Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-07-30 10:25

---

Indrė ir Arūnas Noreikai nenori, kad jų vaikai būtų airiai, todėl jų auginti sugrįš į Lietuvą.

Autorės nuotr.

Prieš dvejus trejus metus vasaros mėnesiais besiruošiančių tuoktis sužadėtinių į pasiruošimo santuokai užsiėmimus dekanato Šeimos centre vienu kartu ateidavo per dvidešimt porų. Šią vasarą – perpus mažiau. Tačiau atsirado naujas reiškinys: jaunuoliai, uždarbiaujantys užsienyje, gavę neilgas atostogas susiruošia susituokti Lietuvoje su Bažnyčios palaiminimu.

Pakalbinome dvi tokias poras, atėjusias į pasirengimo šeimai kursus ir Vilkaviškyje susituokusias antrąjį liepos savaitgalį, o praeitą šeštadienį vėl išskridusias į Airiją ir Angliją.



Norėjosi kažko daugiau

Dvidešimt penkerių metų Indrė ir Arūnas, dabar jau Noreikai, susipažino prieš septynerius metus. Abipusius jausmus pasitikrino patirdami daug išsiskyrimų, kol galutinai suprato, jog vienas kitam yra ir bus reikalingi. Kodėl delsė įforminti santuoką?

– Norėjome gražių, linksmų vestuvių, kad galėtume iškelti už savo pačių užsidirbtus pinigus bei joms nusipirkti tai, ko norime, o ne tai, ką išgalime. Pagaliau atėjo rimto apsisprendimo metas, – sakė po pusantrų ir vienerių metų uždarbiavimo Airijoje Arūnas ir Indrė.

Profesinį išsilavinimą turintis ir savarankiškai pramokęs Arūnas ir Lietuvoje remontavo automobilius. Pedagoginį aukštąjį išsilavinimą turinti Indrė dirbo TELE-2 vadybininke. Jie ir

Lietuvoje buvo pakankamai prasisiekę: turi butą, du sodus, garažą, automobilį. Važiavo uždarbiauti todėl, kad norėjosi dar kažko daugiau, normaliai pragyventi ir turėti pramogoms, be to, Indrei dar reikėjo mokėti už mokslą.



Nepriimta klausinėti

Uždarbio skirtumas Airijoje, palyginti su Lietuva, didžiulis, tačiau, pasak jaunuolių, ten nėra priimta nei klausinėti, nei kalbėtis apie atlyginimą, todėl ir Lietuvoje jie išvengia konkretumo. Tenkinasi atsakymu „pakankamai, kad pragyvenčiau“.

Už namo nuomą sumoka 800 eurų per mėnesį (dalija į tris dalis, nes kartu gyvena baltarusis ir vilkaviškiečių šeima), dar maždaug 900 eurų sumoka už šildymą, elektrą ir kt. Maistui per savaitę per daug netaupydami išleidžia apie 100 eurų. Beje, kai pasiilgsta, nusiperka, nors ir labai brangu, lietuviškos duonos, mėsos produktų, kurių yra lietuvių įsteigtose parduotuvėlėse.



Džiaugiasi gyvenimu

Iš pradžių Indrė ir Arūnas vengė pramogų. Paskui suvokė, jog vien namuose užsidariusiems ir galvojant apie uždarbį psichologiškai sunku, todėl pradėjo saikingai užsukti į barus, kavines pasišokti.

Jie sutaria, jog gyvenimas apskritai, taip pat ir užsienyje, yra duotas tam, kad juo džiaugtumeisi. Todėl laisvalaikiu pagal galimybes lanko įdomesnes šalies vietas. „Neatleistina būtų nepamatyti už 200 ar 300 kilometrų esančių gražių, istorinių vietovių, į kurias žmonės perka turistinius kelialapius ir važiuoja tūkstančius kilometrų“, – svarstė jaunuoliai.

Pastaruoju metu jie įsigijo automobilį airiškais numeriais, tai nekyla problemų su policija, kaip kad būdavo su lietuviškais.

Sveikatos draudimą moka jų darbovietės. Bet tai – tik sąlyginė apsauga. Nutiko taip, kad Indrė dėl skaudamo danties į stomatologus kreipėsi per Kalėdų atostogas. Vien už registraciją, apžiūrą ir išrašytą receptą į namus atėjo 55 eurų (apie 200 litų) sąskaita, kurią turėjo apmokėti.

„Nepaprastai sunku tiems, kurie atvažiuoja uždarbiauti kokiems trims mėnesiams ir labai taupydami smaugia save. Darbas ir gyvenimas virsta tikra kančia“, – sakė pašnekovai.



Vengia pažinčių

Vilkaviškiečiai įsikūrė labai gražioje vietovėje – miestelyje prie vandenyno, netoli Dublino. Ten gyvena daug lietuvių, tačiau Indrė ir Arūnas bendrauja tik su tais, kuriuos pažinojo anksčiau. Naujų pažinčių vengia.

Apie nepažįstamus tautiečius nuomonė prasta: „Vieną dieną įsileisi į namus, o kitą tau išbarškins langus ir daug daiktų nerasi, todėl geriau nesibičiuliauti.“



Nenori vaiko „airio“

– Bet mes niekuo nesiskundžiame. Mums abiem pakankamai pasisekė, nes patekome į gerus darbo kolektyvus,– sakė Arūnas ir Indrė, dirbantys automobilių serviso įmonėje ir šokolado fabrike.

Uždarbiaus, kol pajėgs, nes kartais užplūsta stiprus Lietuvos ilgesys, ypač Indrę. – Būsim, kiek iškęsim. Juk vis tiek neuždirbsime visų Airijos pinigų. Tikslas dar būtų užsidirbti tiek, kad Lietuvoje įsigytume didesnį būstą. Jeigu sulauksime vaiko, iškart grįšime į Lietuvą, nenorime, kad jis būtų airis,– tvirtino Indrė, o jai pritarė Arūnas. Kai Airijoje gimsta vaikas, jis automatiškai tampa Airijos piliečiu. Susiduriama su gausybe problemų, reikia daug įrodančių dokumentų, jog mama ar tėtis – lietuviai. „Viena pažįstama šeima taip ir augina du savo vaikus – vienas lietuvis, antras airis“, – sakė Indrė.



Kai ko galima pasimokyti

Jie jau susidarę nuomonę apie airius: labai mandagūs, dėmesingi. Miestelyje net nepažįstami pasisveikins, paklaus, kaip sekasi. Į akis krenta žmonių paprastumas, laisvumas ir savotiškas netvarkingumas: išeidami į miestą ar kavines nekreipia dėmesio į aprangą. Apskritai ten trūksta tvarkos ir švaros, nors lyg ir turėtų galioti Europos Sąjungos reikalavimai, dėl kurių taip stengiamasi Lietuvoje. Tačiau iš airių verta pasimokyti meilės tėvynei. Jų mėgstamiausias klausimas pašnekovui: „Ar tau patinka Airija?“ Deja, apie Lietuvą mažai žino ir įsivaizduoja kaip atsilikusią šalį, nemačiusią kompiuterio. Indrė ir Arūnas savo akimis įsitikino, jog Airija – tikrai katalikiška šalis: jų mieste prieš pamaldas gatvė prie bažnyčios visada užkimšta automobiliais, o Arūno vadybininkas, kiekvieną kartą pravažiuodamas pro bažnyčią, persižegnoja.



Gyvena su įtampa

Kita sužadėtinių pora, dvidešimtmečiai Loreta ir Mantas (vardai pakeisti), susituokti sugrįžo iš Londono (prieš teroristų išpuolius).

Loreta sakė, kad iš Lietuvos išvažiavo prieš pusantrų metų baigusi vidurinę mokyklą dėl to, jog užsidirbtų pinigų tolesniam mokslui. Londone jau gyveno brolis ir sesuo. Viskas atrodė aišku ir būsią paprasta, ateitį planavo Lietuvoje. Tačiau netrukus realybė pasirodė kitokia. Pirmaisiais metais dirbo visur – viešbutyje, tvarkė įvairių žmonių namus. „Po to susiradau geresnį, tiksliau, labai gerą darbą – sandėlyje, – aiškino Loreta. – Geresnis todėl, kad kitą dieną tau nepasakys neateiti, nepasakys, kad tavęs nereikia, nes esu įforminta, turiu dokumentus“.

Mantas, baigęs vidurinę mokyklą, išvyko uždarbiauti į Vokietiją. Anglijoje dirba statybose ir tvirtina, jog šioje šalyje galima tapti „visų galų meistru, tik reikia turėti drąsos ir galvą“.

Vaikinui net baisu prisiminti, kiek jis pakeitė darbų, negarantuotas ir kiek ilgai dirbs dabartiniame. Visą laiką jaučia įtampą, nes bet kurią dieną gali atleisti, pasakyti, jog nereikalingas.



Pirmasis įspūdis apstulbino

Sužadėtiniai nuomoja kambarius Loretos brolio šeimos name. Darbą pasiekti jai patogu – per 40 minučių.

Tačiau, pasak jaunuolių, su šeimos nariais neprigyvensi. Mat atvažiavę į Angliją visi, nesvarbu, brolis ar sesuo, siekia, kad tik jam būtų geriau, ir pinigai valdo viską. „Žmonės tampa baisūs, net savi“, – savo nuomonę dėstė Loreta. Ji pasakojo, jog kai Londone pirmą kartą įėjusi į oro uostą pamatė margą žmonių minią – juodaodžius, musulmonus – ne juokais išsigando, kur pakliuvusi. Ypač buvo sunku su mokyklinėmis anglų kalbos žiniomis savarankiškai ieškotis darbo.

Loretai ir Mantui įstrigęs praeivių nevalyvumas, slegia tai, jog miestas perpildytas privažiavusių iš kitų šalių. Kaip ir Indrė su Arūnu Airijoje, taip juodu Londone labai atsargūs su lietuviais, vengia bet kokių naujų pažinčių, nesikviečia į namus.



Surado nišą

Loreta ir Mantas sau nišą surado šv. Kazimiero lietuviškos katalikų parapijos bendruomenėje. Jiems kelią parodė viena pagyvenusi kaunietė, kurią savi vaikai prikalbino išvažiuoti uždarbiauti. Anksčiau buvusi Amerikoje pagyvenusi moteris Londone jau mokėjo bendrauti, nors, pasak pašnekovų, vyresnio amžiaus žmogui čia be galo sunku. Nuėję į mišias lietuviai susitinka pažįstamų, pabendrauja. Yra pastebėję, jog Londono gatvėse labai aktyviai tikėjimo tiesas perša ir savo literatūrą siūlinėja Jehovos liudytojai.

Pasak jaunuolių, Londono gatvėse lengvai gali atskirti lietuvį – iš veido bruožų, išvaizdos.



Nežino, kada grįš

Dvidešimtmečiai sakė neturintys didelių svajonių, bet būtų gerai, kad užsidirbtų tiek, kad Lietuvoje galėtų įsigyti gerą namą, mašiną ir dar galėtų pragyventi bent dešimt metų.

Pasak Manto, Londone minėti pinigus, klausti, kiek uždirbi, kiek moka už valandą, tai tas pat, kas bažnyčioje keiktis.

– Jei būtų blogai, tikrai ten negyventume,– sakė Loreta, bet prisipažino, jog labai pasiilgo Lietuvos, nes čia esą ir medžiai kvepia kitaip. Pasak jos, tie, kurie užsienyje pragyveno kelerius metus, į Lietuvą negrįš.

Ši jauna šeima šiuo metu mano, jog į Lietuvą grįš negreitai, svarsto, jog ir vaikus auginti pagal uždarbį svetimoje šalyje nebūsią sunku.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---