Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-07-30 10:31

---

„Jūsų vaikai nėra Jūsų. Jie – sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso. Jūs galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis, nes jie turi savąsias. Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalite apsilankyti netgi savo svajonėse. Jūs galite stengtis būti tokie, kaip jie, bet nesistenkite jų padaryti panašių į save, nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena...“ Šie Gibran Kahlil nuraminantys žodžiai taikliai taiko į širdis tėvų, kurie išlydėjo savo vaikus uždarbiauti į užsienį, bet nutiko taip, kad keleri metai nemato jų, negali priglausti jų, subrendusių, suvyriškėjusių, sumoteriškėjusių, nematė jų namų, jų draugų arba net anūkų. Užkalbinau keletą tokių tėvų.

Danutė: „Dukra, nebaigusi studijų, išvažiavo uždarbiauti į Ameriką. Nemačiau jos penkerius metus. Išsiskyrimo, ilgesio etapą jau išgyvenau. Susirašinėjame laiškais, internetu, per savaitę bent kartą kalbamės telefonu. Man gera žinoti tiek, kad dirba neblogame grožio salone administratore – apie ką ir svajojo. Laukiu sugrįžtančios, bet suprantu, kad tik aplankyti. Gyvenimo aplinkybės išmoko su daug kuo apsiprasti.“

Aldona: „Daugumos mano pažįstamų vaikai įsitvirtino Amerikoje. Dukra išvažiavo prieš dešimt metų. Užsidirbusi sugrįžo į Lietuvą, įsigijo Vilniuje butą, bet meilė šaukė atgal. Vyras amerikietis, romantiškoje aplinkoje pasipiršo. Gražiai gyvena, turi darbą, daug draugų, važinėja po šalį, augina penkerių metų sūnų, porą kartų mus aplankė. Galvoju taip – jei vaikui gerai, tai ir mums turi būti gerai.“

Jonas: „Abi dukros baigusios universitetą. Per studentų mainų programą išvažiavo padirbėti į Ameriką, paskui sugalvojo laiką pratęsti, todėl įstojo į koledžą. Po vienerių metų mokymosi gerai išlaikė egzaminus ir iškart susigundė vizą pratęsti metams, po to dar vieneriems – taip praėjo šešeri metai, kaip jų nėra namuose. Džiaugsmo nedaug – gyvena mažame kurortiniame mieste, pervargusios, uždirba šiaip sau. Dirbo viešbutyje, parduotuvėse, restorane padavėjomis, pardavinėjo ledus. Skambina aną dieną – vienos ašaros. Sakau, ką aš jums galiu per tokį atstumą padėti...

Sako, išmoko šypsotis dirbtine šypsena, – toks jau kapitalizmo dėsnis. Lietuvoje įgyto išsilavinimo joms neprireikė. Mums, tėvams, liūdna. Bet raminamės tuo, jog tai – kiekvieno jauno žmogaus likimas, ir jis susiklosto skirtingai. Norėtume idealaus varianto, bet mes bejėgiai ką nors pakeisti.“

Ir kiti tėvai, pasakodami apie savo vaikus, negrįžtančius iš užsienio, sunkiai tvardė kylantį graudulį, tačiau tvirtino, jog vaikų laimė – tai ir jų džiaugsmas. Be to, pastebėjo, jog su Lietuvoje gyvenančiais net rečiau pasikalbėdavo. Dabar abipusį ilgesį tirpdo dažni telefono skambučiai, o kasdieninis gyvenimas per atstumą atrodo net šiek tiek romantiškai.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---