„Santaka“ / Buvęs frontininkas mielai dalijasi sukaupta patirtimi

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-10-23 07:21

Dalinkitės:  


Kiekvieną žmogų Bronius Kriščiūnas sutinka ir palydi kaip laukiamą svečią.

Autorės nuotr.


Buvęs frontininkas mielai dalijasi sukaupta patirtimi

Birutė NENĖNIENĖ

Neišbrauks iš atminties

Pastarosios dienos ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią nuėjusio Sodėnų kaimo senbuvio Broniaus Kriščiūno mintis nukėlė į praeitį.

Prieš 65-erius metus, tada būdamas septyniolikametis kaimo berniokas, jis savo kailiu patyrė pokario kartai atitekusius išbandymus. Artėjant frontui, 1944 metų vasaros pabaigoje daugybę aplinkui gyvenusių šeimų vokiečiai išvarė iš namų. Daug evakuojamųjų ilgesniam laikui apsistojo Naujininkų kaime. Žmonės buvo įdarbinti laukuose. Bronių kartu su kitais vyrais priskyrė prie įtvirtinimų statybos – vokiečiai ruošėsi žiemoti. Bet frontas vis slinko į Vakarus.

„Buvo labai gražus, šiltas ruduo. Spalio 21-ąją kaip tik perėjome sieną ir atsidūrėme Rytprūsiuose. Baisi tai buvo naktis, kai bet kurią akimirką galėjome tapti taikiniu“, – kalbėjo B. Kriščiūnas apie tai, jog žmogus karo pragare turėjo mažą vertę.

„Kaip tada tikėjome, kad karas baigsis, taip ir dabar tikėkime, kad ateityje bus geriau“, – pašnekovas sugrįžo mintimis į dabartį.

Šią savaitę per televiziją parodytas siužetas apie surastą didelį nuo karo užsilikusių sprogmenų kiekį Bronių nukėlė į 1957 metus. Tada pagal iš rajono „nuleistą“ planą kolūkyje reikėjo pasėti penkis hektarus linų. Tam tikslui B. Kriščiūnui buvo paliepta išarti nuo karo likusius apkasus. Kolūkio vadovybė apsimetė apie tokį siuntimą nieko nežinanti – atseit jaunas vyras savanoriškai rizikuojąs gyvybe. Vietiniai šiurpo dėl galimos nelaimės, nes tuose laukuose du mėnesius stovėjo frontas ir dar buvo tiršta sprogmenų, jų rasdavo tiesiog krūvas. Bronius kariuomenėje buvo baigęs minininkų kursus, žinojo, kaip reikia laikytis atsargumo. „Nunešiau į kontorą pareiškimą, jog įvykus sprogimui už techniką neatsakau. Tais laikais prie plūgo turėjusiam sėdėti prikabinėtojui pasakiau, jog arsiu vienas. Ir suariau“, – prisiminimais dalijosi B. Kriščiūnas.

Kiekvienais metais, gegužės mėnesį minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Bronius Kriščiūnas išsiruošia į minėjimą Vilkaviškio karių kapinėse. Prie švarko prisisega apdovanojimus žyminčias juosteles. Praėjusią gegužę vienas prie jo priėjęs pilietis perspėjo, kad „nežaistų“ su tomis „puošmenomis“: ar nežinąs, jog įstatymiškai tai uždrausta? „Manau, kad dabar Lietuvoje demokratija. Man tai svarbi data – Europoje baigėsi karas. Jo keliuose paliktų jaunystės metų, žuvusių draugų, patirtų išgyvenimų niekada negalėsiu išbraukti iš atminties“, – sakė 82 metus einantis žmogus.



Vokietijos keliais

Bronius penkerių metukų liko našlaitis. Išaugo dėdės šeimoje, todėl su šiais artimaisiais 1944-aisiais ir traukėsi nuo fronto. Greta vežimų net iki Dancingo nutipeno avys, kol visiškai nudilo jų kojų nagos. Vežime gulėjo nevaikščiojanti ligota močiutė, važiavo keturių metukų pusseserė. Pabėgėliai nakvodavo kaip pakliūdavo, dažnai ir po atviru dangumi. Lapkričio mėnesį atšalo, pabjuro orai. Pravažiavę daug didesnių ir mažesnių Vokietijos miestų, lietuviai apsistojo dvaro teritorijoje netoli Rumerburgo. Nors patį pirmą rytą juos kartu su rusų belaisviais išvarė užkasti ropių kaupų, bet vėliau dvarininkė pasirūpino lietuvių švara ir sveikatos patikrinimu, pristatydavo maisto. „Aplinkui buvo ramu, atrodė, jog jokio karo nėra“, – prisiminė B. Kriščiūnas. Jis nepamiršo šio dvaro ponios bei daug kitų pakelyje sutiktų vokiečių šeimų parodyto dėmesio, palankumo ir pagalbos. Ypač sujaudino gerumas, pademonstruotas Kūčių dieną mirus močiutei. Šeimininkė tik paklausė, koks jų tikėjimas, parūpino velionei karstą, laidotuvių apeigoms atvežė katalikų kunigą.

Bet sausio mėnesį pabėgėliai vis dažniau išgirsdavo mūšių kanonadą. Rūpestingosios vokietės dvare prabuvę iki 1945 metų vasario pradžios, jie su visa vežimų kolona evakavosi.

Po trijų parų virš galvų pradėjo zvimbti kulkos ir po įvykusio nedidelio mūšio pasirodė rusų kariai.



Pirmas „krikštas“

Netrukus rusai paskelbė, jog vyrus rinks į Raudonąją armiją, juos atskyrė nuo moterų. Iškart kvietė savanorius, paskui visus štabe suregistravo, paskirstė į būrius.

„Mūsų buvo labai daug. Kad gautume sriubos, išlaukdavome po 6–7 valandas. Dvi savaites dieną naktį mus mokė, kaip elgtis su granatomis, kaip šliaužti. Paskui nukreipė Berlyno link. Nešini kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, per parą nueidavome iki 70 kilometrų. Kai pradėjome žygiuoti, pakelyje ant aukštų pastatų sienų matydavome užrašus, jog iki Berlyno likę 450, 350 kilometrų... Dar spėjau pamatyti, kad iki Berlyno liko 40 kilometrų, ir tada mane kontuzijo“, – pasakojo B. Kriščiūnas. Atsidūręs Treptovo ligoninėje, jis nesugebėjo nei vardo, nei pavardės pasisakyti. Besigydant baigėsi karas.



Svajojo apie duoną

Tačiau jaunuoliui iš Suvalkijos tarnyba nesibaigė. Iš ligoninės jis buvo perkeltas į vienos Lenkijos ligoninės sveikstančiųjų batalioną. Vėliau lietuvis paskirtas tarnauti komendantūroje. Kadangi niekur nesutiko nė vieno tautiečio, ilgėjosi namų ir vis prašėsi atostogų, tačiau išgirsdavo atsakymą, jog „negalima, Lietuvoje neramu, yra banditų“.

„1946 metų gruodžio 13 dieną, man einant sargybą, atėjo vyresnysis, paliepė susirinkti daiktus ir išvežė į geležinkelio stotį. Nuvežė į Bresto kareivines, o iš ten – į Krymą. Į vagonus susodino 16 tūkstančių vyrų, du garvežiai traukė. Papuoliau į 9-ąjį motorizuotą pulką. Ten sutikau kelis kareivius, kurie dalyvavo kovose prie Vilkaviškio. Jį dėl vykusių mūšių aršumo vyrai vadino „mažuoju Stalingradu“.

Tarnaujantiems Bachčisarajuje kareiviams labai trūko maisto. Nors ir gaudavo po 650 gramų kukurūzinės duonos, bet ir tos po 100 gramų turėjo atsisakyti ir atiduoti badaujantiems vaikų namų auklėtiniams. Kareiviai tarpusavyje šnekėdavosi, kad jei gautų iki soties pavalgyti duonos, galėtų ir dešimt metų tarnauti“, – prisiminė B. Kriščiūnas.

Ir iš čia neprisiprašė išleidžiamas atostogų dėl tos pačios priežasties: „Neramu, Lietuvoje banditai.“

Pagaliau išleido 22 paroms, o sugrįžęs atgal į tarnybos vietą Bronius susirgo. Po gydymo iš tarnybos paleido ir 1947 metų lapkričio 23 dieną jis sugrįžo į Lietuvą.



Ašaros ir tremtis

Savo kaime dėdės namus sūnėnas rado sudegusius. Jų šeima buvo ką tik grįžusi iš tremties Vokietijoje. „Kokias penkias minutes negalėjome žodžio ištarti – vien tik ašaros...“ – pirmą pasimatymą su artimaisiais po trejų metų išsiskyrimo prisiminė B. Kriščiūnas.

Netrukus Bronius susipažino su Elena Nešukaityte iš gretimo kaimo, susituokė, gimė dukrelė. Mergaitei buvo vos devyni mėnesiai, kai žmoną areštavo, uždarė į Kybartų kalėjimą, vėliau keturis mėnesius laikė Kauno kalėjime, nuteisė dešimčiai metų ir išvežė į Karagandą. „Dabar jau galima garsiai pasakyti, jog žmona buvo partizanų ryšininkė“, – paaiškino pašnekovas.

Dar prieš suėmimą saugumas kviesdavo ir tardydavo Eleną bei Bronių. Žmonai atsidūrus kalėjime, dukrelę auginti ėmėsi Elenos tėvai, o Bronių saugumiečiai įkalbinėjo mergaitę atiduoti į vaikų namus, pačiam sukurti kitą šeimą, nes „banditė“ negrįš. Ramybėje paliko tik tada, kai suprato, jog Bronius tvirtai nusistatęs laukti. Žmona buvo perteista, iš kalėjimo sugrįžo po pusšeštų metų.

Tik vėliau Bronius sužinojo, jog tremiamųjų sąraše galėjo būti ir jo pavardė. Pajevonio apylinkei buvo duotas planas į Sibirą ištremti 140 asmenų. Gal todėl šis planas buvo uoliai vykdomas net ir 1952 metais, kai išvežė ir keletą kolūkiečių šeimų.



Gerbė už darbštumą ir sąžiningumą

1953 metais radęs skelbimą laikraštyje, jog Viešvilėje palankiomis sąlygomis ruošia mechanizatorius, Bronius šią profesiją ir įgijo. Darbštus, sąžiningas jaunas žmogus dirbo MTS, vėliau beveik trisdešimt metų – mechanizatoriumi kolūkyje. Visada laikėsi nuostatos, kad kiekvieną darbą reikia atlikti tvarkingai ir laiku. Būtent todėl jo išdirbiai būdavo didžiausi, vyras buvo gerbiamas, renkamas į kolūkio valdybą. Žmogus turėjo tikslą sukurti savo šeimai ir vaikams geresnį gyvenimą, atžalas išleisti į mokslą, įsigyti automobilį ir tolėliau pasidairyti, kaip žmonės gyvena.

Iš Bronių Kriščiūną pažįstančių žmonių teko išgirsti, jog tai apsiskaitęs, įdomus pašnekovas. Jis pats prisipažino, jog jaunystėje savarankiškai išmoko groti armonika, akordeonu. Savo malonumui šių metų pradžioje vėl įsigijo armoniką.

Vienatvei, kuri aplankė po žmonos Elenos, o vėliau – ir po antrosios sutuoktinės netekties, išsklaidyti žmogus suranda savotiškų vaistų. Jis laimingas jaučiasi tada, kai gali kuo nors padėti kitiems, kai sužino apie kitų sėkmes. O svarbiausia – visą laiką būna užsiėmęs.



Kraštotyrininku tapo... radęs šaukštą

Beveik prieš keturis dešimtmečius rajone vyko pirmoji kraštotyrininkų konferencija. Tuometinė V. Kapsuko kolūkio valdyba savo atstovu pasiūlė valdybos narį, mechanizatorių Bronių Kriščiūną. Su kraštotyra lig tol nieko bendro neturėjęs vyriškis nudžiugo, kad gaus laisvą dieną.

Iš vakaro ardamas dirvą pastebėjo į paviršių išvirtusį vardinį vokiečių kareivio šaukštą. Parsinešė, nuvalė ir renginio metu padovanojo Krašto muziejaus įkūrėjai Gabrielei Karalienei. Kraštotyrininkė dėkojo ir dovaną parodė visai salei, kviesdama ir kitus žmones rinkti įvairius eksponatus, kartu turtinti muziejaus fondus. Nuo tos akimirkos Bronius Kriščiūnas buvo pavadintas muziejaus bičiuliu ir tokiu išliko iki šių dienų.

Kai muziejus dar veikė dabartiniuose Vilkaviškio parapijos namuose, atvykusiam į miestą Broniui būdavo įdomu ir gera užeiti pasikalbėti su žinoma muziejininke G. Karaliene. Vyriškis nejučiomis ir pats „užsikrėtė“ šiuo pomėgiu, surinko ir užrašė daug išsamių, autentiškų faktų apie praeities įvykius, reiškinius, vietovardžius, žmones. Kviečiamas į muziejaus renginius visada atvykdavo su kokiu nors ypatingu eksponatu.

Prieš kelerius metus, prašomas Pajevonio seniūno ir kaimo bendruomenės, Bronius pradėjo rašyti atsiminimus. Dviejuose didelio formato sąsiuviniuose tilpo tik dalelė to, ką šis žmogus geba perteikti bendraudamas. Savo užrašų kopijas B. Kriščiūnas padovanojo Krašto muziejui. Pastaruoju metu jis, paprašytas muziejininkės A. Mickevičienės, surado senų žemės ūkio padargų, įvairių baldų, namų apyvokos daiktų.

Bronius Kriščiūnas padėjo muziejininkams surinkti informaciją apie savo krašto kryžius, tremtinius, politinius kalinius, Lietuvos kariuomenės savanorius. „Vilkaviškio krašto savanorių vardyne“ yra įrašyta ir jo tėvelio pavardė bei įdėta nuotrauka.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas