„Santaka“ / Ariogaloje šventė „dvasios ginklo veteranai“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-08-08 15:56

Dalinkitės:  


Kartu su kitais dalyviais ir vilkaviškiečių grupė nusileido į Dubysos slėnį.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Ariogaloje šventė „dvasios ginklo veteranai“

Birutė NENĖNIENĖ


Buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai ir tie, kuriems artimi šių žmonių išgyvenimai, praeitą šeštadienį nuo ankstaus ryto iš visų Lietuvos kampelių rinkosi į Ariogalą. Čia penkioliktą kartą vyko sąskrydis „Laisvės ugnis – ateities kartoms“. Renginio organizatorius – nepriklausomybės gynėjų labdaros ir paramos fondas „Balsas“. Sąskrydžio globėjas – Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas.

Besileidžiančių į Dubysos slėnį šventės dalyvių nesibaigiančiame sraute mūsų rajono atstovus galėjai atskirti iš priekyje nešamo Vilkaviškio herbo. Vilkaviškiečiai apgailestavo, jog šiemet į šventę išsiruošė mažesnė grupė garbaus amžiaus žmonių, tačiau džiaugėsi tuo, kad jų gretas papildė jaunimas – šauliukai.

Šis laisvės gynėjų sąskrydis savotiškai panašus į visos Lietuvos atlaidus. Programa prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo arkivyskupas S.Tamkevičius, o Ariogalos bažnyčios šventoriuje ir prie jo prisišliejusiose gatvelėse besirenkančių žmonių akys ieškojo pažįstamų veidų ir tremties vietų užrašų. Tos pačios paieškos tęsėsi ir Dubysos slėnyje.



Atrodė, jog visai Ariogalai tos dienos svečiai – patys brangiausi. Netrumpą kelią iki upės slėnio puošė vėliavėlės, plakatai, abiejuose pakraščiuose kas keli žingsniai buvo padėtos puokštelės darželio gėlių, išnešta vandens atsigerti.

Jau iš vakaro Ariogalon atvykę jaunieji sportininkai šeštadienį dalyviams susirinkus į pagrindinę iškilmių vietą įnešė degančius fakelus – iš visų dešimties Lietuvoje veikusių partizanų apygardų. Organizatoriai kvietė simbolinę ugnį priimti rajonų merus, jų pavaduotojus. Mažai atsiradus savivaldybių atstovų, šiai misijai kvietė šventėje dalyvaujančius Seimo narius. Sąskrydžio aukurą uždegti ir pakelti vėliavą buvo pakviesti laisvės kovų dalyviai, Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos kariai, Latvijos, Estijos, Lenkijos partizanų ir delegacijų vadovai.

Renginio iniciatoriai ir vedėjai Danutė ir Antanas Vizbarai trumpai priminė mūsų mažos tautos patirtą represijų siaubą ir nepalaužiamą laisvės troškimą, sakydami, jog skaudžios praeities užmiršti negalima, nors gyvų liudininkų lieka vis mažiau.

Jų patirtos kančios ne tik šių prasmingų susitikimų dieną, bet ir visada jaunimui turi priminti tautos tragediją, kuri neturi pasikartoti.



Prezidentas Valdas Adamkus, tardamas sveikinimo žodį, pirmiausia kreipėsi į jaunimą, kuris taip gausiai įsijungė, pasak jo, į šią didžiąją laisvės šventę. Prezidentas sakė tiki, jog Ariogalos sąskrydžiuose gimusi laisvės dvasia niekada nebus sugniuždyta.

Politinių kalinių ir tremtinių kasdienybės rūpesčiais ir džiaugsmais pasidalijo sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis, apgailestavęs, jog laikas nenumaldomai sekina tremtinių jėgas, retina jų gretas, tačiau džiugina, jog „stiprėja mūsų gyvenimo žvaigždė Lietuva, todėl visi ir visada privalome būti visuomeniškai ir politiškai aktyvūs.“

Kaip ir šalies Prezidentas, ilgais plojimais buvo sutiktas bei ąžuolų lapų vainiku pagerbtas tik vienais metais šiame tradiciniame sąskrydyje nedalyvavęs profesorius Vytautas Landsbergis. Visus susirinkusius pasveikinęs kaip „dvasios ginklo veteranus“ pavadino „išmėgintaisiais“, paaiškindamas, jog „išmėginimas – tai pasirinkimas nelengvą valandą. O pasirinkti gali tik tas, kuris skiria gėrį nuo blogio“. Profesorius apgailestavo, jog Lietuvoje nemažai žmonių, neišlaikančių, pabūgstančių išmėginimų, susiviliojančių, išduodančių. Pasidžiaugė, jog Lietuvoje visais laikais atsiranda žmonių, skiriančių, kas yra dora ir nedora. Akcentavo, jog Lietuvai dabar kaip ir Valančiaus, kaip spaudos draudimo laikais netrūksta išbandymų. Kvietė suvokti, jog kiekvienas yra atsakingas už Lietuvą, prašė nebūti abejingais Tėvynės ateičiai.



Pirmą kartą šiame sąskrydyje nuskambėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Europos Sąjungos valstybių himnai, besileisdami parašiutininkai virš slėnio išskleidė Lietuvos trispalvę. Plojimais buvo patvirtinta keletas specialiame sąskrydžio laikraštyje paskelbtų rezoliucijų.

Skambėjo jungtinio choro atliekamos patriotinės dainos, programą atliko „Trimito“ pučiamųjų orkestras, Lietuvos kariuomenės garbės kuopos kariai.

Dėl lietingo oro iš Vilniaus aerouosto negalėjo pakilti Jurgis Kairys. Tačiau drėgmę siuntęs dangus nesutrukdė žmonėms bendrauti. Garbės ratą žingsniavo ir fotografavosi atminčiai skirtingų metų tremtiniai, laisvės kovų dalyviai, atskiruose sektoriuose kalbas sakė oratoriai, deklamavo, vaidino. Šurmuliavo ant medžių kaladžių susėdę ir iš savo lauknešėlių vaišinęsi iš visos Lietuvos atvykę žmonės. Vilkaviškiečius susirado buvę šakiečiai, kurie į tremtį buvo vežami iš Vilkaviškio geležinkelio stoties, rodė išdidintas tremties metų nuotraukas.

Patirta ir netikėtai džiugių akimirkų. Pavyzdžiui, pastaruoju metu Los Andželo J.Daumanto šaulių kuopos sekretorė Irena Aleknavičienė-Arienė, kilusi nuo Antupių, tarp vilkaviškiečių surado ne tik giminaičių, bet ir pirmąkart susitiko Bronę Kisieliauskienę, su kuria į tremtį iš Vilkaviškio buvo išvežta tą pačią dieną vienu ešelonu ir Sibire lankė tos pačios mokyklos tą pačią klasę.

Vilkaviškietė jaunoji šaulė Irma Mičiulytė sakė, jog labai įdomu pirmąkart dalyvauti tokioje šventėje, o jausmas, būnant tokioje bendrijoje, kaip ir daugeliui vyresniųjų, nenusakomas. Tai išgyvenama tik čia ir saugoma širdyje, belaukiant kitų metų.



Publikuota: 2005-08-08 15:56:54

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai