„Santaka“ / Apie muses ir visa kita

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-11-06 09:14

Dalinkitės:  


Gabrielė Pumerytė.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Apie muses ir visa kita

Spalio pradžioje „Santakos“ laikraštyje rašėme apie Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos vienuoliktokę Gabrielę Pumerytę, kurios kūryba pelnė aukščiausią Lietuvos jaunųjų filologų konkurso įvertinimą. Vilkaviškietės prozos kūriniai buvo pripažinti geriausiais iš visų, kuriuos pateikė respublikos moksleiviai.

Rašinys sudomino skaitytojus, jiems pasidarė įdomu susipažinti su jaunosios autorės kūryba.

Šiandien spausdiname vieną Gabrielės PUMERYTĖS novelę.






Virtuvėj karšta, puodai garuoja, salsvas kvapas skleidžiasi aplink. Prieš mane dubuo su cukrum, ant jo užlašėjusi uogienė. Dubens kraštai margi, ir viskas taip nesiderina su murzinom sienom ir tvankiu oru, ir su tuo pykinančiu kvapu. Lauke lyja, dangus išvilnijęs pilkais pūkais.

– Tai kokios uogos čia? – klausiu, kad negirdėčiau lašų barbenant į palangę.

– Vyšnios, vyšnios... O kokių kitų, vaikeli, bus tokiu laiku.

– Jums padėti? Aš galiu...

– Nereikia, ne, visai nereikia, aš va tik, – moterytė užkelia sunkų puodą ant viryklės ir maišo mediniu šaukštu, uogienė putoja, teka puodo kraštais, – va tik pamaišysiu ir pabaigsiu, o jau ir nebe daug liko.

Nuleidžiu akis atgal į dubenį. Purvino cukraus kruopelėmis ropinėja maža tamsi muselė. Prisilenkiu, iškvepiu orą į sparnelius ir ji akimirkai sustingsta. Tada vėl ir vėl kapstosi po saldžius kalnus, pasiekia viršūnę, leidžiasi žemyn, sustoja pusiaukelėje ir pasitrina kojeles.

– Matematika toks vyriškas mokslas, – šluostydamasi rankas šneka moteris. Jos lūpų kampučiai raudoni nuo uogų. – Pastebėjau, kad berniukai retai eina papildomai mokytis. Nei matematikos, nei fizikos, nei chemijos nereikia aiškint – viską supranta. Kad ir pas mus, – ji atsikvepia ir įsiremia rankomis į spintelę. – Niekad nebuvo atėjęs joks berniukas. Mergiūkštės tik.

Aš tyliai linkteliu galva. Cukruje vis dar keliauja muselė, jos sparneliai tokie plonyčiai, jog bijau prisiliesti. Lietus smarkėja, dangus dar labiau pritemsta. Darosi graudu, nors nežinau kodėl – ar dėl musės, ar dėl tos moteriškės su uogomis lūpų kampučiuose, ar dėl tokio oro. Man sudrėksta akys, vaizdas išsilieja lyg žiūrėtum per aplytą stiklą. Tikriausiai dėl musės.

– O tu iš kokios mokyklos? – klausia moteris, pildama uogienę į stiklainius.

– Iš gimnazijos.

– Ir nemoki matematikos... Gėda nemokėt, – ji šypsodamasi pagraso man pirštu.

Gėda, galvoju, tikrai gėda, ne tik dėl matematikos. Muselė apsiverčia ant nugaros ir tabaluoja kojomis. Gėda, sako muselė, gėda, sako moteriškė.

– Aš eisiu, nebetrukdysiu jūsų, – tarsteliu greitai ir čiumpu skėtį.

– Gal jam ką pasakyt, kai grįš?

– Pasakykit! – rikteliu ir nubėgu gatve.

—————

Ant žolės patiesiu rankšluostį ir atsigulu. Pasikeliu sijoną, atsisagstau marškinėlius ir išskečiu rankas. Saulė kaitri ir nėra vėjo, debesys nuginti į dangaus pakraščius.

– Jei nepasitepsi kremu – nudegsi, – sako mama.

Aš nematau jos veido, jį užstoja gražuolė iš žurnalo viršelio.

– Ne, mama, aš negulėsiu ilgai, – šiek tiek drebančiu balsu tariu. – Tuoj eisiu maudytis. Šiltas vanduo?

– Šiltas, – sako blizganti popierinė manekenė.

Jos veidu ropoja skruzdėlė, kartais virsdama storu juodu antakiu, kartais bjauriu dideliu apgamu ant smakro. Atsisėdu ir stebiu nugeltusiam vandeny besiturškiančius vaikus. Vienas jų parodo man liežuvį, kitas nutaiso kvailą grimasą ir tampa panašus į mažą storą hipopotamą.

– O gal aš geriau eisiu namo, – pamažu taisausi sijoną. – Man rytoj kontrolinis. Perduosiu tėčiui nuo tavęs linkėjimų.

Mama tik linkčioja, jos garbanos spyruokliuoja. Stojuosi ir einu, keletą kartų dar atsisuku į manekenę, tikėdamasi jos vietoje išvysti mamos veidą. Neišvystu.

—————

Duris atidaro ta pati moterėlė, kaip ir anąkart.

– Užeik užeik, prašom į virtuvę, – ji švelniai suėmusi mane už pečių stumia prieky savęs.

– Laba diena, – sveikinuosi dar tarpdury.

Prie stalo sėdi gal dvylikos metų mergaičiukė, apsikabinusi storą sąsiuvinį su šunyčiais, ir atidžiai klauso, kas jai aiškinama. Pamačiusi mane greitai stveria knygą ir linktelėjusi išbėga.

– Net sumokėt užmiršo, – sako moteris piktai. Jos lūpų kampučiai vis dar raudoni.

– Sumokės kitąkart, nieko tokio, – pusbalsiu atitaria vyriškis ir žvilgteli į mane, tada šypsodamasis paglosto moters petį. – Čia mano žmona.

– Aš Lilija, malonu, – droviai linkteliu galva.

Moteriškė šiek tiek pasimeta, jau bandau sugalvoti, ką čia pasakius, jei ji pradės pasakoti apie mano ankstesnę viešnagę. Bet niekas daugiau netaria nė žodžio, girdėti tik berniūkščių šūksniai kieme. Vyras ranka man parodo laiptus, aš lipdama dar kartelį atsigręžiu link moteriškės, bet ji jau eina pro duris.

—————

Viršuje vėsu ir drėgna, šviesą užstoja milžiniška išsiraizgiusi vynuogė. Priešais langą pastatytas tamsus gremėzdiškas stalas. Jis sėdasi ant kėdės, pasiremia alkūnėmis į ranktūrius ir stebi mane. Klesteliu ant minkštos baltutėlės lovos, pasitaisau sijoną ir sukryžiuoju kojas. Ant sienos kabo didelis spalvingas paveikslas, aplink jį senos išblukusios fotografijos.

– Mes šiandien nesitarėme susitikti, – jis pasilenkia ir pataiso mano kojinaites.

Prisitraukiu prie savęs kuprinę ir susirandu sąsiuvinį, greitai praverčiu mažais skaičiukais išmargintus puslapius, sustoju ties vienu, kurio viršuje dailyraščiu išvedžiojau keletą sakinių. Paduodu ir įsistebeiliju į griežtą veidą. Jis greitai paskaito, žvilgteli į mane, tada perskaito iš naujo. Pasilenkęs suima marškinukus ties nugara, liepia šiek tiek pasisukti šonu, pasižiūri. Sako, jog gerai, kol nieko dar nematyti.

– Ateik rytoj, duosiu pinigų, – taria tyliai ir grąžina sąsiuvinį.

Atsistojęs praveria duris, palaukia, kol susirinksiu daiktus, pabučiuoja ir atsisveikina. Greitai nubėgu žemyn, įsispiriu į batukus ir nuskubu gatvėn. Lauke karšta, dulkėtu keliuku darda mašinos. Iš kiemų atsklinda šunų lojimas, per langus girdėti vaikų riksmas. Paspartinu žingsnį ir pralenkiu grupeles moterų su pintinėmis. Už kampo stabteliu ir atsisėdu ant įkaitusios žemės, širdis tvaksi krūtinėje, ir toks jausmas, lyg po ją ropinėtų muselės.

—————

Prie stalo palinkusi vėl sėdi ta smulkutė mergaitė, į duotą baltą lapą nurašinėja uždavinių sąlygas. Lėtai vedžioja raides, kartais žvilgteli į mane ir šypteli. Aš nesišypsau, stebiu paukštukus paveiksle. Atrodo, kad jei nuleisiu žvilgsnį, jie purptelės ant kitų šakelių, o gal ir visai išskris.

– Kaip jauties? – klausia jis.

– Tuščia.

Jis atsisėda šalia ir glosto man plaukus. Mergytė vogčiomis dirsteli į mus, tada vėl pasilenkia prie lapo.

– Skaudėjo?

– Nelabai, – tariu ir atsigulu ant lovos.

Patalynės kvapas beveik toks pat alsus, kaip ir jų virtuvės.

– Tu juk žinai, kad taip geriau. Kaipgi kitaip būtum galėjus pasielgt? O ir aš... – jis trumpam nutyla ir atsidūsta. – Aš irgi negaliu ką kita padaryt, juk vedęs. Supranti?

– Suprantu.

Jis atsistoja ir parodo mergaičiukei uždavinį. Pasako, kad išsprendus galės eiti namo. Jo akys atrodo pavargusios, plaukai šiek tiek sutaršyti. Norėčiau atsiprašyti, kad viskas taip išėjo, bet nežinau, ką derėtų sakyti.

– Grąžinsiu pinigus, – teišlemenu ir patraukiu laiptais žemyn.

Jis nusileidžia kartu, palydi lig laukujų durų.

– Viso, – tarsteli sausai ir paduoda man kuprinę.

Aš nužingsniuoju keliuku, vėsus vakaro oras gūsiais apglėbia mane. Praeinu pro dulkėtus namus, vėsias parduotuves, kvapnias kepyklas, triukšmingus restoranus. Niekad nepastebėdavau šitiek daug žmonių aplink. Eičiau greičiau, kad galėčiau nepastebėti ir dabar, bet ima mausti pilvą.

– Lilija! – rikteli kažkas iš kavinės terasos. – Lilija, eikš!

Lėtai tipenu blizgančiom baltom plytelėm link žibintų apšviestų staliukų. Kavinės viduje kažkas skambina pianinu. Ant mažutės grakščios kėdės sėdi motina, jos lengvutę rausvą suknelę plaiksto vėjelis.

– Sėskis, – sako ji ir pristumia dar vieną kėdę.

Aš tyliai įsitaisau. Mamos draugės krizena ir droviai šypsosi, kai joms pamerkia akį koks padavėjas. Jos visos valgo blynelius su obuoliene. Mano motinos lėkštutėje po saldžią košę ropinėja musė. Mama žiūri į ją taip, lyg tai būtų nuodinga gyvatė ar skorpionas. Gal vis dėlto taip ir geriau, pagalvoju.

– Baisu, kad neišlips, – tarsteli ji.

Ir aš jaučiu, kaip man per skruostus rieda ašaros. Pakylu ir atsisveikinusi nueinu.

O kad jos žinotų, kaip baisu, kai neišlipa.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas