|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-08-08 15:56
Kartu su kitais dalyviais ir vilkaviškiečių grupė nusileido į Dubysos slėnį.Romo ČĖPLOS nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Besileidžiančių į Dubysos slėnį šventės dalyvių nesibaigiančiame sraute mūsų rajono atstovus galėjai atskirti iš priekyje nešamo Vilkaviškio herbo. Vilkaviškiečiai apgailestavo, jog šiemet į šventę išsiruošė mažesnė grupė garbaus amžiaus žmonių, tačiau džiaugėsi tuo, kad jų gretas papildė jaunimas – šauliukai. Šis laisvės gynėjų sąskrydis savotiškai panašus į visos Lietuvos atlaidus. Programa prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo arkivyskupas S.Tamkevičius, o Ariogalos bažnyčios šventoriuje ir prie jo prisišliejusiose gatvelėse besirenkančių žmonių akys ieškojo pažįstamų veidų ir tremties vietų užrašų. Tos pačios paieškos tęsėsi ir Dubysos slėnyje. Atrodė, jog visai Ariogalai tos dienos svečiai – patys brangiausi. Netrumpą kelią iki upės slėnio puošė vėliavėlės, plakatai, abiejuose pakraščiuose kas keli žingsniai buvo padėtos puokštelės darželio gėlių, išnešta vandens atsigerti. Jau iš vakaro Ariogalon atvykę jaunieji sportininkai šeštadienį dalyviams susirinkus į pagrindinę iškilmių vietą įnešė degančius fakelus – iš visų dešimties Lietuvoje veikusių partizanų apygardų. Organizatoriai kvietė simbolinę ugnį priimti rajonų merus, jų pavaduotojus. Mažai atsiradus savivaldybių atstovų, šiai misijai kvietė šventėje dalyvaujančius Seimo narius. Sąskrydžio aukurą uždegti ir pakelti vėliavą buvo pakviesti laisvės kovų dalyviai, Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos kariai, Latvijos, Estijos, Lenkijos partizanų ir delegacijų vadovai. Renginio iniciatoriai ir vedėjai Danutė ir Antanas Vizbarai trumpai priminė mūsų mažos tautos patirtą represijų siaubą ir nepalaužiamą laisvės troškimą, sakydami, jog skaudžios praeities užmiršti negalima, nors gyvų liudininkų lieka vis mažiau. Jų patirtos kančios ne tik šių prasmingų susitikimų dieną, bet ir visada jaunimui turi priminti tautos tragediją, kuri neturi pasikartoti. Prezidentas Valdas Adamkus, tardamas sveikinimo žodį, pirmiausia kreipėsi į jaunimą, kuris taip gausiai įsijungė, pasak jo, į šią didžiąją laisvės šventę. Prezidentas sakė tiki, jog Ariogalos sąskrydžiuose gimusi laisvės dvasia niekada nebus sugniuždyta. Politinių kalinių ir tremtinių kasdienybės rūpesčiais ir džiaugsmais pasidalijo sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis, apgailestavęs, jog laikas nenumaldomai sekina tremtinių jėgas, retina jų gretas, tačiau džiugina, jog „stiprėja mūsų gyvenimo žvaigždė Lietuva, todėl visi ir visada privalome būti visuomeniškai ir politiškai aktyvūs.“ Kaip ir šalies Prezidentas, ilgais plojimais buvo sutiktas bei ąžuolų lapų vainiku pagerbtas tik vienais metais šiame tradiciniame sąskrydyje nedalyvavęs profesorius Vytautas Landsbergis. Visus susirinkusius pasveikinęs kaip „dvasios ginklo veteranus“ pavadino „išmėgintaisiais“, paaiškindamas, jog „išmėginimas – tai pasirinkimas nelengvą valandą. O pasirinkti gali tik tas, kuris skiria gėrį nuo blogio“. Profesorius apgailestavo, jog Lietuvoje nemažai žmonių, neišlaikančių, pabūgstančių išmėginimų, susiviliojančių, išduodančių. Pasidžiaugė, jog Lietuvoje visais laikais atsiranda žmonių, skiriančių, kas yra dora ir nedora. Akcentavo, jog Lietuvai dabar kaip ir Valančiaus, kaip spaudos draudimo laikais netrūksta išbandymų. Kvietė suvokti, jog kiekvienas yra atsakingas už Lietuvą, prašė nebūti abejingais Tėvynės ateičiai. Pirmą kartą šiame sąskrydyje nuskambėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Europos Sąjungos valstybių himnai, besileisdami parašiutininkai virš slėnio išskleidė Lietuvos trispalvę. Plojimais buvo patvirtinta keletas specialiame sąskrydžio laikraštyje paskelbtų rezoliucijų. Skambėjo jungtinio choro atliekamos patriotinės dainos, programą atliko „Trimito“ pučiamųjų orkestras, Lietuvos kariuomenės garbės kuopos kariai. Dėl lietingo oro iš Vilniaus aerouosto negalėjo pakilti Jurgis Kairys. Tačiau drėgmę siuntęs dangus nesutrukdė žmonėms bendrauti. Garbės ratą žingsniavo ir fotografavosi atminčiai skirtingų metų tremtiniai, laisvės kovų dalyviai, atskiruose sektoriuose kalbas sakė oratoriai, deklamavo, vaidino. Šurmuliavo ant medžių kaladžių susėdę ir iš savo lauknešėlių vaišinęsi iš visos Lietuvos atvykę žmonės. Vilkaviškiečius susirado buvę šakiečiai, kurie į tremtį buvo vežami iš Vilkaviškio geležinkelio stoties, rodė išdidintas tremties metų nuotraukas. Patirta ir netikėtai džiugių akimirkų. Pavyzdžiui, pastaruoju metu Los Andželo J.Daumanto šaulių kuopos sekretorė Irena Aleknavičienė-Arienė, kilusi nuo Antupių, tarp vilkaviškiečių surado ne tik giminaičių, bet ir pirmąkart susitiko Bronę Kisieliauskienę, su kuria į tremtį iš Vilkaviškio buvo išvežta tą pačią dieną vienu ešelonu ir Sibire lankė tos pačios mokyklos tą pačią klasę. Vilkaviškietė jaunoji šaulė Irma Mičiulytė sakė, jog labai įdomu pirmąkart dalyvauti tokioje šventėje, o jausmas, būnant tokioje bendrijoje, kaip ir daugeliui vyresniųjų, nenusakomas. Tai išgyvenama tik čia ir saugoma širdyje, belaukiant kitų metų. Publikuota: 2005-08-08 15:56:54 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika * Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|