lą ne­bu­vo. Gal­vo­jau tik vie­na, kad da­bar tai at­si­pū­siu, ei­siu ir va­žiuo­siu ten, kur no­rė­siu. Lie­pos mė­ne­sį išė­jau į pen­si­ją. Tris mė­ne­sius jau­čiau­si la­bai ge­rai, ato­sto­ga­vau.

Per tą lai­ką per­tvar­kiau gė­ly­ną, dau­gi­nau ro­žes, tu­jas ir t. t. Bet galiausiai pa­si­da­rė ne­ra­mu. Pa­ju­tau, kad man to per ma­ža, kad neuž­ten­ka dar­žo ir puo­dų, nors gė­ly­nai yra ma­no ho­bis, – Ge­no­vai­tė pa­sa­ko­jo apie su­bren­du­sį ir iš­si­ver­žu­sį vi­di­nį po­rei­kį pa­suk­ti gy­ve­ni­mo kryp­tį.

Bū­da­ma to­je min­čių su­maiš­ty­je at­si­tik­ti­nai su­si­ti­ko jau­nes­nę ko­le­gę pe­da­go­gę, ku­ri ir pa­siū­lė nuei­ti pa­si­žiū­rė­ti į kaip tik tuo me­tu Vil­ka­viš­ky­je or­ga­ni­zuo­ja­mą vė­li­mo se­mi­na­rą.



Išp­lau­kia iš vi­daus

– Pra­dė­jau nuo pa­pras­čiau­sių da­ly­kų, o pa­skui su­pra­tau, jog pa­čios ran­kos jau­čia, kaip ir ką da­ry­ti, – sa­kė Ge­no­vai­tė.

Ji su­pra­to svar­bų da­ly­ką: tai, ką da­ro, ne­ga­li at­lik­ti kaip ama­ti­nin­kė per prie­var­tą, iš rei­ka­lo. Tie­siog tu­ri su­bręs­ti vi­di­nis po­rei­kis ku­rią die­ną im­tis vie­no­kio ar ki­to­kio dar­bo.

To­dėl Ge­no­vai­tė neį­si­pa­rei­go­ja ką nors pa­da­ry­ti pa­gal už­sa­ky­mą. Er­zi­na gal­vo­ji­mas, ar žmo­gui pa­tiks. „Kai idė­ja plau­kia iš ma­no vi­daus, pa­da­rau tai, kas pa­čiai mie­la ir ki­tiems gra­žu. Ne­da­rau vie­no­dų darbelių“, – sa­kė Ge­no­vai­tė.

Pa­puo­ša­lus, ša­li­kė­lius ji do­va­no­ja įvai­rio­mis pro­go­mis sa­vo ar­ti­miems žmo­nėms, drau­gams – tuo džiau­gia­si pa­ti ir do­va­ną ga­vu­sie­ji. Pa­ro­do­se jos kū­ri­nius pa­ma­čiu­sie­ji taip pat pa­no­ri ką nors įsi­gy­ti. To­kiu bū­du mo­te­ris sa­ko­si vi­są lai­ką jau­čian­ti ry­šį su ki­tais žmo­nė­mis. Ge­ra, jog at­si­ran­da to­kių pa­čių po­mė­gių drau­gų, kū­ry­bi­nių džiaugs­mų ir at­ra­di­mų.



Lai­ko vis tiek neuž­ten­ka

No­rė­jo­si iš Ge­no­vai­tės su­ži­no­ti, kaip ji da­bar el­gia­si su tuo iš­sva­jo­tu lais­vu lai­ku. O ji tik nu­si­juo­kė: „Pra­dė­jau nuo­trau­kas dė­lio­tis, bet tam vis lai­ko pri­trūks­ta. Bu­vau ga­vu­si pa­kvie­ti­mą į „Auk­sa­ran­kių klubo“ už­siė­mi­mus, su juo už­mez­giau ry­šius per internetą, bet vi­sur ne­sus­pė­ju...“

Lai­kas at­si­svei­kin­ti, ta­čiau Ge­no­vai­tė dar siū­lo pa­ska­nau­ti sa­vo pa­čios kep­tos duo­nos. Tik prieš mė­ne­sį – ir vėl per ne­ti­kė­tai su­tik­tus žmo­nes – jai at­gi­jo tė­viš­kės na­mų kva­pai, vai­kys­tė ir duo­ną min­kan­čios ma­mos pa­veiks­las. Su vy­ru Al­gimantu nu­ta­rė, jog ir jų šei­ma no­ri val­gy­ti sa­vo iš­si­kep­tą duo­ną – eko­lo­gi­nia­me ūky­je išau­gin­tą, sa­vo ener­gi­ja ir vi­di­ne ši­lu­ma su­šil­dy­tą. Ji la­bai ska­ni sū­nui ir jo drau­gams.

Vi­sa­da dar­be bu­vu­si at­sa­kin­ga ir kruopš­čiai at­li­ku­si pa­rei­gas, G. Pab­rin­kie­nė sa­kė neat­si­džiau­gian­ti lais­vės ir erd­vės pa­jau­ti­mu, kai pra­dė­ju­si kur­ti: „Žvilg­te­liu pro lan­gą ir ma­tau me­džių spal­vas – tuos gam­tos at­spal­vius įpi­nu į sa­vo raš­tus.“

Svar­biau­sia, kaip tvir­ti­no Ge­no­vai­tė, rei­kia mo­kė­ti su­si­ras­ti džiaugs­mo sau iš to, kas yra ap­lin­kui.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas